Iš na­mų – į auk­si­nį nar­ve­lį

Su Ta­du su­si­pa­žįs­ta­me ma­giš­ko­je vie­to­je – „Auk­si­nė­je gi­rio­je“, są­mo­nin­gu­mo fes­ti­va­ly­je „Mas­ters of Calm“. Su­do­mi­na jo ry­ti­nės pra­kti­kos – kung fu ir či­gon­go tre­ni­ruo­tės. Vy­ras pri­si­pa­žįs­ta ką tik su­grį­žęs iš Šao­li­no vie­nuo­ly­no Vo­kie­ti­jo­je, kur gy­ve­no ir mo­kė­si dau­giau nei me­tus, – ieš­ko­jo kū­ną ir dva­sią trans­for­muo­jan­čių pa­tir­čių.

Jo ke­lio­nė į sa­ve pra­si­de­da gim­tuo­siuo­se Ma­žei­kiuo­se, tę­sia­si Vil­niu­je, My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te, kur ma­žei­kiš­kis bai­gia tei­sės stu­di­jas. Po me­tų su­gal­vo­ja to­liau moks­lus tęs­ti Ams­ter­da­me, pa­si­ren­ka tuo me­tu pa­klau­sią kon­ku­ren­ci­jos tei­sę. Ta­das pri­si­pa­žįs­ta, kad ta­da dar vai­kė­si ne­tik­rą sva­jo­nę – apie aukš­tą so­cia­li­nį sta­tu­są vi­suo­me­nė­je, so­li­džią al­gą, pla­čias pra­mo­gų ga­li­my­bes.

Kūnas turi didelę reikšmę žmogaus dvasiniam auginimui, todėl būdamas su kupra dvasiniame kelyje toli nenueisi.

Bai­gęs kon­ku­ren­ci­nės tei­sės stu­di­jas lie­tu­vis nu­spren­džia pa­dir­bė­ti tarp­tau­ti­nė­je kon­sul­ta­vi­mo įmo­nė­je. Sep­ty­ne­ri me­tai pra­le­kia grei­tai, juo­lab kad vy­riau­sia­jam kon­sul­tan­tui se­ka­si pui­kiai: ren­gia­si vis bran­ges­nį kos­tiu­mą, vai­ruo­ja vis ge­res­nį au­to­mo­bi­lį ir ne­ri­bo­ja sa­vo no­rų.

„Tuo lai­ku ma­no auk­si­nis nar­ve­lis bu­vo ga­na ne­blo­gas. De­ja, po tru­pu­tį ėmė blo­gė­ti svei­ka­ta. Ėmiau jaus­ti mil­ži­niš­ką vi­di­nį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą tuo, ką da­rau. Jaus­mas bu­vo toks, lyg pū­čiau iš vi­daus“, – ban­do ras­ti tin­ka­mus žo­džius T. Dob­ra­vols­kis.

Ka­dan­gi kū­nas vi­siš­kai ne­be­no­ri jo klau­sy­ti, Ta­das su­gal­vo­ja pa­siim­ti pus­me­tį ato­sto­gų ir pa­ke­liau­ti po In­di­ją. „Nusk­ri­dau tik iki Mask­vos, o ten su­pra­tau, kad tu­riu grįž­ti na­mo, iki In­di­jos nebepatempsiu…“ – at­vi­rau­ja jis.

Kū­nas ser­ga – dva­sia ne­lai­min­ga

Grį­žęs į Lie­tu­vą, Ta­das ima ieš­ko­ti li­gų. Gydytojai diag­no­zuo­ja ir pra­kiu­ru­sią diaf­rag­mą, ir plau­čių už­de­gi­mą, ir si­nu­si­tą, net žvy­ne­li­nę. Ge­ro­kai vė­liau pa­si­ro­dys, kad kū­ną ali­na slap­ta Lai­mo li­ga.

Pak­laus­tas, ko­dėl į me­di­kus krei­pė­si tik li­goms pa­sie­kus piką, aiš­ki­na, kad tai ne­tie­sa. Pas gy­dy­to­jus ėjo, svei­ka­tą ty­rė­si ga­na daž­nai, bet jie tik da­li­jo tab­le­tes ir vi­siš­kai neieš­ko­jo ne­ga­la­vi­mų prie­žas­čių.

