Kalbos sutrikimai

Dėl vaiko mikčiojimo gali būti kalti ir tėvai

Mikčiojimas – vienas ryškiausių ir sunkiausiai šalinamų kalbos sutrikimų, dažniau pasireiškiantis berniukams ir vyrams. Antikos poetė Sapfo mikčiojimą pavadino vienu „meilės ligos“ sindromo. Tačiau mikčioja ne tik įsimylėjėliai. Daug dažniau šis sutrikimas atsiranda dėl išgąsčio: vaikystėje sutikto pikto šuns arba šeimoje išvysto ar patirto smurto. Mikčiojimą gali sukelti ir netinkamas vaiko auklėjimas. Kartais jis gali būti netgi paveldėtas.

Priežasčių daugybė

Klaipėdos darželio-mokyklos „Versmė“ logopedė Ilona Sankalaitė pasakojo, kad mikčiojimas gali būti dvejopas: kada mikčiojantieji keletą kartų pakartoja pirmąjį žodžio garsą arba skiemenį arba kai žmogus dėl raumenų įtampos prieš pradėdamas kalbėti padaro pauzę, užsičiaupia, o vėliau, kalbos aparatui atsipalaidavus, garsą arba žodį ištaria su tam tikru sprogimu.

„Būna, kad žmogus užsikerta nuolat, nepriklausomai nuo situacijos ar nuotaikos. Kartais šis sutrikimas esti nestabilus. Tada užsikirtimai tai padažnėja, tai tampa retesni, bet visiškai neišnyksta. Mikčiojimas gali būti ir recidyvinis, kai užsikirtimai kartkartėmis visiškai išnyksta, tačiau vėliau dėl įvairių psichologinių priežasčių pasikartoja“, - kalbėjo logopedė.

Sugrupuoti mikčiojančiuosius pagal kalbos sutrikimo priežastis labai sunku. Kiekvieno žmogaus mikčiojimą sukelia skirtingos priežastys. Jį gali sukelti įvairios psichinės traumos. Mikčioti pradedama dėl persirgto meningito, encefalito, įvairių kitų ligų ir traumų ankstyvoje vaikystėje atsiradusių galvos smegenų pažeidimų. Žmogus gali būti paveldėjęs silpnesnę nervų sistemą ir dėl to pradėti mikčioti. Kartais vaikas, augdamas šeimoje, kurioje kas nors mikčioja, pats išmoksta mikčioti. Šio sutrikimo atsiradimą gali lemti ir išgąstis, konfliktinės situacijos, neigiamas aplinkos poveikis, įtampa.

Veikia auklėjimas

Mikčiojimas gali būti ir evoliucinis. Jis paprastai pasireiškia priešmokyklinio amžiaus vaikams ir gali būti pašalintas taikant tam tikras priemones. Toks mikčiojimas gali atsirasti, kada dvejų – ketverių metų vaikui pritrūksta žodžių išreikšti savo mintis. Jis pradeda ieškoti naujų žodžių, jaudintis, todėl ir susilaiko ties tariamu garsu arba jį kartoja. Būna ir taip, kad vaiko kalba labai turtinga, jis daug žino ir šneka, bet kalbėdamas pradeda skubėti. Tada gali atsirasti traukulių, dėl kurių pakartojami garsai arba vaikas negali jų ištarti.

Pašnekovė aiškino, kad kartais šis kalbos sutrikimas atsiranda ir dėl vaiko netinkamo kalbinio auklėjimo: „Dažnai tėvai, neišmanydami vaiko kalbos plėtojimosi fiziologinių savybių ir patys nerodydami taisyklingos kalbos pavyzdžio, iš mažojo reikalauja daug daugiau, negu jis sugeba: nuolat atkreipia vaiko dėmesį į netaisyklingą garsų tarimą, reikalauja aiškios artikuliacijos, nors mažiukas tam dar nėra pasiruošęs. Toks spaudimas žeidžia jo psichiką ir gali turėti įtakos mikčiojimo atsiradimui. Vaikas gali pradėti mikčioti ir tada, kai jo kalba visiškai nesirūpinama, su juo nebendraujama, neatsakinėjama į klausimus. Tada kalbos plėtotė neretai atsilieka, ir ūgtelėjęs vaikas pradeda jaudintis dėl blogo kalbėjimo. Jam pasidaro sunku išreikšti savo mintis dėl žodžių trūkumo“.

