Kaip atpažinti mažojo šeimos nario depresijos simptomus ir kaip elgtis norint jam padėti, pasakoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė:

Nerimą išreiškia pakitusiu elgesiu

Vaikų depresija neturi suaugusiems būdingų labai ryškių bruožų – nėra taip, kad vaikai atsiribotų kaip suaugę žmonės, sėdėtų ir nieko nenorėtų. Tai vaikams vyksta labiau paauglystėje. Tuomet jie gali nebesusitikinėti su draugais, atsisakyti mėgstamos veiklos, vengti eiti į mokyklą, gali atsirasti apetito stoka.

Vaikas gali būti užsisklendęs, mažiau bendrauti, nulįsti į kamputį žaisti, bet mes, suaugę, tai kartais laikome tinkamu vaiko elgesiu, nes jis mums nekelia problemų.

Mažesnių vaikų depresija pasireiškia elgesio sutrikimais, ką tėvai ar kiti artimieji dažnai pražiūri, nes tai traktuoja kaip netinkamą vaiko elgesio pasireiškimą, nors tai – nerimas ir liūdesys, išreikštas tokia forma. Be to, paauglių polinkis būti priešiškiems ir agresyviai elgtis gali slėpti jų gilų depresiškumą.

Paauglystėje yra būdingas savęs žalojimas, ypač merginoms. Tai yra toks savęs naikinimas, kai merginos viduje nebeištveria psichologinio skausmo ir linksta į autoagresiją. Tai vėlgi traktuojama kaip netinkamas elgesys, bet slepia gilų depresiškumą.

Tai laikome tinkamu vaiko elgesiu

Jau netgi kūdikystėje galime pastebėti depresinius simptomus, tik tai kitaip įvardiname. Jeigu yra depresiška motina, nepriežiūra, nepatenkinti vaiko poreikiai, mažas vaikas gali linkti į depresiškumą.

Tačiau reikia pastebėti, ar vaikas netapo lėtesnis, gal jo nebedžiugina anksčiau įdomi buvusi veikla, galbūt jis atsisako kur nors vykti su tėvais, nori likti namuose. Netgi įnikimas į planšetę ar kompiuterį gali būti pasislėpimo forma. Į tokius simptomus turėtume atkreipti dėmesį, jeigu jie užsitęsia.

Jeigu vaikas tiesiog grįžo liūdnesnis iš darželio ar mokyklos, pavalgė, pamiegojo, kitą dieną mes galime apie tai pakalbėti arba tą pačią dieną išsiaiškinti jo liūdesio priežastį. Bet jei po kelių dienų jis vėl grįžta į įprastą būseną, tada nėra kalbos apie jokią depresiją, nes tai buvo momentinė nuotaika, kurią sukėlė tam tikra situacija ar įvykiai. Kelioms savaitėms pakitus mažųjų elgesiui, jau turėtume susirūpinti ir išsiaiškinti, kas vyksta su mūsų vaiku.

Tėvų psichologinės būsenos įkaitai

Turiu ir penkiamečių, ir keturmečių, kurių šeimose vyksta skyrybos, tada jiems prasideda depresija. Tėvai per vaikus sprendžia savo problemas ir pradeda vienas kitu manipuliuoti, o kenčia vaikas. Tėvų psichologinė būsena taip pat turi įtakos. Kadangi mažas vaikas labiau apsiriboja šeima, darželio visuomene, būtent ši socialinė aplinka jį veikia.

Mažesnių vaikų depresija pasireiškia elgesio sutrikimais, ką tėvai ar kiti artimieji dažnai pražiūri, nes tai traktuoja kaip netinkamą vaiko elgesio pasireiškimą, nors tai – nerimas ir liūdesys.

Kuo didesnis vaikas, tuo daugiau atsiranda socialinių ryšių ir mes jau turime platesnį ratą, kas gali jam daryti įtaką. Bet jeigu šeimoje yra geri santykiai, pakankamas vaiko palaikymas ir atliepimas į jo poreikius, tada galime paprasčiau padėti vaikui išspręsti kitoje aplinkoje kilusias emocijas, kad šis neklimptų į gilesnę depresiją. Tikrai vis daugiau tėvų atkreipia dėmesį į vaiko mokymus, ypač jauni žmonės, kurie lanko pozityvios tėvystės kursus, skaito įvairią literatūrą.

Jie iš tiesų kreipia dėmesį, kaip užauginti psichologiškai sveiką, emociškai atsparų ir laimingą vaiką, kuris gebėtų susitvarkyti su savo jausmais. Pastebiu tendenciją, kad tėvai mokosi kartu su mažaisiais. Siekiant vaikui padėti pirma galima pasišnekėti savoje aplinkoje ir pagalvoti, ką tėvai gali padaryti, kaip padėti vaikui, daugiau skirti dėmesio, įsiklausyti. Jeigu situacija tikrai negerėja, nereikėtų bijoti ir psichologų pagalbos.

Kartais dar yra toks nusistatymas, kad jeigu lankausi pas psichologą, tikrai yra kas nors rimto. Nepaisant to, stebiu atvirkštinę tendenciją – vis daugiau jaunų žmonių ateina pasikalbėti apie auklėjimą ir nebūtinai pradžioje į konsultaciją atsiveda vaiką. Tai labai sveikintina.

Verta žinoti

Psichotropiniai vaistai vaikams yra skiriami tik pastebėjus, kad neveikia kitos pagalbos priemonės. Pirmos konsultacijos metu su psichoterapeutu vaistai yra skiriami tik labai sudėtingais atvejais, nes iš pradžių vaikui bandoma padėti kitaip. Yra labai daug tinkamų būdų: susisiekti su mokykla ar darželiu, stebėti, kas ten vyksta, auklėtojos gali keisti savo elgesį. Tokie cheminiai vaistai kaip antidepresantai vaikui gali būti skiriami nuo šešerių metų. Tačiau savo praktikoje D. Minialgienė, pasikonsultavusi su kolegomis, tokius vaistus yra skyrusi ir dar mažesniems vaikams, bet tai išties reti atvejai.