„Prie ma­no tra­giš­kos fi­zi­nės būk­lės pri­si­dė­jo dar ir vi­siš­kas sa­vęs ne­tau­so­ji­mas. Pir­ma – kon­sul­tan­to dar­bas ne­tu­rė­jo api­brėž­tų dar­bo va­lan­dų. Ant­ra – atė­jus sa­vait­ga­liui, ke­liau­da­vau, o pir­ma­die­nį vėl sta­čia gal­va pul­da­vau į dar­bus“, – aiš­ki­na vy­ras.

Ligos matyt buvo būtinos, kad pagaliau ištrūkčiau iš auksinio narvelio ir atsigręžčiau į savo širdį.

Ma­žei­kiuo­se, ma­mai slau­gant, pra­si­de­da Ta­do gi­ji­mo eta­pas. Sup­ra­tęs, kad tra­di­ci­nė me­di­ci­na iš li­gų mai­šo jo neišt­rauks – pi­liu­lių vis dau­gė­jo, o svei­ka­ta ne­ge­rė­jo – vy­ras į svei­ka­tos pa­slap­tis ima gi­lin­tis pa­ts. Ieš­ko pa­gal­bos pas už­sie­nio liau­dies me­di­ci­nos gy­duo­lius, sep­ty­nis mė­ne­sius gy­ve­na In­kų slė­ny­je (Pe­ru), kur mo­ko­si iš vie­tos ša­ma­nų.

Grį­žęs į Lie­tu­vą, da­ly­vau­ja są­mo­nin­gu­mo fes­ti­va­ly­je „Mas­ters of Calm“, sa­va­no­riau­ja „Auk­si­nė­je gi­rio­je“, kur la­bai su­si­do­mi či­gon­go pra­kti­ka. (Či­gon­gas – tra­di­ci­nė ki­nų pra­kti­ka, jun­gian­ti lė­tus ju­de­sius, kvė­pa­vi­mą ir dė­me­sio su­tel­ki­mą (me­di­ta­ci­ją). Ji skir­ta fi­zi­nei, emo­ci­nei ir dva­si­nei svei­ka­tai pa­lai­ky­ti ar­ba pa­ge­rin­ti – aut. pa­st.)

Daž­nai sa­ko­ma, kad, atė­jus lai­kui, at­si­ran­da ir mo­ky­to­jų. Ap­sis­to­jęs Klai­pė­do­je, Ta­das su­tin­ka ir pir­mą­jį sa­vo či­gon­go mo­ky­to­ją Ar­tū­rą. Šį eta­pą vy­ras įvar­di­ja kaip sa­vo gi­ji­mo pra­džią – kankinantis, nenorint, tingint. Nors pro­tas ir kū­nas prie­ši­na­si, jis ne­ma­to ki­tos išei­ties, kaip tik ei­ti ir da­ry­ti, ką mo­ky­to­jas sa­ko.

Baisu, kai nežinai, kas su tavimi vyksta, ypač tada, kai viską, rodos, darai tinkamai: žiūri, ką valgai, nepervargsti, sportuoji. 

„Dva­siš­kai ma­ne la­bai su­stip­ri­no pa­tir­tys Pe­ru. Ten aš re­gė­jau vi­zi­ją, kuo tu­riu tap­ti atei­ty­je. Či­gon­go mo­ky­to­jas ma­ne iš­mo­kė nu­ra­min­ti kū­ną ir dva­sią, bet tuo­met pa­ma­čiau, kaip stip­riai su sa­vo li­ga esu iden­ti­fi­ka­vę­sis: ner­vų sis­te­ma vis dar la­bai jaut­ri, odos pro­ble­mos tę­sia­si, nuo­lat jau­čiu ener­gi­jos trū­ku­mą, – da­li­ja­si jis. – Bai­su, kai ne­ži­nai, kas su ta­vi­mi vyks­ta, ypač ta­da, kai vis­ką, ro­dos, da­rai tin­ka­mai: žiūri, ką valgai, ne­per­vargs­ti, spor­tuo­ji.“

Lai­mo li­gos diag­no­zę Ta­das iš­girs­ta jau gy­ven­da­mas Šao­li­no vie­nuo­ly­ne Vo­kie­ti­jo­je. Ži­nia daug ką paaiš­ki­na. Vy­ras va­di­na ją pa­sku­ti­ne de­ta­le sa­vo svei­ka­tos dė­lio­nė­je.

