Priežasčių – ne viena

Vilniaus Fabijoniškių gimnazijos pradinių klasių mokytoja Laima Dešukaitė pastebi, kad vaikai nenori eiti į mokyklą dėl įvairiausių priežasčių. Todėl labai svarbu suprasti, ką atžala iš tikrųjų jaučia.

Pasak jos, dažna priežastimi tampa socialinės problemos. Pavyzdžiui, patyčios, atstūmimo jausmas, sunkumai susirandant draugų, dėl ko mokykla gali tapti nemalonia vieta. Nerimą ir nenorą mokytis neretai kelia akademinis spaudimas: sunkumai mokantis klasėje ar ruošiant namų darbus, baimė patirti nesėkmę arba nesugebėjimas pateisinti keliamų reikalavimų.

„Nepasitikėjimą mokykla moksleiviui gali sukelti ir neigiamas bendravimas su mokytojais arba jausmas, kad pedagogai jo nesupranta. Jaunesni vaikai dažnai patiria sunkumų adaptaciniu laikotarpiu, kadangi jiems sunkiau išbūti toli nuo tėvų tarp menkai pažįstamų žmonių. Nusivylimą ir mokyklos vengimą taip pat gali skatinti nediagnozuoti arba tinkamai nevaldomi mokymosi sutrikimai ar sunkumai“, – vardija mokytoja.

Anot pašnekovės, nenorą eiti į mokyklą kartais nulemia ir pernelyg apkrauta vaiko dienotvarkė. Neretai moksleiviai po mokyklos iki pat vakaro būna užkraunami būreliais. Vis dėlto, poilsis yra be galo svarbus. Tad reikėtų stebėti mokinio gebėjimą atlikti visus klasės ir namų darbus, mokymosi rezultatus, emocinę savijautą ir tik tada bandyti įtraukti į jo dieną papildomų veiklų.

Laima Dešukaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kada sunerimti?

Pedagogė atkreipia dėmesį, kad tėvams svarbu suvokti, kada „aš nenoriu eiti į mokyklą“ yra tiesiog nekaltas emocijos išreiškimas, o kada – priežastis nerimauti.

„Reikia atsižvelgti į tokių pasakymų dažnumą, kontekstą ir susijusį elgesį. Retai pasitaikantys pasiskundimai nenoru eiti į mokyklą yra nekenksmingi, juk ir suaugusiesiems būna dienų, kai nesinori į darbą. Tokia mokinio emocija gali kilti dėl bendro nuovargio po įtempto laikotarpio. Pavyzdžiui, didelio kiekio kontrolinių ir kitų atsiskaitymų. Net ir po intensyvaus savaitgalio vaikas gali jaustis per daug pavargęs mokyklai, – paaiškina L. Dešukaitė. – Sunerimti reikėtų, jei atžala nuolat reiškia nenorą eiti į mokyklą, ypač kai tai yra naujai atsiradęs elgesys. Jeigu vaikas darbo dienomis skundžiasi skrandžio, galvos skausmais ar kitais negalavimais, tai gali rodyti su mokykla susijusį nerimą ir stresą. Apie gilesnes problemas signalizuoja elgesio pasikeitimai – užsisklendimas savyje, agresyvumas, ryškūs mokymosi rezultatų pokyčiai.“

Jeigu ryte besiruošiant į mokyklą mokinys verkia, patiria nuotaikų kaitą ar panikos priepuolius, pasak pašnekovės, tai rimtas pavojaus signalas. Tokiu atveju reikėtų pasikalbėti su mokyklos darbuotojais, kurie padės išsiaiškinti galimas problemas mokykloje, arba kreiptis į specialistą, jei įtariate psichikos sveikatos problemas ar galimus mokymosi sutrikimus.

Svarbiausia neneigti vaiko jausmų ir jo negėdinti, nes atžala pasijaus neišklausyta ir ateityje bus mažiau linkusi dalytis savo jausmais ir patirtimis.

Taip pat būtina palaikyti atvirą dialogą su vaiku, skatinti jį dalytis savo jausmais ir išgyvenimais nesibaiminant, kad jis už tai bus teisiamas ar baudžiamas. Nepamirškite bendradarbiauti ir su mokytoju, kuris mokymosi sunkumus ar kitas problemas gali pastebėti pirmasis.

