Nors įprasta manyti, kad integracija naudingiausia specialiųjų poreikių turinčiam vaikui, specialistų teigimu, inkliuzinis ugdymas ir integracija turi didžiulę reikšmę visai visuomenei: tai ugdo empatiją, toleranciją, leidžia suprasti, kad būti kitokiam nėra blogai.

Tarptautinio Levinskio edukologijos mokslų koledžo mokslininkės Orly Hebel ir Mona Julius, dalyvavusios Šiaulių universitete vykusiame specialiųjų pedagogų ir logopedų kongrese, pripažįsta, kad inkliuzinis ugdymas yra sudėtingas procesas, kuriam įdiegti reikia daug laiko ir pastangų, tačiau ir pastebi, kad situacija pamažu gerėja. Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, anot mokslininkių iš Izraelio, inkliuzinis ugdymas gali būti vertinamas kaip geresnio pasaulio kūrimo vizija.

– Kaip apibrėžiamas inkliuzinis ugdymas ir kodėl taip svarbu jį visuomenėje įtvirtinti?

M. Julius: Visi vaikai turi turėti galimybę mokytis tokioje aplinkoje, kuri būtų tinkamai pritaikyta prie jų poreikių, mokytis kartu su bendraamžiais kaip įmanoma daugiau. Todėl mes turime kurti tokias mokyklas, kuriose specialius poreikius turintys vaikai galėtų mokytis vienoje klasėje su kitais vaikais, bendraamžiais – tiesiog būti vaikais ir mokytis įprastinėje aplinkoje.

O. Hebel: Inkliuzinis ugdymas – tai mūsų visuomenės narių paruošimas būti žmonėmis. Žmonių suskirstymas, atskyrimas dėl to, kad jie neįgalūs, neleidžia jiems jaustis turinčiais lygias galimybes visuomenėje. Žinoma, egzistuoja įvairaus sunkumo negalios laipsniai, tačiau žmogui jaustis kiek įmanoma patogiau padeda technologijų pažanga. Negalime užrakinti ir nusisukti nuo žmogaus, kurio kūnas negali judėti. Vaiko autisto negalime palikti triukšmingoje patalpoje, tačiau problemų nebus, jei šalia jo bus juo pasirūpinsiantis žmogus, kuris nuves vaiką į ramesnę vietą ir bus su juo, kai jam pasidarys neramu.

Inkliuzinis ugdymas yra svarbus ne tik žmonėms su negalia. Didžiulę reikšmę tai turi visai visuomenei: jai būtina suprasti, kad būti kitokiam yra gerai, empatijos jautimas šalia esančiam kitokiam žmogui daro tave geresniu žmogumi.

Manau, kad inkliuzinis ugdymas yra svarbus ne tik žmonėms su negalia. Didžiulę reikšmę tai turi visai visuomenei: jai būtina suprasti, kad būti kitokiam yra gerai, empatijos jautimas šalia esančiam kitokiam žmogui daro tave geresniu žmogumi.

– Su kokiais iššūkiais susiduriama kuriant inkliuzinio ugdymo sistemas visuomenėse?

M. Julius: Kalbant iš praktinės pusės, labai svarbu tinkamai paruošti pedagogus, specialistus, kurie galėtų dirbti su tokiomis skirtingų vaikų turinčiomis klasėmis: pritaikyti mokymo programas, tinkamą aplinką klasėse. Visų pirma, mokyklos turi būti pritaikytos taip, kad būtų užtikrintas patekimas į ją ir judėjimas žmonėms su fizine negalia. Jose turi būti pritaikytos priežiūros technologijos, vykdomi nuolatiniai pedagogų mokymai. Be abejo, turi būti užtikrintas nuolatinis bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais.

O. Hebel: Mes matome nemenką skirtumą tarp to, ką pedagogai kalba – pavyzdžiui, sutinkame, kad turi būti integruotas švietimas, kad kiekvienas vaikas turi teises ir panašiai – ir kaip jie elgiasi, atsidūrę tokiose klasėse. Tada išaiškėja, kad pedagogams trūksta žinių ir jie natūraliai grįžta prie pirminio įsitikinimo, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai neturėtų mokytis kartu su kitais vaikais. Mano supratimu, Lietuvoje, kaip ir Izraelyje ar JAV, reikia nuolat dirbti su pedagogais, kad išnyktų ta praraja ir būtų pasiekti integruoti švietimo tikslai. Nors, turiu pasakyti, kad lyginant su patirtimi prieš 20 metų, situacija tikrai pasikeitė į gerąją pusę. Na, bent jau reglamentavimas.

