Jau dešimtmetį Prancūzijoje gyvenanti septynių vaikų mama pasakoja, kokią paskirtį turi mūsų emocijos, kodėl svarbiau keisti ne vaikų elgesį, o savo požiūrį, ir kaip tėvai keičiasi kartu su vaikais.

– Kaip gimė šios, jau šeštos, knygos idėja?

– Per karantiną, kai internetu vedžiau emocijų dirbtuves vaikams su įvairiomis bibliotekomis, viena biblioteka subūrė užsiėmimui keturias ketvirtokų klases. Kiekvienai pasiūliau pasirinkti po vieną emociją ir surašyti, ką jie daro, kai ją jaučia. Paskui kartu galvojome, ką galėtume daryti kitaip: ką daryti, kai pyksti ir spjaudaisi arba kai džiaugiesi ir lakstai po namus. Tai buvo smagus valandą trukęs užsiėmimas. Būtent tada supratau – iš šitos patirties turi gimti knyga, tiksliau, keturios mažos knygelės, kurios vėliau tapo „Elgesio vadovu“.

– Kitaip sakant, mūsų elgesys patiriant tam tikras emocijas gali būti visiškai neapgalvotas?

– Taip, mūsų elgesys patiriant stiprias emocijas dažnai būna neapgalvotas – ne visada priimtinas, per greitai išreiškiamas. Mat emocija suteikia daug energijos, priklausomai nuo jos intensyvumo. Todėl ir nusprendžiau tai paaiškinti vaikams – 6–11 metų amžiaus, kurie jau moka skaityti, bet kuriems vis dar labai svarbus vaizdas. Dėl to šios knygelės parašytos ir iliustruotos kaip komiksai.

Svarbu, kad vaikai pradėtų suprasti: emocija turi paskirtį, intensyvumą ir energiją. Ta energija verčia ją išreikšti. Tik klausimas – kaip? Dažnai susiduriu su suaugusiaisiais – tėvais ar mokytojais, kurie ir patys iki šiol nežino šių dalykų. Jie vis dar dalija emocijas į geras ir blogas, mano, kad ne visas reikia jausti ar reikšti. Tačiau esmė – ne pačios emocijos, o tai, kaip mes su jomis elgiamės. Šis elgesio vadovas irgi skirtas sužinoti ne tai, ko nedaryti, o ką daryti kitaip.

Alternatyva: „Per 33 metus su vaikais išmokau labai paprastą dalyką: jei sakai vaikui „nedaryk“, visada turi pasakyti ir ką daryti vietoj to“, – sako psichoterapeutė A. Dilienė. / A. Dilienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar knygelės skirtos vaikams, ar šalia vaikų esantiems suaugusiesiems?

– Manau, kad visiems. Pirmiausia – vaikams, nes mano tikslas buvo, kad apie emocijas jie sužinotų dar būdami mažesni ir kad vėliau viskas būtų paprasčiau. Tačiau dažnai ir suaugusieji – tėvai ar mokytojai – perskaito ir sako: „Pirmą kartą taip aiškiai supratau.“ Knygelėse net parašyta: „Skaitykite šią emocijų knygelę kartu su savo vaiku.“ Kai vaikai grįžta iš darželio ar mokyklos, siūlau ne tik paklausti, kaip sekėsi, bet ir kaip jautėsi bei ką darė, kai taip jautėsi.

– Ar galima sakyti, kad vaikai sukelia stiprias suaugusiųjų reakcijas todėl, kad patys atspindi jų neišreikštas emocijas?

– Vaikai labai jautriai skenuoja suaugusiųjų emocijas. Esu pati sau išsiaiškinusi vieną svarbų dalyką: vaikai iki pilnametystės iš esmės gyvena tėvų gyvenimą. Jie sugeria tėvų emocijas, perima jas, o tada – išreiškia. Vaikai labai dažnai atveda savo tėvus pas mane. Tėvai už tai turėtų dėkoti. Vaikai tampa veidrodžiu, parodančiu, ką suaugusieji patys slopina. Tėvai emocijas dažnai slepia, o vaikai jas išreiškia. Taip ir gyvename.

– Jūsų pačios vaikai beveik suaugę, o knygas vis dar rašote vaikams.

– Mano vaikams tai labai patinka – jie jaučia, kad tai mano dėmesys, ir žino, kad čia jiems skirtos knygelės. Jie išties įkvepia mane rašyti, tad ir noriu, kad kiekvienas vaikas – kurie irgi mano kūriniai – gautų po jiems skirtą mano kūrinį. „Elgesio vadovas“ kaip tik skirtas šeštam vaikui – dukrai Fėjai.

Tėvystė ir motinystė – beprotiškai sunkus darbas. Kad galėtum atlaikyti vaiko emocijas, pats turi būti bent šiek tiek ramus. Reikia ieškoti resursų – palaikymo, žinių, poilsio.

– Ar šias knygeles reikia skaityti dalimis, ar kaip grožinę literatūrą?