Svarbiausia – atvirumas

Pasak L. Dešukaitės, vaikui pareiškus, kad jis nenori eiti į mokyklą, reikėtų reaguoti empatiškai ir atvirai su juo pasikalbėti. Pirmiausia, pripažinkite vaiko jausmus ir leiskite jam suprasti, kad taip jaustis yra normalu, parodykite, kad palaikote. Pastatykite save į atžalos vietą – kaip jaustumėtės, jei artimam žmogui dėl ko nors pasiguodus, jis, užuot išklausęs, tiesiog pasakytų, kad viskas praeis?

„Užduokite vaikui atvirus klausimus, kad geriau suprastumėte jo nenoro eiti į mokyklą priežastis. Pavyzdžiui, galbūt jam sunkiai sekasi mokytis, jis patiria socialinių problemų ar jaučiasi prislėgtas, o gal nepavyko puikiai atlikti užduoties, kuri visada pavykdavo, – svarsto pašnekovė. – Kartu atraskite būdus, kurie padės nusiraminti, ir paieškokite sprendimų šiai situacijai. Pavyzdžiui, pasikalbėkite su mokytoju, ieškokite papildomos pagalbos mokantis sudėtingesnių dalykų. Svarbiausia neneigti vaiko jausmų ir jo negėdinti, nes atžala pasijaus neišklausyta ir ateityje bus mažiau linkusi dalytis savo jausmais ir patirtimis. Užuot pareiškus, kad sakyti „nenoriu eiti į mokyklą“ negražu, sutelkite dėmesį į tai, kas slypi po šiuo sakiniu. Atviras dialogas padės sukurti pasitikėjimą ir supratimą, kad įmanoma įveikti su mokykla susijusius iššūkius.“

Neigiamas požiūris – iš tėvų

Pasak pedagogės, vaiko nenorui eiti į mokyklą, patys to nesuvokdami, įtakos gali turėti ir tėvai. Kartais jie atžalas nejučia prigąsdina, sakydami „tuoj prasidės mokslo metai ir baigsis tavo poilsio dienos“ arba labai pabrėždami šventes, kurių reikia laukti, nes tada bus atostogos. Tokiu būdu netyčia suformuojamas neigiamas požiūris į mokyklą.

„Kalbėkite pozityviau, pabrėždami malonius mokyklos aspektus – draugus, naujų dalykų mokymąsi, dalyvavimą smagiose veiklose. Užuot atostogų pabaigą pateikę kaip artėjančią grėsmę, sutelkite dėmesį į įdomias galimybes, kurias atneš nauji mokslo metai, – pataria L. Dešukaitė. – Labai svarbu demonstruoti teigiamą požiūrį į mokymąsi, domėtis vaiko veikla mokykloje ir džiaugtis jo pasiekimais. Tiesa, girkite ir pastangas, o ne tik rezultatus, kitaip jis ims jautriai reaguoti į nesėkmes. Reguliariai kalbėkite su vaiku apie tai, kaip jis jaučiasi mokykloje ir aktyviai spręskite iškilusius rūpesčius ir problemas. Atžala turi matyti, kad ji jums rūpi. Jei moksleivis nenustoja kartoti, kad nenori eiti į mokyklą, kreipkitės pagalbos į mokytojus ir kitus specialistus.“

Alma Želvienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Padėti pamilti mokyklą

Skatinant vaiko norą mokytis, L. Dešukaitė pataria taikyti kelias strategijas. Visų pirma, apie mokyklą kalbėkite entuziastingai ir pozityviai. Pasidalykite pasakojimais apie savo teigiamą patirtį joje ir pabrėžkite smagius aspektus.

Taip pat svarbu sukurti nuoseklią ir raminančią rytinę rutiną, kad sumažintumėte stresą ir užtikrintumėte, jog jūsų vaikas dieną pradės pozityviai. Pasirūpinkite, kad moksleivis pakankamai išsimiegotų, valgytų maistingus pusryčius ir turėtų laiko pasiruošti neskubėdamas. Stenkitės vaikui sudėlioti tokią dienotvarkę, kuri suderintų mokyklines pareigas su poilsiu ir pomėgiais, leistų jam jaustis palaikomu, o ne prislėgtu.

