Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prof. dr. Artūras Tereškinas, kūrybingai jungdamas sociologijos, antropologijos ir kultūrinių studijų disciplinas, sukūrė savitą kultūros sociologijos ir kultūrinių studijų tradiciją Lietuvoje. Jo darbai išsiskiria ne tik teorinės ir empirinės analizės sąsajomis ir sociologiniu refleksyvumu, bet ir dėmesiu naujoms socialiai jautrioms temoms, tokiomis, kaip lyčių normos, intymus pilietiškumas, vyriškumas, tėvystė, kūnas, socialinis kentėjimas ir subjektyvi gerovė. A. Tereškino indėlis į sociologiją šiais metais buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija.

Lyčių lygybė – tik skambi frazė

Savo darbuose nemažai dėmesio skyręs lyčių ir seksualumo normoms ir tam, kaip jos įgyvendinamos kasdieniame gyvenime, lyčių studijų ekspertas A. Tereškinas pabrėžia, kad nors LR Konstitucija bei įstatymai de jure garantuoja lygias galimybes vyrams ir moterims, be to, turime Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kai kuriose srityse lyčių lygybė išlieka tik deklaratyvi, o ne faktinė. „Pavyzdžiui, politikoje ir valstybės valdyme lyčių proporcijos kol kas mažai kinta. Lyčių segregacija egzistuoja ir švietimo bei mokslo sferose. Vaikinai ir merginos renkasi skirtingas mokslo sritis, be to, aukščiausiose mokslo pakopose dominuoja vyrai. Darbo rinkoje mokslininkai taip pat pastebi vertikalią ir horizontalią lyčių segregaciją: moterys užima žemesnes pareigas nei vyrai, jos dirba mažiau apmokamose sferose“, – tyrimų rezultatus vardina VDU mokslininkas.

Jo teigimu, lyčių nelygybę rodo ir itin aukštas smurto prieš moteris artimoje aplinkoje lygis. „Pagal statistinius duomenis kas antra moteris Lietuvoje patiria fizinį ar seksualinį smurtą artimoje aplinkoje. Visa tai atspindi šalyje vyraujančias tradicines lyčių normas: vyras vis dar laikomas šeimos maitintoju, o moteris – namų prižiūrėtoja, ant kurios pečių laikosi visi keturi namų kampai. Lyčių vaidmenys suvokiami kaip „natūralūs” ir savaime suprantami. Vyriškumas ir moteriškumas Lietuvoje itin stipriai natūralizuojami ir įtvirtinami kaip ryškiai opozicinės kategorijos, kurios ne tik įkalina vyrus bei moteris, bet ir „cenzūruoja“ jų elgseną bei mąstyseną“, – sako A. Tereškinas.

Feminizmas Lietuvoje – suskaldęs

Harvardo universitete apsigynęs daktaro disertaciją ir šiuo metu vadovaujantis VDU Socialinių tyrimų centrui, A. Tereškinas pasakoja, kad nepriklausomybės laikotarpiu lyčių normos ir lyčių santykiai menkai pasikeitė, pirmiausia dėl to, kad tam nebuvo politinės valios. „Nemažos dalies politinio elito požiūris į lyčių klausimus labai retrogradiškas ir reakcingas. Kita vertus, tiek vyrai, tiek moterys savo elgesiu palaiko esamą lyčių tvarką, nes suvokia ją kaip neišvengiamą“, – konstatuoja mokslininkas.

Feministinį judėjimą Lietuvoje A. Tereškinas apibūdina kaip silpną ir susiskaldžiusį. „Girdimi tik atskiri moterų feminisčių balsai, todėl feminizmo negalima laikyti išsikristalizavusiu politiniu ar socialiniu judėjimu. Tenka pastebėti, kad lietuviško nuosaikaus feminizmo retorikoje dominuoja moterų-aukų ir vyrų-skriaudėjų retorika, kuri dažnai veikia prieš moterų ir vyrų lygybės idėją ir paverčia vyrus visagaliais išnaudotojais“, – teigia sociologas. Jo teigimu, radikalusis feminizmas, kuris pastebimas tik socialiniuose tinkluose, labai dogmatiškas ir teoriškai silpnas. „Jo atstovės kalba apie socialinių lyčių skirtumų sunaikinimą, tačiau nesiūlo jokių aiškesnių būdų tai padaryti. Kita vertus, pats žodis „feminizmas“ vis dar turi gana neigiamą krūvį Lietuvoje. Prieš feminizmą nukreiptas kalbėjimas ryškus ir žiniasklaidoje: kai kas vis dar sieja feministes vien tik su vyrų nekenčiančiomis karingomis radikalėmis“, – atskleidžia profesorius.