Inkliuzinio ugdymo sistemai mes skiriame daug dėmesio ir pastangų plėtojant bendradarbiavimą su tėvų bendruomene, socialiniais partneriais – visais, kurie yra susiję su neįgalių vaikų integravimu visuomenėje. Lyginant šiandieninius procesus su tais, kurie vyko prieš 20 metų, pastebime, kad suvokimas, kas yra dalyvavimas visuomenės gyvenime, šeimos gyvenime, klasės veikloje, yra gerokai gilesnis. Manau, einame gera linkme, formuodami naujas vertybes. Tam reikia laiko.

– Jūs atvykote iš Izraelio ir turite nemažai tarptautinės patirties. Ar pastebite atstumiančių reakcijų, kai kalbama apie poreikį kurti inkliuzinio ugdymo sistemą?

O. Hebel: Manau, kad viskas prasideda nuo vizijos, kas yra mokymas ir kas yra švietimas bendrąja prasme. Pavyzdžiui, Suomijoje pagaliau buvo suprasta, kad kiekvienoje klasėje yra vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Vaikams nebūtinai turi būti diagnozuoti sutrikimai ar negalia, tačiau yra priimta, jog kiekvienam vaikui reikia specialaus pedagogo. Tokie pedagogai turi daug žinių apie specialųjį ugdymą, patirties, kaip reikia pritaikyti aplinką ir patį mokymą skirtingiems vaikams. Manau, kad Suomiją galima laikyti sėkmingo vaikų integravimo švietime pavyzdžiu. Kitose šalyse, Izraelyje taip pat, teisės aktais reglamentuoti skirtingi mokymosi procesai: vienokie galioja specialiuosius poreikius turintiems vaikams, kitokie – kitiems vaikams.

M. Julius: Pas mus Levinskio edukologijos mokslų koledže vykdoma studijų programa, apjungianti ankstyvosios vaikystės ugdymo ir specialiojo ugdymo sritis. Ji skirta paruošti žmones darbui su specialiuosius poreikius turinčiais vaikais įprastuose vaikų darželiuose. Tai, žinoma, yra iššūkis tiek patiems vaikams, tiek ir būsimiems pedagogams. Viena vertus, specialiųjų poreikių turinčiam vaikui galima duoti, pavyzdžiui, planšetinį kompiuterį, ir jis žais su juo – darys tai, kas jam patinka ir kas jam yra įprasta. Kita vertus, galima tokį vaiką atvesti į kitokių vaikų grupę, kur vyksta kitokie vaikiški žaidimai. Tokiu atveju, pedagogas turi būti ruošiamas kaip mediatorius, kuris padėtų tokiam vaikui pritapti, įsilieti į įprastiniame vaikų darželyje veikiančią aplinką.

O. Hebel: Manau, kad tiek Šiaulių universitete, tiek Levinskio edukologijos mokslų koledže, tiek bet kur kitur, akademinė bendruomenė vaidina labai svarbų vaidmenį vaikų integravime. Žinoma, egzistuoja gana didelis skirtumas tarp ilgus metus dirbančių pedagogų požiūrio, vertybių ir viso to, kaip šias vertybes suvokia jaunas studijuojantis žmogus, būsimas pedagogas. Mes, akademinė bendruomenė, neturime pamiršti, vardan ko dirbame, o kartais, kai pavargstame, imame abejoti tuo, ką darome dėl nesikeičiančios visuomenės, yra naudinga atvykti į kitas šalis ir, susipažinus su kultūra, socialine situacija, suprasti, kad beveik visur yra tas pats, perimti gerąją patirti iš kitų šalių, pasidalinti savąja patirtimi.

– Kas dar turėtų įsitraukti ir padėti vystyti šį procesą, kad jis vyktų sklandžiau? Valdžios atstovai?

O. Hebel: Manau, kad visų pirma turėtų vykti dialogas, nes ne visada viską lemia valdžios skiriamas biudžetas atskiriems socialiniams reikalams. Izraelyje mes turime įstatymą, kuris reglamentuoja specialųjį ugdymą ir kuris 2002 m. buvo papildytas nuostatomis dėl integruoto ugdymo. Nuo to laiko vyksta diskusijos ir proceso tobulinimas. Labai svarbu nuolat palaikyti dialogą, kadangi politiniai vėjai keičiasi kas keletą metų, o juk su vaikais eksperimentuoti negalima. Politikai turi suprasti, kad reikia turėti ilgalaikę viziją, reikia palaikyti pastovų dialogą su tėvais, pedagogais, akademikais, į kurių nuomonę turi būti įsiklausoma.