„Įsitraukite – domėkitės vaiko gyvenimu mokykloje, klausinėkite apie jo dieną, padėkite ruošti namų darbus ir dalyvaukite mokyklos renginiuose. Nesakau, kad namų darbus būtinai reikia atlikti kartu, bet mokinys turi žinoti, jog suklupęs visada galės kreiptis pagalbos ir kartu rasti sprendimą. Skatinkite atvirą bendravimą, leisdami vaikui žinoti, kad jis gali su jumis pasikalbėti apie bet kokius rūpesčius ar problemas mokykloje, – pataria ji. – Švęskite vaiko pasiekimus, kad ir kokie maži jie būtų. Pagirkite jo pastangas ir pažangą, nes tai padeda stiprinti pasitikėjimą savimi ir motyvaciją. Padėkite atžalai išsikelti pasiektinus tikslus mokykloje ir užklasinėje veikloje. Dažnai mokiniams užkrauname per didelius lūkesčius, o tada jie jaučiasi blogai, bijodami mus nuvilti.“

Taip pat L. Dešukaitė skatina daugiau bendradarbiauti su mokytojais. Palaikykite su pedagogais gerus santykius, reguliariai kalbėkitės apie savo vaiko pažangą, džiaugsmus ir patiriamas problemas. „Mokytojai gali suteikti svarbių įžvalgų ir paramos, kad jūsų atžalai mokykloje sektųsi geriau. Dažnai matau, kad mokinys stokoja motyvacijos mokytis dėl nesusikalbėjimo su tėvais arba jų nebendradarbiavimo su mokytoju“, – atskleidžia pašnekovė.

Naujus mokslo metus su nerimu pasitinka tie vaikai, kurie mokykloje nesijaučia klasės ar bendruomenės dalimi.

Reaguoti tinkamai

Pasak vaikų psichologės Almos Želvienės, visi jaunuoliai skirtingai reaguoja į pokyčius. Daliai moksleivių rugsėjis asocijuojasi su nuobodžia rutina ir atsakomybėmis. Natūralu, kad vaikams liūdna iškeisti atostogų laisvę, ežerus, jūras ir ilgus vakarus su bičiuliais į mokyklinį režimą. Kita vertus, nemaža dalis moksleivių laukia mokslo metų, nes žino, kad ir vėl susitiks su klasės draugais, su jais ką nors smagaus nuveiks.

„Naujus mokslo metus su nerimu pasitinka tie vaikai, kurie mokykloje nesijaučia klasės ar bendruomenės dalimi. Jie rugsėjo visai nelaukia, nes nerimauja, kad vėl išgyvens sunkius nepriėmimo, nepritapimo, vienatvės jausmus. Taip pat sudėtinga tiems moksleiviams, kurie turi mokymosi sunkumų, nes jiems mokykloje tenka įdėti labai daug pastangų – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Reikėtų susirūpinti, jei vaiko nerimas ir nenoras eiti į mokyklą tampa itin intensyvus ir trukdantis jam gyventi pilnavertį, kokybišką gyvenimą. Pasitarkite su specialistu, jei vaikas mokykloje dažniau jaučiasi nelaimingas nei laimingas, jeigu nėra dalykų, kurie mokymosi įstaigoje jam teiktų džiaugsmą.“

Tėvams būna nemalonu išgirsti, kad jų atžalai nepatinka eiti į mokyklą. Vis dėlto, šiuo atveju, labai svarbu reaguoti tinkamai. A. Želvienės teigimu, tėvų reakcija gali stipriai paveikti vaiko jausmus. Tad pasak psichologės, reikėtų reaguoti kuo ramiau, priimti ir išklausyti tai, ką sako moksleivis.

„Pasakykite: „Suprantu tave, tikrai nesinori, kad atostogos baigtųsi. Iš pradžių gali būti sunku, bet tikiu, kad tau pavyks, o jei reikės, aš visada būsiu šalia, tau padėsiu.“ Vaikai nori būti girdimi, jiems svarbu, kad tėvams rūpėtų tai, kuo jie gyvena. Dažnai nenoras eiti į mokyklą smarkiai sumažėja vien pasidalijus savo jausmais ir pasijutus išklausytu, priimtu, – tikina psichologė. – Svarbiausia nedramatizuoti ir nenuneigti vaiko jausmų. Frazės „viskas bus gerai“, „ką čia dabar išsigalvoji“, „kiekvienais metais tas pats“ sumažins bet kurio moksleivio norą dalytis savo išgyvenimais. Taip pat svarbu, kad vaikams tėvai neperkeltų savo pačių nuostatų apie mokyklą, nors tai nėra paprasta. Dažnai tėvai, patys to nesuprasdami, formuoja neigiamą atžalų požiūrį į mokslus. Save pažinti, suprasti ir keisti savo elgesį yra sudėtinga, tačiau jei pastebite, kad mokykla tiek vaikui, tiek jums kelia blogas emocijas, įtampą, siūlyčiau pasikalbėti su psichologu ir paieškoti tokios būsenos priežasčių.“

Sąlyga: vaikams svarbu, kad tėvams rūpėtų tai, kuo jie gyvena. Dažnai nenoras eiti į mokyklą smarkiai sumažėja vien pasidalinus savo jausmais ir pasijutus išklausytu. / freepik.com nuotr.

