Svarbus laikotarpis

„Apibendrintai žvelgiant, ties šešiolikos metų riba įvyksta paauglio raidos lūžis, vedantis į didesnį sąmoningumą, didesnį kritinį mąstymą, atsirandantį gebėjimą įžvelgti daugiau teigiamų tėvų bruožų, nei atrodė anksčiau. Maždaug tuomet baigiasi griaunančioji ir prasideda kuriančioji paauglystė“, – sako psichologas A.Atas.

Jo teigimu, paaugliui savęs paieškų laikotarpis yra itin svarbus, nes nuo to, kaip jam seksis ieškoti savęs, kaip jis save identifikuos, priklausys koks ateityje bus jo emocinis stabilumas, pasitikėjimas savimi, priimamų sprendimų nuoseklumas ir kiti aspektai, susiję su socialine, visuomenine ir net ekonomine sėkme.

„Žmogaus tapatybė arba suvokimas, kas aš esu, kas aš nesu ir kam aš priklausau, yra asmenybės pagrindas, ant kurio statomas būsimas gyvenimas“, – akcentuoja psichologas ir priduria, kad savęs pažinimas turi būti grįstas tikrove ir patirtimi.

„Mes negalime tiesiog sugalvoti, kas esame. Tokiam suvokimui reikia atradimo, sužinojimo ir supratimo. Vadovaujantis vien tik sugalvotu įsivaizdavimu, vidinė tikrovė galiausiai ims priešintis dirbtinei vizijai ir tuomet, greičiausiai, bus daug neigiamų išgyvenimų ir padarinių“, – nurodo A.Atas.

Nelengva atliepti poreikius

Pradėti aktyviai ir laisvai ieškoti savo identiteto dažnai trukdo ne kas kita, o paauglio tėvai. A.Ato teigimu, neretai nutinka taip, kad tėvai ar kiti aplinkiniai paaugliui kelia lūkesčių, projektuoja savo įsitikinimus, o šis stengiasi ar būna priverstas įtikti. Taip pamirštamos tikrosios paauglio tapatybės paieškos.

„Tai yra viena dažniausiai pasitaikančių paauglių problemų. O juk vaikui, kuris vos po kelerių metų taps jaunu suaugusiuoju, iškyla rimtas egzistencinis uždavinys – jis turi suprasti, kas jis sau kaip asmenybė ir kas jis kaip bendruomenės dalis. Tėvai, matydami, kad jų paaugliui iškilo tokių rimtų klausimų, turėtų palankiau žiūrėti į paauglio savęs ieškojimo dramą“, – aiškina psichologas.

Vis dėlto net ir geranoriškiems tėvams šiuolaikiniame pasaulyje nelengva atliepti paauglių poreikius ir pastebėti vykstančius pokyčius.

„Tėvai dėl savo užimtumo ir labai spartaus gyvenimo tempo neretai praleidžia, nepastebi tos akimirkos, kai jų paklusnus pradinukas staiga ima keistis ir virsta kažkuo kitu. Tokiu atveju tėvai dažnai bando spręsti techninę problemą. Jie žiūri į faktą, kad paauglys tapo nepatogus, todėl ieško būdo, kaip tai išspręsti. Tačiau mano praktika rodo, kad stabtelėjimas ir bandymas suprasti, jog vaikas turi išspręsti labai rimtą uždavinį, yra efektyvus ir padeda tėvams“, – patirtimi dalijasi specialistas.

Keli rizikos metai

Vis dėlto ne visi tėvai nori ar sugeba susitaikyti su mintimi, kad jų mažylis užaugo ir tapo aikštingu, sunkiai atpažįstamu asmeniu. Kai kurie tėvai tarsi išmeta inkarą ir deda visas pastangas, kad nesulaikomi pokyčiai būtų sustabdyti.

„Tėvai neretai bando paauglį įkišti į išaugtus vaikystės marškinėlius. Aišku, iš to nieko gero negali būti“, – tvirtina A.Atas.

Tėvai neretai bando paauglį įkišti į išaugtus vaikystės marškinėlius. Aišku, iš to nieko gero negali būti.