M. Julius: Sutinku, teisinis reglamentavimas yra pagrindas, tačiau visa tai, ką šalia teisėkūros procesų darome mes, akademinė bendruomenė, pedagogai, ir yra tas šaltinis, iš kurio ir kyla pokyčiai.

– Ar inkliuzinio ugdymo kontekste mokyklos, skirtos specialiųjų poreikių turintiems vaikams, apskritai yra reikalingos?

M. Julius: Manau, kad tam tikruose lygmenyse jos reikalingos. Integracija yra skatinama įvairiuose lygmenyse. Pavyzdžiui, sunkią fizinę negalią turintiems vaikams vyksta užsiėmimai įprastos mokyklose kartu su kitais mokiniais, arba priešingai: įprastos mokyklos mokiniai vyksta į specialaus ugdymo mokyklas, kad vaikai vieni kitus pažintų, suprastų. Integravimas reiškia ne vien neįgalių vaikų sėdėjimą įprastinės mokyklos suoluose. Manau, kad specialaus ugdymo mokyklose turi atsirasti vietos inkliuziniam ugdymui, kad vaikams būtų užtikrintas visapusiškas poreikių tenkinimas ir kad tokių mokyklų iniciatyva būtų skatinama socialinė integracija.

O. Hebel: Sutinku su Monos išsakyta nuomone. Kartais yra klausiama, ką tada reikės daryti su specialiojo ugdymo mokyklomis – uždaryti? Ne, nereikia. Pavyzdžiui, autistas vaikas yra labai protingas, jo matematikos žinios yra geresnės už mūsų, jis moka keletą kalbų, tačiau mokydamasis įprastinėje mokykloje, apsuptas klasės mokinių triukšmo, jis nežinos, kaip mokytis, arba apsuptas triukšmo jis nežinos, kaip autobusu parvykti namo. Mes nenorime, kad jis, būdamas 18 metų baigtų mokyklą nežinodamas, kaip autobusu parvykti namo, nes matome, kad čia integracijos nebuvo. Buvo mokymasis, bet ne integruotas. Kita vertus, tai nereiškia, kad toks vaikas turi mokytis specialaus ugdymo mokykloje su protiškai neįgaliais vaikais ir kartu su jais pamokų metu piešti apskritimus raudonu pieštuku. Labai dažnai sunkią protinę negalią turintys žmonės mokytis pradeda tik suaugę, todėl galima būtų palikti veikti specialaus ugdymo mokyklas būtent tokiais atvejais, kai yra tikslas ugdyti žmones taip, kad jie būtų integruoti į visuomenę, pavyzdžiui, sulaukę 30 metų.

– Kokios naujos informacinės technologijos taikomos specialaus ugdymo procese?

M. Julius: Naujovės informacinių technologijų srityje daro didžiulę įtaką specialaus ugdymo procesui: vaikų mokymesi, bendravime, pramogavime. Tai vyksta dėl šių naujovių prieinamumo. Technologinės naujovės mokyklų infrastruktūroje taip pat palengvina ugdymo procesą: mokyklos prieigų prieinamumas vaikams su negalia, nuotoliniu būdu valdomi sprendimai klasėse ir pan. Žinoma, reikia suprasti, kad mokyklos prieigų pritaikymas vaikams su neįgaliojo vežimėliu yra svarbus ne tik jiems, bet ir, pavyzdžiui, mamoms su kūdikių vežimėliais.

O. Hebel: Jeigu įdiegta daugiau technologijų, atsiranda daugiau prieinamumo. Jeigu yra daugiau prieinamumo, galima užtikrinti didesnį dalyvavimą, įtraukimą. Netgi iki atsirandant planšetiniams kompiuteriams ar mobiliesiems telefonams, buvo galimybė naudotis neįgaliojo vežimėlio technologijomis, tam tikrų mygtukų paspaudimais norint kažką pasakyti ir pan., tačiau būtent mobilieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai, internetas, socialiniai tinklai pakeitė iki tol vyravusį suvokimą, kas yra santykiai. Dabar neįgalūs vaikai gali naudotis technologijomis, kurie verbalinę kalbą verčia rašytiniu tekstu ir atvirkščiai. Neseniai sužinojau apie galimybę saugoti savo balsą taip vadinamame balso banke: žmonėms, kuriems gresia balso netekimas, galima tam tikru būdu išsisaugoti savo balsą elektronine forma, o balsą praradus – technologijų pagalba kalbėti. Būtent technologijų naujovės leidžia daryti tai, ko vakar nebuvo galima. Vis dėlto, technologijos nėra pagrindas. Svarbiausią vaidmenį vaidina pedagogai.