Viskas prasidėjo, kai švenčiau 25-ą gimtadienį. Pasėdėjom su draugais, kažkas pasiūlė užeiti į kazino, išbandyti laimę. Sutarėme išleisti po 20 eurų. Draugai tuoj pat savo pinigus pralošė, o man sekėsi. Kai jau buvau laimėjęs tris šimtus, vėl grįžome į kavinę švęsti. Buvo linksma, jaučiausi puikiai. Po kelių dienų vėl lošiau ir vėl laimėjau.
Tuo metu turėjau gerai apmokamą darbą ir gyvenimas atrodė lengvas. Jei pralošdavau – nepergyvenau, jei išlošdavau per daug – nedžiūgavau. Bet palaipsniui lošimas tapo įpročiu. Jei nelošdavau dvi tris dienas, kažko trūkdavo. Ėmė trūkti pinigų. Teko skolintis, pradėjau meluoti apie savo finansinius reikalus. Skolas gražindavau, tačiau kartą pralošiau kone penkis tūkstančius.
Po to gal metus nelošiau. Kodėl vėl pradėjau lošti, negaliu paaiškinti. Vėl ėmė trūkti pinigų. Jaučiausi beviltiškas, nuolat pykausi su tėvais, su savo mergina. Jie sakė, kad pasikeičiau, siūlė pagalbą. Melavau jiems, pasakojau apie būsimus didelius projektus, aiškinau, kad prie jų reikia net naktimis dirbti ir slapta lošdavau.
Vieną naktį netekau visų savo santaupų. Tai paskatino kažką daryti. Užsiregistravau apribojusių savo galimybes lošti registre. Tikėjausi kažkokios paramos. Nežinojau, kokios, bet, maniau, kad manimi nors pasidomės. Bet nieko nesulaukiau. Gal todėl, kad gyvenu Kaune, o registras Vilniuje. Pasiskolindavau brolio asmens tapatybės kortelę ir vėl eidavau į kazino. Internete lošti buvo dar lengviau.
Pagrindinis „gelbėjimo ratas“ yra tiesa – pripažinti, kas nutiko, ir ieškoti profesionalios pagalbos.
Taip sukčiavau gal pusmetį, kol savęs paklausiau: „Ką apgaudinėju? Gal patį save?“ Ir pradėjau ieškoti tikros pagalbos. Ačiū Dievui ir likimui, jos sulaukiau. Sutikau psichoterapeutą, kuris mane suprato ir padėjo. Šiandieną esu laisvas nuo priklausomybės ir visiems ją turintiems sakau: „Ieškokit tikros pagalbos, nes vienam išsikapanoti labai sunku.“
Remigijaus išpažintį pakomentavo gydytojas psichoterapeutas, psichiatras Liudvikas Lazauskas.
„Komentarą pradėsiu nuo problemos įvardijimo ir apibrėžimo. Laiške išdėstyta situacija vadinama priklausomybe. Tai psichikos sutrikimas, kuriam būdingas liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti psichoaktyvią medžiagą neribotą kiekį kartų, siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai“, – teigė L. Lazauskas.
Priklausomybė gali būti fizinė – įvairioms psichiką veikiančioms medžiagoms, tokioms kaip narkotikai, alkoholis, tabakas, ir psichologinė – azartiniams lošimams, kompiuteriniams žaidimams, internetui.
Remigijus pasakojo apie lošimų neigiamus padarinius jo gyvenimui. Jų yra ir daugiau. Priklausomybė nuo azarto griauna sveikatą, santykius su kitais žmonėmis, socialinę padėtį, profesinę karjerą, nyksta domėjimasis kitais pomėgiais. Priklausomi nuo azarto meluoja apie savo lošimus ir galiausiai sužlunga finansiškai. Šiai priklausomybei būdingas stiprus noras lošti, kurį vis sunkiau kontroliuoti ir vis dažniau norima lošti iš didesnių sumų (jeigu sulyginsime su narkotikais, reikia vis didesnės dozės). Turime padaryti svarbią išvadą – priklausomybė nuo lošimo yra liga. Tai ne valios trūkumas, ne apribojimų stoka, o liga. Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje ji žymima kodais F63.0 – patologinis potraukis azartiniams lošimams arba Z72.6 – azartiniai lošimai ir lažybos.
Ar galima pasveikti nuo šio sutrikimo? Vieni specialistai atsakys „ne“, kiti – „taip“. Visi sutars, kad galima išmokti kitaip gyventi. Ši liga panaši į daugelį lėtinių ligų (pavyzdžiui, cukrinį diabetą). Todėl nėra ir negali būti vienos stebuklingos ją įveikiančios priemonės. Jei paisoma rėžimo, dietos, vartojami vaistai, diabetikas gali ilgai ir kokybiškai gyventi.
Apribojusių savo galimybes lošti registras tėra viena iš pagalbinių priemonių įveikiant priklausomybę nuo lošimo. Tūkstančiai jame užsiregistravusių jokios kitos pagalbos negauna. O be ligos gydymo gerų rezultatų tikėtis vargiai galima.
Priklausomiems nuo lošimo didžiausias iššūkis ne nustoti lošti, o nepradėti vėl lošti, todėl tik reali, o geriausia – profesionali pagalba gali padėti jiems atkurti pilnavertį gyvenimą. Grįžimas į jį tai ilgalaikis procesas, kai teks susitikti ir bendradarbiauti su daugeliu žmonių – medicinos profesionalais, mentoriais iš anoniminių lošėjų grupių. Gal net pats Remigijus tokiu mentoriumi taps ir padėdamas kitiems padės sau.
Remigijaus laiške aprašyta ilgo kelio pradžia, nes jo dar laukia nusivylimai ir vėl atsitiesimai. Iš savo profesionalios patirties galiu pasakyti, kad tai „lengvas“ atvejis. Dažniausiai teko susidurti su daug blogesnėmis situacijomis.
Pagrindinis „gelbėjimo ratas“ yra tiesa – pripažinti, kas nutiko, ir ieškoti profesionalios pagalbos. Tada daug lengviau paslydus keltis ir eiti toliau, stengiantis atitaisyti padarytą žalą savo šeimai, draugams, pelnyti jų pasitikėjimą ir, padedant artimiesiems bei specialistams, išsivaduoti nuo priklausomybės pančių.
Naujausi komentarai