Pagrindiniu gydymu pa­si­ren­ka vadinamąjį Buh­ne­rio pro­to­ko­lą (angl. „Buh­ner Pro­to­col“). Tai al­ter­na­ty­vi, au­ga­li­nė, ho­lis­ti­nė gy­dy­mo stra­te­gi­ja, skir­ta bū­tent Lai­mo li­gai gy­dy­ti. Jos au­to­rius – gar­sus žo­li­nin­kas Step­he­nas Har­ro­das Buh­ne­ris. „Lai­mo li­gą gy­dau­si dau­gy­be žo­le­lių. Užt­run­ku vi­są pus­me­tį, bet svei­ka­ta ge­rė­ja“, – pri­si­me­na T. Dob­ra­vols­kis.

Ge­ryn – po 1 mm

Vy­ras ir to­liau pra­kti­kuo­ja či­gon­gą, jaus­da­mas, kad die­na iš die­nos jo kū­nas stip­rė­ja, vi­dus rims­ta, o fi­zi­nė sa­vi­jau­ta po 1 mm ge­rė­ja.

Atei­na dar vie­na va­sa­ra ir dar vie­nas są­mo­nin­gu­mo fes­ti­va­lis, kur Ta­das pa­kvie­čia­mas bū­ti iš už­sie­nio at­vy­ku­sių mo­ky­to­jų ku­ra­to­riu­mi.

„Su­si­pa­žįs­tu su la­bai įdo­miais, sa­ve jau rea­li­za­vu­siais žmo­nė­mis, gau­nu daug as­me­ni­nių kon­sul­ta­ci­jų ir su­pran­tu, kad ma­ny­je taip pat sly­pi stip­rus mo­ky­to­jo pradas, ku­rį tu­riu ug­dy­ti. O li­gos? Jos, ma­tyt, bu­vo bū­ti­nos, kad pa­ga­liau iš­trūk­čiau iš to auk­si­nio nar­ve­lio ir at­si­gręž­čiau į sa­vo šir­dį“, – da­li­ja­si ma­žei­kiš­kis, vie­ną die­ną iš sa­vo či­gon­go mo­ky­to­jo su­ži­nan­tis apie Šao­li­no vie­nuo­ly­ną ir mo­ky­mus pa­gal ki­nų sis­te­mą Eu­ro­po­je, Frank­fur­te prie Mai­no.

Tado Dobravolskio asmeninio archyvo nuotr.

34-erių tei­si­nin­kas už­si­de­ga tap­ti Šao­li­no mo­ki­niu. Jis ra­šo laišką į vienuolyną, bet paaiš­kė­ja, kad užsiimti in­ten­sy­viomis pra­kti­komis jam jau per daug metų. Ne­pai­sy­da­mas šio fak­to, Ta­das ima tvar­ky­tis do­ku­men­tus, tei­kia pa­raiš­ką. „Tu­rė­jau su­rink­ti dau­gy­bę dokumentų, re­ko­men­da­ci­jų, kad ga­liu ekst­re­ma­liai spor­tuo­ti“, – šyp­so­si jis ir pri­du­ria, kad tai da­ry­da­mas pa­klu­so sa­vo vi­di­niam bal­sui, ku­ris sa­kė: tau to rei­kia – ban­dyk.

Pak­vies­tas į at­ran­ką, Šao­li­ne su­tin­ka dar dvylika at­rink­tų jau­nuo­lių iš 1 300. Jau­niau­siam – 15, vy­riau­siam – 37. Sa­vai­tę vi­si gy­ve­na to­kiu pa­čiu rit­mu, ko­kiu ir vyk­tų mo­ki­nys­tė. „Mes daug tre­ni­ruo­ja­mės, me­di­tuo­ja­me, dir­ba­me. Kaž­ko­kiu bū­du tą sa­vai­tę aš iš­gy­ve­nu, nors kū­nas ne­la­bai klau­so. Tie­siog jau­čiu, kad me­tai to­kio gy­ve­ni­mo man duo­tų la­bai daug“, – at­vi­rau­ja Ta­das, ku­ris net ne­nus­te­bo su­lau­kęs kvie­ti­mo į Šao­li­no mo­ki­nys­tę. Su­tar­tį pa­si­ra­šo me­tams.

