Stendalio sindromas kyla per ilgai išbuvus meno galerijoje ir prisižiūrėjus per daug paveikslų – tada svaigsta galva, plaka širdis, trūksta oro, kyla lyg panikos priepuolis, LRT RADIJUI sako Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Bendruomenės ir biopsichosocialinės psichiatrijos skyriaus vedėja Danguolė Regina Survilaitė. „Gali būti, kad žmonės jau turėjo kažkokių sutrikimų, ir, atkeliavus į Italiją ir susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, psichika sutriko. [...] bet, kad sveikas žmogus, pasižiūrėjęs paveikslų, susirgtų labai sunkia, kone neišgydoma psichikos liga, neteko girdėti“, – pastebi medikė.
Gydytojos nuomone, Lietuvoje tokių objektų, kurie sukeltų Stendalio sindromą, nėra, nes mes neturime tiek daug ir tokių įspūdingų vienoje vietoje sutelktų meno kūrinių, nuo kurių galėtų svaigti galva. O jei į Lietuvą atvažiavusiems užsieniečiams psichika ir sutrinka ar paūmėja buvusios ligos, taip atsitinka tikrai ne dėl to, kad jie prisižiūrėjo meno, tvirtina D. R. Survilaitė.
Stendalio sindromo ligų sąraše nėra
Vis daugiau poilsiautojų keliauja į užsienį, ieško kuo įspūdingesnių vietų, tačiau kelionės susijusios ne tik su naujais įspūdžiais, bet ir su pavojais. Kai kuriais atvejais žmonės, paveikti žinomų kūrinių ir gamtos grožio, gali susirgti Stendalio sindromu.
„Italų psichiatrė Graziella Magherini pastebėjo, kad Florencijoje į psichiatrijos ligoninę, kurioje ji dirbo, patenka daug žmonių, kuriems psichika sutriko besilankant Uficių bei kitose galerijose ir bežiūrint paveikslus. Ji aprašė 106 ar 107 tokius atvejus. Kadangi Stendalis savo knygoje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją“ buvo aprašęs tokį sindromą, ji savo turimą praktinę klinikinę medžiagą ir pavadino Stendalio sindromu“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Bendruomenės ir biopsichosocialinės psichiatrijos skyriaus vedėja D. R. Survilaitė.
Sindromas pasireiškia karščiavimu, suintensyvėjusiu širdies plakimu, euforine psichologine būsena, darosi silpna, galimos haliucinacijos. D. R. Survilaitė sako, kad Stendalio sindromo nerasime ligų sąraše, nes tai – labiau literatūrinis apibrėžimas, o dauguma psichiatrų ginčijasi, ar apskritai čia yra kažkoks atskiras psichikos sutrikimas.
Medikės žodžiais, G. Magherini rėmėsi tuo, kad Stendalis savo knygoje rašė, kaip jis pats Florencijoje lankė galerijas ir patyrė savotišką ekstazę žiūrėdamas į paveikslus ir į antkapius Šv. Kryžiaus bazilikoje. Be to, pastebi D. R. Survilaitė, panašių atvejų literatūroje yra ir daugiau – panašią būseną patyrė ir romane „Idiotas“ aprašė ir Fiodoras Dostojevskis.
Sindromas veikia ne visus
Stendalio sindromo simptomai dažnai nepasikartoja, be to, trunka neilgai, todėl sveikam žmogui jis nėra pavojingas. Anot D. R. Survilaitės, klasikinis Stendalio sindromas kyla per ilgai išbuvus meno galerijoje, persisotinus paveikslų – tada svaigsta galva, plaka širdis, kyla lyg panikos priepuolis, trūksta oro, norisi išeiti. O išėjus, pailsėjus ir atsigėrus vandens, ta būsena praeina.
Žinoma, neslepia medikė, ši būsena gali pereiti ir į ilgesnę psichozę (ne veltui daugiau kaip 100 tokių atvejų buvo surinkusi G. Magherini), bet vargu ar taip atsitinka visiškai sveikiems žmonėms: „Gali būti, kad žmonės jau turėjo kažkokių sutrikimų, ir, atkeliavus į Italiją ir susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, psichika sutriko. Taigi gali būti įvairiai. Stendalio sindromas gali trukti kelias valandas, kelias dienas, bet, kad sveikas žmogus, pasižiūrėjęs paveikslų, susirgtų labai sunkia, kone neišgydoma psichikos liga, neteko girdėti.“
Paklausta, kodėl Stendalio sindromas vienus veikia, kitų – ne, D. R. Survilaitė pastebi, kad greičiausiai tai priklauso nuo asmenybės tipo. Paveikiausi yra jautrūs, įspūdžiams imlūs žmonės, kurie keliauja po vieną ar po du, ne grupėmis, per trumpą laiką nori labai daug pamatyti. Be to, pabrėžia ji, mes visi į bet kokius gyvenimo įvykius reaguojame skirtingai: vieni lengvai susitaiko su dauguma faktų, o kitiems didžiausia tragedija yra ir elementari nesėkmė.
Italai yra atsparūs Stendalio sindromai, nes yra pripratę prie tokio meno, japonai – dėl visiškai kitos kultūros. Tačiau pastariesiems, anot psichiatrės, taikomas Paryžiaus sindromas – yra duomenų, kad kartais japonams psichika sutrinka būtent Paryžiuje. Nors, pastebi D. R. Survilaitė, tai aprašyta daugiau kaip psichiatrijos įdomybės.
Lietuvoje taip paveikiančių meno objektų nėra
Gydytojos nuomone, Lietuvoje nėra tokių objektų, kurie sukeltų Stendalio sindromą. „Manau, kad Lietuvoje tokios ligos iš viso nėra, nes mes neturime tiek daug ir tokių įspūdingų vienoje vietoje sutelktų meno kūrinių, nuo kurių mums galėtų svaigti galva“, – sako ji.
O jei į Lietuvą atvažiavusiems užsieniečiams psichika ir sutrinka ar paūmėja buvusios ligos, taip atsitinka tikrai ne dėl to, kad jie prisižiūrėjo meno, tvirtina D. R. Survilaitė, – tai lemia alkoholis ar pamiršti išgerti vaistai.
Turistas, atvykęs į svetimą šalį net ir asmeniniais, o ne kultūriniai tikslais, stengiasi apsilankyti muziejuose. Kuo garsesnis muziejus – tuo daugiau kūrinių, nuo kurių gali ištikti priepuolis, todėl šiuo metu žymiausių pasaulio meno muziejų apsaugos darbuotojai yra išmokyti dirbti su Stendalio sindromo paveiktais muziejų lankytojais.
„Manau, kad apsaugos darbuotojai rūpinasi ne tik turistų sveikata, bet ir paveikslų apsauga, nes buvo daug įvairių atvejų, kai psichikos sutrikimų patyrę žmonės sugadino meno kūrinius. Todėl darbuotojai yra apmokyti stebėti žmones, jų elgesį ir pan.“, – kalba D. R. Survilaitė.
Atsidūrę tam tikrose situacijose kartais pasielgiame taip netikėtai, kad ne tik nustembame patys, bet ir negalime paaiškinti, kodėl taip pasielgėme. Todėl psichiatrė D. Survilaitė pataria, kaip reikėtų elgtis užklupus Stendalio sindromui.
„Pirmiausia reikia išeiti į lauką, atsigerti vandens ir pailsėti. O jei ir pradėjo smarkiau plakti širdis, tai nereiškia, kad vystosi Stendalio sindromas. Galbūt tiesiog karšta ar suėmė nuovargis“, – pabrėžia medikė.
Naujausi komentarai