Vaiko teisių gynėjų inicijuotoje diskusijoje „Kaip nuo tėvystės skersvėjų apsaugoti vaiką?“ savo įžvalgomis dalijosi vaiko teisių gynėja Ugnė Klingerė, Lietuvos psichologų sąjungos atstovė, lektorė, projekto „Dideli vaikai“ įkūrėja Agnė Laskytė, su jaunimu Kauno rajone dirbanti Renata Podelė.

Rasti geriausią sprendimą

„Kalbant apie vaikus skirtingose situacijose, skirtingos sudėties šeimose, svarbu pasakyti, kad ne vienas kažkuris aspektas nulemia, ar augdamas vaikas susidurs su sunkumais. Tikrai negalėčiau apibendrinti, kad jeigu vaikas auga išsiskyrusioje šeimoje, tai labiau tikėtina, kad susidursime su vaiko teisių pažeidimais, o jeigu su abiem tėvais – mažiau tikėtina. Bet kokioje šeimoje gali nutikti visaip“, – įsitikinusi U. Klingerė.

Tačiau kalbant apie poras, kurios skiriasi ilgai ir sunkiai, tarp dviejų žmonių kyla ilgalaikių nesutarimų, tokių porų vaikai, pasak praktikės, dažniau susiduria su iššūkiais, gaunama daugiau pranešimų apie vaikams reikalingą pagalbą.

Visgi pagalba vaikui prasideda nuo suteiktos paramos vaiko tėvams. Vaiko teisių gynėja akcentuoja poros artimiausio rato žmonių indėlio vertę.

U. Klingerė pastebi, kad jeigu seneliai, krikšto tėvai, tetos ar dėdės, tėvų draugai sugeba išlaikyti neutralų santykį su vaiko tėvais, bet susitelkia į vaiką, kiekvienas iš šių žmonių gali būti labai svarbus stiprybės resursas vaikui: tikėtina, vaikas sulauks jam būtino dėmesio, kai tėvų gebėjimas pasirūpinti juo natūraliai sumenksta, o tėvai turės daugiau erdvės rasti tinkamų sprendimų.

Vaikui labai svarbi ne tik tėčio ir mamos, bet ir kitų šalia esančių žmonių meilė.

„Kiekvienai konkrečiai šeimai yra tinkamas tik jai geriausias sprendimas. Tereikia jį rasti. Pavyzdžiui, mano tėvams geriausias sprendimas buvo sukti skirtingais keliais, tačiau tai mane kaip žmogų sustiprino ir leido turėti pozityvią paauglystę. Tad mano patarimas ir būtų toks: leiskime sau jausti ir suprasti, kas mums, kaip šeimai, yra geriausia, nepriklausomai nuo to, ko tikisi visuomenė ar aplinkiniai žmonės. Visuomet derėtų atminti, kad vaikas taip pat turi teisę žinoti apie pokyčius, išsakyti savo nuomonę“, – pabrėžia U. Klingerė.

Išjausti visus jausmus

A. Laskytė atskleidžia, kad savo kabinete sulaukia porų, kurios skyrybų kelią pradeda nuo konsultacijos su psichologu. Tėvai domisi, kaip elgtis teisingai vaiko atžvilgiu, ką ir kaip pasakyti vaikui, į kokias vaiko reakcijas būtina atkreipti dėmesį.

„Vis dažniau pasitaikantys tokie atvejai rodo, kad tėvams rūpi pagarba vaikui. Suprantama, kad augdamas su tokiais tėvais, kad ir kas nutiktų tarp tėčio ir mamos, vaikas patirs mažiausią įmanomą emocinę traumą. Tokia pora gali išsiaiškinti klausimus dviese, neįtraukdama vaiko. Jeigu vaikas atsiduria suaugusiųjų santykių sūkuryje, jis greičiausiai nukentės. Gali būti, kad nukentės stipriau nei tėtis ir mama, nes emocinių resursų yra sukaupęs mažiau už suaugusį žmogų“, – kalba psichologė.

Ji sako, kad vaikui pati geriausia būsena yra stabilumas ir aiškumas. Tai būsena, kada vaikas gali kontroliuoti savo gyvenimą. Taip vaikas jaučiasi tik kai kasdien, ypač keičiantis šeimos situacijai, kuo daugiau jam paaiškinama apie tai, kas vyksta, vaiko klausiama ir tariamasi su juo.

„Jeigu vaikas liks šalia net ir pačių mažiausių pasikeitimų šeimoje, o mes jį tik stumdysime kaip daiktą, jis nesijaus saugus. Tad būkime šalia vaiko, kad ir kas vyktų, – karas, skyrybos ar bet kas kitas, leiskime vaikui jausti visus jausmus ir padėkime juos išgyventi. Dalykai, kurių mes išmokstame, jeigu jie buvo išgyventi sveikai, vaiką padaro tik stipresnį“, – įsitikinusi A. Laskytė.

Leiskime sau jausti ir suprasti, kas mums, kaip šeimai, yra geriausia, nepriklausomai nuo to, ko tikisi visuomenė ar aplinkiniai žmonės.

Kliautis intuicija ir meile

R. Podelė dalijasi savo asmenine patirtimi ir pasakoja, kaip jai sekėsi kurti ryšį su vyro dukra. Nuo ketverių metų mergaitę pažįstanti moteris, dabar jau paauglę vadina savo geriausia drauge ir patarėja. Iki tol jos nuėjo gan nelengvą kelią, tame kelyje moteris mokėsi ir keitėsi pati, kartu keitėsi santykiai su svarbiu šeimos nariu.

Gyvenimo instrukcijų kiekvienam atvejui nėra, tad Renata tiesiog bendravo su vaiku, stebėjo, kaip pavyks, o apie sėkmę sprendė pagal vaiko šypseną.

„Juk iš esmės su vaiku taip paprasta: jeigu jis liūdi, tai liūdi, jei linksmas, tai linksmas, jei pasiilgo mamos, tai prieis ir pasakys tai, o tu jau tvarkykis su savo emocijomis, jeigu kartais buvai pasijutęs labai reikšmingu“, – pastebi jauna moteris, sulaukusi patarimų iš aplinkinių ar net nuostabos, kam reikia taip mylėti „ne savo“ vaiką.

„Jeigu aš pasirinkau žmogų, su kuriuo noriu būti, tai nesvetima niekas, kas su juo susiję. Savo santykius su mergaite dabar juokais vadiname atskiromis eromis – iki ir po. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikui labai svarbi ne tik tėčio ir mamos, bet ir kitų šalia esančių žmonių meilė, tad ir mano“, – tikina R. Podelė.