Nuobodulys būtinas

Norint, kad mokslo metai nekeltų blogų emocijų, A. Želvienė pataria neapkrauti atžalų pomokykline veikla. Neformalus ugdymas vaikui turi teikti malonumą – pažinimo džiaugsmą, pasitenkinimą įgyjant naujų įgūdžių, smagumą bendraujant su bendraminčiais.

Žinoma, kai kuriuose užsiėmimuose reikia įdėti daugiau kantrybės, pastangų, o kai tai tampa rutina, vaikai gali imti rodyti pasipriešinimą. Vis dėlto, pasak psichologės, būrelių lankymas neturi tapti kančia.

„Tėvų siekis turėtų būti laisvi, laimingi, savimi pasitikintys vaikai. Tad puiku, jei popamokinė veikla atžaloms suteikia teigiamus jausmus, leidžia tobulėti, augti. Tačiau jei būreliai tampa mechaniniu dienos užpildymu, kad tik vaikas „nesėdėtų nieko neveikdamas“, vėlgi siūlyčiau pasikalbėti su specialistais, nes pabūti nieko neveikiant ir jaustis laimingu reikėtų išmokti ne vienam tėvui. Mūsų vaikams reikia erdvės panuobodžiauti, nes jie tokiu būdu atranda tai, kas juos domina, geriau pažįsta save, lavina kūrybiškumą. Moksleivio popamokinė veikla turėtų būti paremta susitarimais, o ne griežtu vertimu ką nors būtinai lankyti“, – pabrėžia ji.

Pagalba moksleiviui

Pašnekovė pataria kalbėtis su savo vaiku, palaikyti jį ir girdėti tai, ką jis sako. Taip pat svarbu rodyti iniciatyvą bendraujant su mokytojais ir su jais kalbėtis dėl savo atžalos būsenos mokykloje, vengiant kaltinimų ir priekaištų. Sunkumus mokykloje reikėtų identifikuoti kuo greičiau, kol dar galima rasti paprastesnius sprendimus ir priemones.

„Jei vaikui sudėtinga užmegzti ar išlaikyti draugystes, ugdykite jo socialinius įgūdžius. Galbūt atžalai bus pravartu lankyti socialinių emocinių įgūdžių užsiėmimus ar būrelį, kuriame daug refleksijos, vaikai skatinami kalbėti apie save, girdėti kitą. Taip pat galima suorganizuoti šventę, vakarienę ar filmo peržiūrą namuose ir pakviesti klasiokų arba su klasės draugu ir jo tėvais drauge išvykti į muziejų ar kitą išvyką, – pataria A. Želvienė. – Jei vaikas nenori į mokyklą dėl patiriamų mokymosi sunkumų, verta kreiptis į mokyklos švietimo pagalbos specialistus, kurie, įvertinę jūsų atžalos patiriamus sunkumus, identifikuos, kokia pagalba būtų tikslingiausia ir kur ją gauti.“

Jei vaikui sunkiai sekasi mokykloje, pašnekovė siūlo imtis realių veiksmų. Kartais reikia pakeisti ugdymo įstaigą, kartais – kreiptis profesionalios pagalbos, tačiau visada būtina kalbėtis su atžala ir padėti galinčiais specialistais, mokytojais. Jei vaiko mokyklos lankymas patiems tėvams kelia didelę įtampą, reikėtų nepamiršti ir savęs, pasikalbėti su psichologu, pasirūpinti savo vidine ir fizine būsena.

„Atminkite, kad mokymasis yra vaiko atsakomybė, tačiau jūsų atsakomybė yra padėti jam susidoroti su sunkumais, kurių pačiam įveikti nepavyksta. Mokykla gali būti vieta, kurioje gera, tačiau tam reikia pastangų iš visų pusių“, – sako psichologė.