– Teigiate, kad tarp paauglių plinta nauja mada patiems sau diagnozuoti ligas. Gal galite papasakoti plačiau?

– Įvardinčiau tai kaip savotišką maišto kultūrą, kuri buvo būdinga šio amžiaus tarpsnio vaikams visais laikais. Buvo gotai, pankai, hipiai ir t. t. Tai yra tokia raidos stadija, kai aš jau – nebe vaikas, bet dar ir – ne suaugęs. Tik bandau dar pritapti prie to naujo socialinio „rūbo“. Ir dažnai jis daugeliui būna kažkoks nepatogus, per sunkus. Galbūt slegia per aukšta atsakomybės kartelė. Turbūt yra lengviau tiesiog susirasti kažkokią alternatyvą. Susiradus kažkokį vaidmenį, jaunuolis tarsi apsidraudžia, kad jam nereikėtų atlikti privalomų pareigų. Tarkim, ako, serga depresija ar dar kažkuo. Būtų vienas iš paprasčiausių paaiškinimų, kad tai yra tiesiog raida.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl nuo išvaizdos, įvaizdžio pokyčių pereita prie kūno būsenos, nes dabar jaunimas kaip sakote, linkęs sau susigalvoti būtų ir nebūtų ligų?

– Sakyčiau, kinta ne koncepcijos, o jos formos. Taip veikia mada, kuri sukasi kaip užburtas ratas. Turbūt yra lengviau pasakyti, kad aš, tarkim, sergu šizofrenija nei įsiverti šimtą auskarų ar prisidaryti kažkokių tatuiruočių ant kūno. Manau, gal ir nuomonių formuotojai prie to prisideda viešai pareikšdami, kad aš turiu tam tikrą ligą. Sukūręs tokį ypatumą sulaukia ir daugiau dėmesio. O vaikai, žinoma, nesąmoningai tai kopijuoja. Autoriteto galia yra labai įtaigi, ji stipriai veikia tokio amžiaus jaunuolius. Juolab kad mes daug ką priimame nekritiškai, ypač paaugliai.

– Jūs paminėjote, kad tai propaguoja ir dalis visuomenės, ypač tie žmonės, kurie yra dėmesio centre. Bet galima įžvelgti ir pliusų: paauglių kalbos apie tokius sutrikimus paskatino visuomenę garsiai apie tai kalbėti. Jau nebėra gėda pripažinti turint psichikos sutrikimų, kai anksčiau ši tema buvo tabu.

– Taip. Viena iš teigiamų pusių ta, kad vyksta tam tikras destigmatizavimas tų lipinamų „etikečių“. Atsiranda neuroįvairovė, kad yra žmonių su skirtinga psichikos struktūra. Teigiama pusė ta, kad tai paaugliai priima draugiškai, palaiko panašius žmones. Tačiau, kaip minėjau, nėra to kritinio aspekto. Tai – daugiau emocijos, kurios paauglystėje gerokai stipresnės ir vėliau atvėsta. Pasaulį jie mato ir rožinėmis spalvomis, ir kartu negatyviomis, tamsiomis spalvomis.

– Iš kur kyla toks susigalvojimas, kad serga šizofrenija ar depresija? 

– Man tai byloja apie vieną paprastą dalyką – meilės trūkumą. Jaunas žmogus nesijaučia gerai savo kailyje ir tinkamai priimtas. Manau, vienas iš atsakymų galėtų būti, kad tokiu būdu norima atkreipti į save dėmesį, kad jį pastebėtų. Tokiu būdu tikimasi sulaukti rūpesčio, meilės, šilumos, atlaidesnio bendravimo. Suteikus iš tiesų tos žmogiškos šilumos, paaugliui gal dingtų noras ieškoti ir tų diagnozių.

– Jeigu vaikas nesulaukia to norimo dėmesio, meilės, kokia žala padaroma paauglio raidai?

– Visą žalos spektrą sunku numatyti, bet, be abejo, toks išmoktas asmenybės „aukos“ elgesys, kad galiu kažko nevalgyti, kas reikalinga, arba kažko nedaryti, skatina ne norą kovoti už save, o, priešingai, – norą pasiduoti. Tai nėra gerai, bet sunku pasakyti, kaip tai paveiks ateityje. Manau, daugiau turės neigiamos įtakos.

– Kokių patarimų duotumėte paauglius auginantiems tėvams? Kaip jiems atskirti, kada vaikas tikrai turi tam tikrų sutrikimų, o kada tik apsimetinėja?

– Reikėtų paminėti, kad daugelis psichinių sutrikimų yra nulemti mūsų kultūros, mūsų aplinkos. Pavyzdžiui, tam tikri valgymo sutrikimai būdingi tik krikščionių civilizacijoje. Japonai, indai to neturi. Nežinau, galbūt čia – naujas reiškinys. Siūlyčiau tėvams priimti tai galbūt kaip tikimybę, nesiginčyti ir nuvesti vaiką pas specialistą, kad įsitikintų, ar tai  tariama diagnozė, ar ne.