Pasak jo, tėvai, auginantys paauglį, turėtų įsisąmoninti, kad jų laukia keletas metų rizikos ir neapibrėžtumo jausmo. Tinkamai besielgiantys tėvai plečia paauglio galimybių ribas, leidžia visko pamažu vis daugiau, suteikia vis didesnę autonomiją ir vis didesnę atsakomybę.

„Tokiu laikotarpiu tėvams būna šioks toks kinkų drebėjimas – normalus reiškinys. Jeigu išleidžiate paauglį kažkur ir dėl to truputį neramu – tai normalu. Nereikia norėti visiškos ramybės ir užtikrintumo, nes dažniausiai gyvenime taip nebūna“, – aiškina psichologas.

Būtent tėvų noras užsitikrinti ramybę ir komfortą dažnai tampa didele kliūtimi paauglio savęs paieškos kelyje. Toks tėvų siekis yra griežtumo ir daromo spaudimo šaltinis.

„Tai visiškai neatitinka svarbiausių paauglio raidos aspektų. Juk įgyta praktinė patirtis yra asmenybės pamatas. Paauglio neišleidimas ir kontroliavimas, nes jam kažkas gali nutikti, nėra geriausia ilgalaikė taktika. Nors trumpuoju laiku gal ir suteiks šiek tiek ramybės“, – sako specialistas.

Lygiavertis bendravimas

Psichologo teigimu, tėvai, siekiantys padėti paaugliui, turi nepamiršti, kad paauglystė yra be galo įdomus ir žavingas gyvenimo laikotarpis, kai iš pumpuro ima skleistis savitas ir savo siekių kupinas žiedas.

Andrius Atas. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Nepamirškime, kad paaugliai yra vaikai, netrukus tapsiantys suaugusiaisiais. Todėl tėvams patartina mokytis naudoti panašius bendravimo principus, kurie taikomi bendraujant su savo draugais. Tiesa, tai nereiškia, kad turi būti vien saldžios emocijos ar tėvų ir vaikų ribų ištrynimas. Jos turi likti. Tačiau lygiaverčio bendravimo ir bendradarbiavimo principas turėtų būti labai stiprus“, – sako A.Atas.

Anot jo, paaugliai taip pat labai vertina, kai tėvai taiko vienodus standartus ir reikalavimus visiems šeimos nariams. Be to, jiems svarbus ir suaugusiųjų atvirumas.

„Tėvams patariu pasakyti paaugliui, kad besikeičiantis požiūris ir naujai besiformuojantis pasaulio suvokimas yra ne tik jo iššūkis. Paauglystę išgyvena ne tik vaikas. Ji tam tikra prasme ištinka ir tėvus. Ne tik todėl, kad paauglys pasidaro nepatogus tėvams, bet dar ir todėl, kad tėvams neretai patiems iškyla neišspręstų klausimų ir dilemų. Pavyzdžiui, kokių tikslų verta siekti gyvenime? Ar jie yra laimingi? Ar taip, kaip gyvenama, ir yra geriausia gyventi?“ – aiškina psichologas.

Sektinas pavyzdys

Tuomet, kai paauglio problemos būna tiesiogiai susijusios su tėvais, A.Atas kviečia juos į bendrus pokalbius, kuriuose tenka net ir pasiginčyti. Ypač su tėvais, turinčiais labai griežtus įsitikinimus, kurie ir trukdo jiems suprasti paauglio norus ir poreikius.

Psichologo patirtis rodo, kad jei tėvai stengiasi padėti paaugliui ir nori patys rasti išeitį, tada ir būna pasiekiami geri rezultatai. Tiesa, dažnai jų aktyviai siekia tik vienas iš tėvų.

„Lietuvoje susiformavusi nelabai smagi tendencija – mamos daug drąsiau kalba apie emocinius dalykus nei tėčiai. Todėl noriu padrąsinti tėčius ateiti pas psichologą. Vyro ir tėvo vaidmuo šeimoje yra be galo didelis ir svarbus, todėl deleguoti visų šeimos aspektų tik mamai tikrai nepakanka. Be to, paaugliams derėtų rodyti sektiną pavyzdį, kad šie ateityje ir patys gebėtų atviriau kalbėti apie psichologinius iššūkius“, – pabrėžia psichologas A.Atas.