Gydo užkalbėjimais

Žmonės mikčiojimą bando pašalinti netradiciniais gydymo metodais, pavyzdžiui, užkalbėjimais. Tačiau šie retai kada būna veiksmingi. Manoma, kad mikčiojimą sumažina ir kai kurie mineralai: kalnų krištolas, melsvasis chalcedonas bei chrizoberilas.

I.Sankalaitė patarė pasireiškus mikčiojimui pirmiausiai kreiptis į logopedą, galintį suteikti pagalbą. „Paprastai logopedai taiko kompleksinį mikčiojimo šalinimo metodą, kurį sudaro gydymas raminamaisiais vaistais, psichoterapija ir darbas su mikčiojančiųjų tėvais. Taikant psichoterapiją, mikčiojančiajam padedama sudaryti teigiamą požiūrį į aplinką, į save, į santykius su kitais žmonėmis. Ypač svarbu pakeisti žmogaus požiūrį į savo kalbos sutrikimą. Šis metodas veiksmingiausias tada, kai mikčiojimas yra neurozinis. Psichoterapijos metu logopedas paprastai su mikčiojančiuoju užmezga draugiškus santykius ir padeda jam suprasti pagrindines priežastis, įvykius, kurie sukėlė arba paaštrino neurozę, dėl kurios išsivystė mikčiojimas. Labai svarbu mikčiojantį žmogų išmokyti nusiraminti, susikaupti ir atpalaiduoti kūno raumenis, padėti jam įsitikinti, jog tas trūkumas – įveikiamas. Išimtiniais atvejais suaugusiesiems, kurių mikčiojimas yra labai įsisenėjęs, taikoma ir hipnozė.“

Kartais mikčiojimas sumažėja ir kalbą palydint judesiu, pavyzdžiui, barbenant pirštais į stalą. Tai sumažina įtampą. Taip pat mikčiojimui gydyti taikomas ir tylėjimo režimas. Tada vaiko bendravimas keletą savaičių sumažinamas iki minimumo. Tėvai skatinami kuo mažiau versti vaiką kalbėti. Tai padeda išvengti logofobijos – baimės kalbėti.

Trukdo mokytis

Mikčiojimas sumažėja ir kalbant pašnibždomis. Jis pradingsta kada žmogus kalba ritmiškai, nes bet koks pasisakymas susideda iš įvairaus ilgumo žodžių bei skiemenų, kuriuos tariant duodamas tam tikras impulsas. Jei žodžio ištarimo impulsai eina vienas po kito, ritmiškai, žmogus pradeda kalbėti sklandžiai, be jokių sutrikimų ir užsikirtimų. Todėl mikčiojantieji gali dainuoti, deklamuoti arba skanduoti neužsikirsdami.

Logopedė pasakojo, kad kartais mikčiojimas turi įtakos ir vaikų mokslui: „Intensyvaus vaiko kalbos plėtojimo laikotarpiu atsiradusios psichinės traumos sukelia vadinamąjį neurozinį mikčiojimą, kurio dažnumas tiesiogiai susijęs su žmogaus psichikos būkle. Kai mikčiojimas esti neurozinis, vaikų sakytinė ir rašomoji kalba nesiskiria nuo normaliai kalbančių bendraamžių. Tik retkarčiais rašant gali pasitaikyti raidžių pakartojimas. Tokie vaikai tiksliai ir aiškiai sugeba vartoti įvairias kalbos raiškos priemones. Kur kas sudėtingiau mokytis yra tiems, kurių mikčiojimas yra organinis, atsirandantis dėl galvos smegenų pažeidimų. Esant tokiam mikčiojimui, psichinė branda gali būti lėtesnė. Neretai taip mikčiojantiems moksleiviams sunkiau sekasi skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Dažnai jie nesugeba gerai mokytis, bet tai dar nerodo jų intelekto nevisavertiškumo“.