Iš­ban­dy­mai „se­nu­kui“

2024-ųjų sau­sį Ta­das tam­pa vie­nu iš še­šių lai­min­gų­jų. Gy­ve­na Ot­en­ber­go kai­me­ly­je, iki ku­rio pės­čio­mis – apie 3 km. Kiek­vie­ną ry­tą mo­ki­niai ei­na (jei kas pa­ve­ža, va­žiuo­ja) į vie­nuo­ly­ną, o vė­lai va­ka­re grįž­ta į kai­me­lį mie­go­ti.

„Jau atei­ni pa­var­gęs, o dar tu­ri da­ly­vau­ti tre­ni­ruo­tė­se. Va­ka­re krin­ti į lo­vą tarsi ištiktas komos“, – juo­kia­si iš sa­vo kan­čių bu­vęs Šao­li­no mo­ki­nys.

Tado Dobravolskio asmeninio archyvo nuotr.

Vie­nuo­ly­no ru­ti­na pa­pras­ta. 7 va­l. – me­di­ta­ci­ja, 8 val. – pus­ry­čiai, 9–11 val. – sun­kiau­sia die­no­je jė­gos tre­ni­ruo­tė. Pas­kui – dar­bai vie­nuo­ly­ne: tvar­ko pa­tal­pas, ap­lin­ką, rū­pi­na­si vie­nuo­ly­no ark­liais, šu­ni­mis.

13–14 va­l. – pie­tūs. Po jų – poil­sio me­tas. 15–18 va­l. – ant­ro­ji jė­gos tre­ni­ruo­tė. 18 val. – va­ka­rie­nė, po ku­rios – dar vie­na tre­ni­ruo­tė iki pat 21 val. Pa­baigoje – die­nos užbaigimo ce­re­mo­ni­ja, per ku­rią mo­ky­to­jas skai­to bu­dis­ti­nius teks­tus, mant­ras, mo­ki­niai me­di­tuo­ja.

Pak­laus­tas, kaip mil­ži­niš­ki krū­viai vei­kė tuo­me­tę svei­ka­tą, ku­ri ir taip ne­bu­vo to­bu­la, Ta­das at­vi­rau­ja, kad pra­džia bu­vo be­pro­tiš­kai sun­ki: „Į pa­vir­šių lin­do vis­kas, kas tik ga­lė­jo iš­lįs­ti, – se­nos trau­mos, są­na­rių skaus­mai ir kt.“

Iš pra­džių da­ro vis­ką iš pa­sku­ti­nių­jų, bet su­pra­tęs, kad il­gai ši­taip ne­pa­temps, apie tik­rą­ją pa­dė­tį kal­ba­si su vie­nuo­ly­no meist­rais. Šie svars­to – siųs­ti Ta­dą na­mo ar pa­lik­ti vie­nuo­ly­ne ir leis­ti jam gy­dy­tis.

„Aš tu­rė­jau stip­rų už­nu­ga­rį. Vi­di­nės trans­for­ma­ci­jos mo­ky­to­jas Shi Miao Hai ma­ny­je įžvel­gė di­de­lį po­ten­cia­lą – bū­tent vi­di­nių da­ly­kų, ku­rių da­bar žmo­nes mo­kau. Man lei­do pa­si­lik­ti ir ku­rį lai­ką, kol gy­dy­siuo­si, ne­da­ly­vau­ti išo­ri­nės jė­gos pra­kti­ko­se“, – pa­sa­ko­ja Ta­das, tuo me­tu pa­ti­kin­tis sa­vo kū­ną ne­tra­di­ci­nei me­di­ci­nai, o pro­tą – vi­di­nėms tre­ni­ruo­tėms.

„Mes tre­ni­ruo­ja­me kū­ną spor­to sa­lė­se ir esa­me įpra­tę ju­dė­ti pa­de­dant rau­me­nims, o vie­nuo­ly­no meist­rai mus iš­mo­kė ju­dė­ti iš vi­di­nės struk­tū­ros. Sa­kė, kad ši­taip mes kur kas ma­žiau pa­vargs­ta­me ir ga­li­me ju­dė­ti iki pa­sku­ti­nės sa­vo gy­ve­ni­mo die­nos, nes rau­me­nys nyks­ta, bet jei tre­ni­ruo­ji vi­di­nius au­di­nius, fas­ci­jas, am­žius joms ne­svar­bus“, – vie­nuo­ly­ne gau­to­mis ži­nio­mis da­li­ja­si jis.