Baimė, nerimas ir gėda

Tyrinėdamas platų temų spektrą, A. Tereškinas yra gavęs ne vieną įdomų ar netikėtą rezultatą. Pavyzdžiui, analizuodamas lietuvišką popkultūrą ir kartu politiką, pastebėjo, kad šiose sferose vyrauja isteriškas idiotiškas protesto vyriškumas. „Jis paplitęs ne tik lietuviškose muilo operose, bet ir politinėje scenoje. Smurtas, isterija, netolerancija, o kartais ir atviras idiotizmas – šio vyriškumo pagrindiniai bruožai. Siekdami įrodyti, kad jų vyriškumas tikras ir nepajudinamas, jį įkūnijantys vyrai apeliuoja į smurtą, vyrišką orumą ir garbę. Tačiau svarbiausios emocijos, kuriomis grįstas šis vyriškumas, yra baimė, nerimas ir gėda”, – atskleidžia mokslininkas ir priduria, kad šiuos vyrus nuolat lydi nesėkmės baimė: bijoma, kad nesugebėsi finansiškai išsilaikyti, nerimaujama, kad kiti vyrai ims niekinti tave, o moterys nebežiūrės į tave kaip į geidžiamą objektą; gėdijamasi pažeminimo ir kartu prisiimamas aukos vaidmuo, kuris patogus tada, kai reikia apkaltinti kitus dėl savo nepasisekimų. Šis vyriškumas, pasak A. Tereškino, tai protezas, kurį vyrams ne itin sėkmingai sekasi nešioti. „Tereikia užmesti akį tiek į kai kuriuos mūsų Seimo narius, tiek į konservatyviuosius politikos komentatorius, kad suvoktum, kaip puikiai jie įkūnija šį vyriškumą”, – liūdnai šypsosi sociologas.

Atskirą A. Tereškino tyrinėjimų lauką sudaro socialinės atskirties grupės ir jų pastangos kurti gyvenimus, kurie neatitinka visuotinai priimtinų socialinių normų. „Nustebsime, kiek daug emocinių ir fizinių išteklių reikia norint išgyventi mūsų visuomenėje, ypač jei egzistuoji už visuotinai priimtų gero gyvenimo formų ir žanrų. Čia kalbu apie socialinės atskirties grupes, tarp jų darbininkus vyrus, bedarbius, įkalintuosius, homoseksualus ir pan. Skausmas ir kentėjimas yra tapęs šių asmenų išgyvenimo ir patirties norma“, – konstatuoja sociologas. Anot jo, mūsų valstybės institucijos nėra jautrios socialinėms, ekonominėms, kultūrinėms skirtingų socialinių grupių reikmėms. „Atsakomybės trūkumas, suirusios bendruomenės, ribotas solidarumas ir susvetimėjimas neleidžia tiems, kurie išgyvena skriaudą ir skausmą, pilietiškai dalyvauti viešojoje sferoje. Dėl to žmonės užsidaro intymioje savo gyvenimo sferoje ir savyje, o tai dar labiau skatina jų nelygybę, marginalumą ir diskriminaciją“, – apibendrina profesorius.

Pažeidžiamumo primetimas silpniesiems

VDU Sociologijos katedros profesorius sako, kad analizuojant socialinės atskirties grupes, įmanoma pastebėti, kad užuot kvestionavusios status quo, jos priima savo žemesnę padėtį ir su ja susitaiko. O tie, kurie imasi protestuoti, dažniausiai tai daro smurtiniu arba savidestruktyviu elgesiu, užsiimama toksiškomis praktikomis, tokiomis, kaip fizinis ir emocinis smurtas, žiaurumas, neapykanta, prievartavimas, alkoholizmas, savižudybės. „Lietuvoje apskritai daug asmenų yra stigmatizuojami, socialiai marinami, nes yra suvokiami kaip nereikalingi ir lengvai pakeičiami. Jų mėginimai išsakyti savo traumas, vargus ir kasdienes bėdas laikomi kvailais ir beprasmiškais. Skausmo, gėdos, nevilties patirtys labai retai išnaudojamos kuriant savitas kultūras ar subkultūras ir ieškant efektyvių išgyvenimo bei pakenčiamo gyvenimo sprendimų“, – pasakoja A. Tereškinas.