– Šios mažos knygelės yra po 28–30 puslapių, sukurtos kaip komiksai. Fėja buvo dvylikos metų, kai apie jas pradėjau galvoti. Tuo metu ji labai domėjosi japoniškomis mangomis – komiksais, kurie dažnai būna išversti ir skaitomi iš kitos pusės. Kalbėjausi su ja, kaip ir su kitais vaikais, apie emocijas, apie tai, ką vėliau perkėliau į knygeles. Ji man sakė: „Mama, padaryk taip, kad būtų nupiešta. Kitaip niekas neskaitys.“ (Juokiasi.) Ir ji buvo teisi.

Prancūzijoje, kur gyvenu, komiksų – Bande Dessinée – kultūra labai stipri. Čia net Prancūzijos istorija išleista kaip storas komiksas. Tad sprendimas kurti iliustruotas knygas buvo natūralus.

Knygeles iliustravo dailininkas Vaidas Šukys. Jis puikiai suprato mano idėją, o man tai buvo labai svarbu, nes jis pats išmano psichoterapiją. Ieškojau ilgai ir sunkiai, bet, kai radau, labai džiaugiausi.

Knygutės bus leidžiamos keturiomis kalbomis – be lietuvių, dar prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis, nes dirbu su lietuviais visame pasaulyje ir jie man dažnai sako: „Norime šių knygų ir savo kalba.“ Važiuosime su dukra Pasaka rudenį į Frankfurto knygų mugę – ji mokosi tarptautinės prekybos ir kalba laisvai angliškai, prancūziškai ir vokiškai, padės tartis su leidėjais.

– Lietuvoje dažnai sakome, kad esame kitokie nei kiti pasaulio piliečiai. Ar emocijų pasaulyje tai galioja?

– Ne, tikrai negalioja. Kurį laiką dirbau Šveicarijoje, psichiatrijos ligoninės jaunimo skyriuje. Ten – labai tarptautinė aplinka, įvairių tautybių žmonės. Visų emocijos – tokios pačios. Skiriasi kalba, kultūra, galbūt emocijų raiška, bet esmė – universali. Bent jau Europoje – labai daug panašumų.

Suprantamai: A. Dilienės knygelių ciklas „Elgesio vadovas“ parašytos ir iliustruotos kaip komiksai – tai padeda jas geriau suvokti 6–11 metų amžiaus vaikams. / Leidyklos nuotr.

– Mums vaikystėje niekas neleisdavo rodyti liūdesio, stipresnių emocijų. Tarsi jų parodyti būtų negalima. Gal tik man taip atrodė?

– Buvo ir tebėra nelabai priimtina.

– Kaip yra kitose šalyse?

– Panašiai – sistemos visur gana panašios, per daug struktūruotos. Tačiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur dabar gyvenu, viskas labiau orientuota į tai, kaip jautiesi. Žmonės nuolat klausia: „Kaip sekasi?“. Klausia ne tik formaliai – jie iš tikrųjų domisi.

Kai atvykome, viena mano dukra, turinti autizmo spektro bruožų, nelabai rodė emocijas veidu. Buvo uždara, rami. Jai tai buvo sunku, nes visi vis klausinėjo: „Ar tau viskas gerai?“. Ji man sakydavo: „Mama, kodėl jie prie manęs lenda? Man viskas gerai.“ Sakiau: „Tai pasakyk jiems.“ Tačiau jie vis tiek klausdavo. Jai buvo keista – tarsi turėtum parodyti kaip nors išoriškai, jog įtikintum, kad viskas gerai. Jai tai nebuvo natūralu.

– Kaip tėvams priimti vaiką, kuris grįžęs namo sprogsta nuo labai stiprių emocijų? Kaip išbūti su tuo, jei tėvai patys nesupranta, kas darosi vaikui, jei vaikas sako: „Mama, man mokykloje labai sunku, kad aš daugiau nieko nebenoriu, tik būti namie, nes man čia taip gera.“ Jis tiesiog nori pailsėti.

– Taip, ir tai labai svarbu. Ši tema – labai gili. Iš savo darbo su šeimomis patirties žinau, kad kartais šeimos tampa hipersocialios. Todėl, mano manymu, būtina turėti bent šiek tiek skirtingas taisykles namuose ir visuomenėje. Jei namuose galioja tie patys reikalavimai kaip mokykloje – vaikui per sunku. Tada patenkama ir į ligonines.

Septyniolika metų dirbau vaikų ligoninėje ir mačiau, kad vaikai į jas patenka ne tik dėl medicininių priežasčių, bet ir tiesiog... pailsėti. Juk ir mokykloje, ir namuose iš jų reikalaujama to paties – būti tvarkingiems, susitvardžiusiems, nuolat kažką atitikti. O juk namai turi būti vieta, kur gali atsipalaiduoti. Todėl labai sveika šeimoje susikurti savo taisykles.

– Tarsi šeimos taisyklių rinkinį?

– Taip. Šeimos taisykles. Pavyzdžiui, kad namuose galima būti liūdnam. Galima verkti. Galima pykti. Mes turime tokią taisyklę: „Galima dalytis viskuo, išskyrus blogas idėjas.“ Galima sugalvoti savų, galima pasidairyti internete, – svarbu, kad jos tiktų būtent jūsų šeimai. Svarbu žinoti – namie galiu būti truputį kitoks nei mokykloje.

Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti visų ribų ar moralės normų. Tačiau labai svarbu leisti emocijai būti. Juk emocijos turi energiją, kurią galima nukreipti į gerus dalykus: sportą, kūrybą, net paprasčiausią tvarkymąsi. Kai suteiki erdvės emocijai – vaikas išmoksta su ja būti, o ne ją slopinti.

– Kaip tėvams suprasti, koks jų vaikas būna kitur? Kartais juk atrodo – viskas gerai: grįžta iš mokyklos linksmas, pažymiai geri, elgesys geras. Tačiau ar tikrai tai reiškia, kad jam gerai? Norisi nematuoti vien tik pažymiais kaip gerovės ženklu.

– Taip, pažymiai dažnai tampa standartiniu gerovės įrodymu. Tačiau dažniausiai vaikai mokykloje stengiasi atitikti reikalavimus – būti geri, prisitaikę. Tik maža dalis vaikų leidžia sau elgtis kitaip, ypač jei namuose neturi galimybės išreikšti save.

Didžioji dauguma vaikų mokykloje geri, o namuose parodo šešėlinę pusę. Yra labai klasikinis pavyzdys iš ikimokyklinio amžiaus: vaikas visą dieną ramiai būna darželyje, o vos tik pamato atėjusį tėvą ar mamą – pradeda verkti, krinta ant žemės, prasideda isterija. O auklėtoja sako: „Jūsų vaikas visą dieną buvo puikus.“

– Taip, pažįstama...

– Nes namai – saugi vieta. Tik sugrįžęs į saugią erdvę vaikas leidžia sau išreikšti viską, ką laikė savyje visą dieną.

– Ką tada daryti tėvams? Ar žodis „leisti“ būtų pagrindinis?

– Pirmiausia – pasirūpinti savimi. Tėvystė ir motinystė – beprotiškai sunkus darbas. Kad galėtum atlaikyti vaiko emocijas, pats turi būti bent šiek tiek ramus. Reikia ieškoti resursų – palaikymo, žinių, poilsio.

Gamta išmintinga – ji pradžioje duoda mums mažus vaikus su mažesnėmis emocijomis. Tai treniruotė. Jei to laikotarpio nepereini kartu, netreniruoji savęs, tai paauglystėje, kai emocijų tankas jau važiuoja visu greičiu, tave tiesiog parbloškia. Todėl labai svarbu būti su vaiku nuo pat pradžių, išmokti išbūti šalia emocijų. Tai nelengva, bet būtina.

– Kaip tos keturios emocijos: baimė, pyktis, liūdesys ir džiaugsmas – turėtų veikti? Ar galima jas lyginti su spalvomis?

– Tai pagrindinės emocijos – kaip pagrindinės spalvos. Tik spalvos turi atspalvių, o emocijos – intensyvumą. Vidutinis intensyvumas būtų tarsi aukso vidurys, kai emocija atlieka savo paskirtį.

Tačiau daug emocijų tą paskirtį praranda. Kartais jos būna per silpnos, kad suveiktų, kartais – per stiprios, kad padėtų. Tada jos ima trukdyti ir mes jas imame vadinti blogomis ar neigiamomis. Tačiau esmė – ne tai, kad jos blogos, o tai, kad mes nemokame jų atpažinti ir tinkamai panaudoti.

Pavyzdžiui, jei jaučiu pyktį, kurio paskirtis – apsaugoti, bet pykstu labai smarkiai ar esu vos susierzinusi ir tai trukdo man ar kitiems, vadinasi, emocijos intensyvumas netinkamas. Tada svarbu paklausti savęs: „Ar man tikrai gresia pavojus?“. Jei ne, reikia intensyvumą mažinti – panaudoti energiją sąmoningai. Jei trūksta emocijos jėgos, ją galima sustiprinti, vėlgi pasitelkiant sąmoningumą ir veiksmą.

– Jūsų knygos pasirodo pačiu vasaros įkarščiu – kai vėjas laukuose ir plaukuose. Kokie mes galėtume pasitikti rudenį po jų?

– Emocionalesni, atviresni, nuoširdesni. Labiau gebantys išreikšti tai, ką jaučiame. Kai vedu seminarus – tiek gyvai, tiek nuotoliu, visada dalijuosi ne patarimais, o idėjomis. Viena jų: mokykitės reikšti emocijas taip, kad patiktumėte sau. Kai taip darote, jų nereikia slėpti.

Būtent tam ir skirti šie „Elgesio vadovai“ – kad žmogus turėtų pasirinkimą. Jei elgiuosi taip, kad nepatinku nei sau, nei artimiesiems, vadinasi, yra ir kitų būdų. Per 33 metus su vaikais išmokau labai paprastą dalyką: jei sakai vaikui „nedaryk“, visada turi pasakyti ir ką daryti vietoj to. Juk emocija vis tiek duoda energijos – svarbu tik kur ją nukreipsime.