Lai­kui bė­gant Ta­do rei­ka­lai ge­rė­ja, Lai­mo li­ga ir jos pa­da­ri­niai trau­kia­si, o lie­tu­vis jau ga­li da­ly­vau­ti kung fu tre­ni­ruo­tė­se ir ne­tgi in­ten­sy­viau­sio­je me­tų sa­vai­tė­je „Shao­lin Boot Camp“, ku­rią su­da­ro vien sprogs­ta­mo­sios jė­gos tre­ni­ruo­tės. „Įdo­mu, kad tik aš ir pran­cū­zas Ni­co­las – vy­riau­si iš vi­sų še­šių – tą žvė­riš­ką sa­vai­tę iš­li­ko­me. Vi­si ki­ti, de­šimt­me­čiu už mus jau­nes­ni, jau bu­vo pa­ty­rę trau­mų. Pui­kiai pa­me­nu tą mo­men­tą, kai nu­ste­bau: nuo vi­siš­ko neį­ga­lu­mo, kai tins­ta ke­liai ir ne­ga­li paei­ti, iki ge­bė­ji­mo at­lai­ky­ti ne­žmo­niš­ką krū­vį“, – su­si­jau­di­nęs kal­ba jis.

Vy­ras džiau­gia­si apė­jęs vi­są ra­tą nuo „vi­siš­ko ne­ga­liu“ iki „vi­siš­kai svei­kas“.

Per pu­sant­rų me­tų, pra­leis­tų Šao­li­no vienuolyne, mo­ky­mus čia ve­dė apie 30 skir­tin­gų meist­rų. Vie­ni – nuo­la­ti­niai, ki­ti at­vykdavo tik į vie­nuo­ly­no or­ga­ni­zuo­ja­mus kur­sus. „Il­gai­niui pa­ste­bė­jau, kad man pui­kiai se­ka­si su­si­drau­gau­ti su vi­sais mo­ky­to­jais, ku­rie no­riai da­li­ja­si sa­vo ži­nio­mis su ma­ni­mi“, – džiau­gia­si Ta­das.

Šir­dis šau­kia na­mo

Kol gy­ve­no Šao­li­ne, lie­tu­vis ne­su­ko gal­vos dėl ateities, o sten­gė­si tap­ti ge­riau­sia sa­vo ver­si­ja. Po me­tų, grį­žęs trum­pų ato­sto­gų į Lie­tu­vą, vy­ras jau­tė di­džiu­lį savo kūno pokytį: „Jau­čiau­si be ga­lo stip­rus. Kaip koks žvė­ris. Tai pa­ste­bė­jo vi­si na­miš­kiai. Kaip ir tai, kad kar­tu bu­vau la­bai ra­mus, šil­tas ir ku­pi­nas mei­lės jaus­mo vi­siems.“

Ant­rie­ji me­tai vie­nuo­ly­ne pra­si­dė­jo sun­kiai. Dar ir dėl to, kad kei­tė­si va­do­vy­bė, bu­vo ne­ma­žai vi­di­nio chao­so. Ta­das jau ėmė gal­vo­ti apie na­mus, bet iš­gir­do ži­nią – į vie­nuo­ly­ną at­va­žiuo­ja Šao­li­no sis­te­mo­je nu­švi­tu­siu lai­ko­mas dzen meist­ras Ni­mas iš Ko­rė­jos.

Tado Dobravolskio asmeninio archyvo nuotr.

„To­kio įvy­kio ne­ga­lė­jau pra­leis­ti. Ma­gė­jo sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti, kas yra nu­švi­ti­mas“, – sa­vo mo­ty­vus pri­si­me­na jis ir juo­kia­si, kad nu­švi­tė­lis at­ro­dė la­bai pa­pras­tas – kaip at­si­pū­tęs se­ne­lis iš Ko­rė­jos, ne­tu­rin­tis jo­kių pro­ble­mų. Net sun­kiai sirg­da­mas ko­vi­du meist­ras Ni­mas tik juo­kė­si iš sa­vo neį­ga­laus kū­no ir tę­sė mo­ky­mus.

„Net­ru­kus vie­nas iš ma­no bro­lių – pran­cū­zas Ni­co­las – pa­ti­ria nu­švi­ti­mą. Sun­ku žo­džiais nu­pa­sa­ko­ti, kas tai. Jis pa­jau­čia, kad nė­ra nei pro­tas, nei kū­nas, nei min­tys – tik bū­ty­bė, su­si­ju­si su šiuo kū­nu“, – da­li­ja­si jo min­ti­mis drau­gas.