Sociologo tikinimu, Lietuvos viešajame gyvenime labai stipri konservatyvi diskurso tradicija, individualizuojanti nesėkmes ir skurdą bei primetanti socialiai vargstantiems kaltės, gėdos ir dar didesnio pažeidžiamumo naštą. „Savadarbiai komentatoriai ir net žurnalistai vadina asmenis, patiriančius socialinės atskirties riziką, įvairiausiais paniekinančiais vardais, tarp jų „vargetomis”, „bomžais”, „buduliais”, „šiukšlėmis”, „kaimo chroniais”, „išlaikytiniais”, „tarakonais” ir „pašalpiniais”. Visais šiais vardais vadinami individai žeminami, stigmatizuojami ir iš karto nuvertinami, o tai apsunkina bet kokios jų socialinės įtraukties galimybes“, – akcentuoja A. Tereškinas.

Daugėja emocinių epidemijų

Paklausus apie sociologinius pokyčius, kuriuos  A. Tereškinas tyrėja daugiau kaip dvidešimtmetį, Lietuvos mokslo premijos laureatas tikina, kad  dažnai pervertiname patį kaitos procesą. „Labai mėgstame raktinius žodžius „kaita”, „pasikeitimas”, „perėjimas”, „lūžis”. Deja, žvelgiant kad ir, pavyzdžiui, į lyčių ar seksualumo normų kasdienį įprasminimą – didesnių pokyčių Lietuvoje nematyti“, – teigia A. Tereškinas. Mokslininkas akcentuoja, kad gyvename labai konservatyvioje, griežtas vyriškumo ir moteriškumo normas palaikančioje visuomenėje, kurioje protestuoti prieš jas dažnai reiškia ne tik patirti fizinį smurtą, bet ir būti socialiai marinamam, t. y. socialiai nematomam ir nepripažįstamam.

A. Tereškinas teigia, kad tą patį galima pasakyti ir apie emocijas ir emocines epidemijas, kuriomis mokslininkas vadina koncentruotas moralines panikas ir kurių kupina mūsų visuomenė. „Šių emocinių epidemijų, susijusių su tautine tapatybe, šeima, ES, pabėgėliais, seksualumu, Rusija ir pan., gausa taip pat rodo populistinio konservatizmo ideologinę sėkmę Lietuvoje. Gąsdinant, bauginant, skleidžiant neapykantą kitokiems, paniką ir nerimą, žmonės verčiami pasiduoti „tvirtovės mentalitetui“ – beviltiškumo, stagnacijos, nuolatinės krizės pojūčiui. Prie to prisideda ir intelektinės sferos darbuotojai, viešai „verkiantys“ dėl moralinių šiuolaikinio pasaulio nuopolių ir jo blogumo”, – kritikos negaili mokslininkas.

Šiuo metu A. Tereškino mokslinis laukas būtent ir susikoncertavęs į emocijų analizę. „Paskutiniuose darbuose drauge su VDU kolegomis mėginome išsiaiškinti, kokios emocijos vyrauja skirtinguose Lietuvos miestų rajonuose, kokiomis emocijomis dalinasi įvairios socialinės grupės ir apskritai kokiomis emocinėmis epidemijomis yra užsikrėtę mūsų šalies žmonės. Visos minėtos temos dar menkai tyrinėtos, todėl, kaip mokslininkas, turiu daug laisvės taikyti tiek naujas metodologijas, tiek teorines prieigas. Be to, daugumoje darbų remiuosi ir plačiu empirinių tyrimų archyvu: vienas ir kartu su kolegomis esu atlikęs kelis šimtus sociologinių interviu, daręs ne vieną reprezentatyvią Lietuvos gyventojų nuomonės apklausą“, – pasakoja  tyrėjas.

A. Tereškiną domina ir labai aktuali atrodo sociologinė neigiamų emocijų – nusivylimo, gėdos, baimės, nerimo, pykčio, pavydo, neapykantos – analizė, kurios Lietuvoje beveik nėra. Pasak mokslininko, gyvename šių neigiamų emocijų perpildytoje visuomenėje. „Trūksta ir įvairiapusiškesnių lietuviško politinio, ekonominio ir kultūrinio elito, kuris užsiima nuolatiniu mūsų gėdinimu ir žeminimu, neapykantos ir baimės sklaida, tyrimų. Būtų įdomu tirti ne tik tai, kas priklauso šiam elitui, bet ir tai, kodėl tie asmenys jam priklauso ir kokiais emociniais mechanizmais jie vadovaujasi siekdami mus kontroliuoti ir demonstruoti savo galią. Be abejo, įdomi būtų ir lietuviškos socialinės vaizduotės ar vaizduočių skurdumo priežasčių analizė“, – apie ateities tyrimus užsimena VDU sociologas.