Nicolas pa­lie­ka Šao­li­ną, o ne­pra­bė­gus nė mė­ne­siui na­mo grįž­ta ir Ta­das: „Pa­ty­riau, ką tu­rė­jau ten pa­tir­ti, pe­rė­miau tai, ko rei­kia, kad ga­lė­čiau ju­dė­ti to­liau. Sup­ra­tau, kad atė­jo me­tas grįž­ti na­mo.“

Ke­tu­rio­li­ka mė­ne­sių pra­lei­dęs Šao­li­ne vy­ras sa­ko, kad jam tai – be ga­lo daug.

„Daug die­nų ėjau su­kan­dęs dan­tis, bet jau­čiau, kad tu­riu, kad rei­kia. Ne­su su­tver­tas gy­ven­ti to­kio­je struk­tū­ro­je, bet iš­mo­kau iš jos be ga­lo daug. Pri­si­min­siu šį lai­ką su di­džiau­siu dė­kin­gu­mu, nes iš Šao­li­no grį­žau ki­toks. Įvy­ko daug po­zi­ty­vių po­ky­čių. Ko­kių? Te­gul žmo­nės pa­tys pa­ste­bi“, – siū­lo.

Kark­lė­je bu­vęs Šao­li­no mo­ki­nys ve­da tre­ni­ruo­tes, pa­rem­tas Yi Jin Jing pra­kti­ka. Tai se­no­vi­nė saus­gys­lių stip­ri­ni­mo me­to­di­ka, vie­nuo­lių nau­do­ta svei­ka­tai ge­rin­ti, vi­di­nei jė­gai ug­dy­ti, įtam­poms pa­leis­ti ir kū­nui ener­gi­zuo­ti per fas­ci­jas ir ener­gi­jos te­kė­ji­mą. Ši pra­kti­ka se­no­vė­je bu­vo vi­sų tai­či ir či­gon­go mo­kyk­lų pa­grin­das.

Tado Dobravolskio asmeninio archyvo nuotr.

„Sa­vo mo­ky­mus va­di­nu vi­di­ne kū­no trans­for­ma­ci­ja pa­gal Šao­li­no sis­te­mą. Kuo ji nau­din­ga žmo­gui? Daug kuo. Mes iš­moks­ta­me at­ver­ti są­na­rį, su­kur­ti ja­me erd­vę. Ta­da są­na­rys vėl ga­li su­si­tep­ti ir taip at­si­nau­jin­ti: ne­lie­ka trin­ties. Ši sis­te­ma pa­de­da pa­ša­lin­ti chro­niš­ką įtam­pą, pagerinti rau­me­nų būk­lę, ener­gi­jos ir krau­jo tėk­mę“, – sa­ko Ta­das, šian­dien sa­vo svei­ka­tą ver­ti­nan­tis kuo pui­kiau­siai. Sa­ko, ir jo drau­gai pa­ste­bė­jo, kad iš Šao­li­no grį­žo daug tie­ses­nis, aukš­tes­nis, nei bu­vo prieš tai.

„Atlikdamas šias pra­kti­kas žmo­gus iš­si­tie­sia, o tuo­met pa­si­kei­čia ir pa­ts. Kai sto­vi­me oriai, ir esa­me orūs, bet kai tik pe­čiai nu­svy­ra į prie­kį – tuo­met ir bū­na­me su­si­gū­žę, ma­ži. Kū­nas tu­ri di­de­lę reikš­mę žmo­gaus dva­si­niam au­gi­mui, to­dėl bū­da­mas su kup­ra dva­si­niu ke­liu to­li ne­nuei­si“, – šyp­so­si Ta­das.

Vi­siems, ieš­kan­tiems sa­vo šir­dies ke­lio, vyras lin­ki kuo ge­riau­sios klo­ties, o svar­biau­sia – atidžiai rūpintis fiziniu kūnu, nes jis, kar­to­ja, glau­džiai su­si­jęs su vi­sa žmo­gaus dva­si­ne, men­ta­li­ne ir psi­cho­lo­gine būsena.

No­rin­tys pri­si­jung­ti prie Ta­do pra­kti­kų, ga­li kreip­tis į jį feis­bu­ko pus­la­pyje Shao­lin In­ter­nals Lie­tu­va. Jis, kaip ir pa­ts Ta­das, at­vi­ras vi­siems.