Liga netapo nuosprendžiu

Palangiškei Rasai Rojienei buvo 27-eri, kai išgirdo diagnozę apie ketvirtos stadijos piktybinį krūties vėžį. Gydytojai prognozavo, kad moteris išgyvens vos kelis mėnesius, nes liga buvo išplitusi ir itin agresyvi.

Kai žiūri į smulkutę, šviesiaplaukę skvarbiomis akimis jauną moterį, sunku patikėti, kiek daug teko jai iškęsti. Tačiau savo pavyzdžiu ji liudija, kad gyvenime būna stebuklų ir piktybinis ketvirtos stadijos vėžys nėra nuosprendis.

Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytoja onkologė radioterapeutė Jurga Remeikienė Rasą pristatė kaip drąsią savo gyvenimo ir ligos šeimininkę, kuri savo pavyzdžiu įkvepia ir kitus pacientus nenuleisti rankų ir kovoti su liga.

Ramybės nedavė klausimai

Pati Rasa prisipažino, kad nebuvo tokia stipri, kai prieš septynerius metus išgirdo nieko gero nežadančią prognozę. Pirmąją savaitę ji atsidūrė Kretingos vienuolyne.

Kaip ir daugeliui žmonių, Rasai ramybės nedavė klausimai: kodėl, už ką, kodėl būtent ji? Atviras ir nuoširdus pokalbis su broliu pranciškonu privertė atsigręžti į savo gyvenimą, paieškoti vidinių priežasčių, galėjusių prišaukti ligą. Atsakymus į rūpimus klausimus ji rado.

"Netausojau savęs. Gyvenau kaip ir daugelis jaunų žmonių: linksmybės, darbas, nemiegotos naktys – nemažai save sekinau. Gydžiausi nevaisingumą. Gal tai irgi išprovokavo ligą?" – gyvenimą iki ligos prisiminė jauna moteris.

Pokalbis su vienuoliu tarsi uždėjo rožinius akinius, padėjusius palengvinti ligos užkrautą naštą.

Liga nesutrukdė nėštumui

Pasak Rasos, kartais mes patys savo organizmą priverčiame susirgti – įjungiame susinaikinimo programą. Ir atvirkščiai. Moteris po sužinotos diagnozės ypač norėjo gyventi, nes buvo neseniai ištekėjusi.

Nepasiduoti ligai padėjo ir iš naujo atrastas tikėjimas.

Po kelerių metų nuo ligos pradžios moteris pagimdė sūnų – dabar berniukui 5,5 metų.

Moteris tikino, kad kovojant su liga labai svarbu ir pozityvus mąstymas. Kai būdavo labai bloga ir pykindavo, moteris prisimindavo gydytojo onkologo Alvydo Česo patarimą – pasistengti nukreipti mintis kita linkme.

"Nereikia įklimpti į blogą būseną. Mūsų smegenys – galingas organas, tad galime pabėgti nuo blogų minčių. Nusprendžiau, kad nesvarbu, kokios esu būklės, noriu džiaugtis gyvenimu", – pasakojo Rasa.

Reikia gydyti ir sielą

Jauna moteris juokauja, kad dabar jos gyvenimas tikrai neprimena bendraamžių, gal labiau solidaus amžiaus senjorės: turi laiku pavalgyti, gerai išsimiegoti. Tačiau svarbiausias dalykas – vidinė ramybė.

Liga yra kaip egzaminas, kurį visiems norisi išlaikyti.

"Gydytojas nustato ir gydo ligą, o dvasininkas padeda surasti vidinę ramybę. Nesame tokie stiprūs, kad vieni galėtume įveikti ligą. Reikia gydyti ne tik savo kūną, bet ir sielą. Kiekvienas turi rasti savąjį būdą, kaip tai padaryti. Man tuo stebuklu tapo Dievas, – pasakojo R.Rojienė. – Liga yra kaip egzaminas, kurį visiems norisi išlaikyti. Bet tam kiekvienas turime atrasti savas "duris" ir atsakymus, kodėl susirgome. Reikia dirbti su savimi, nes receptų nėra. Tik per paieškas ateina atsakymai."

Meldžiasi už gydytojus

Rasos nuomone, be tikėjimo, svarbu yra santykis su gydytojais. Moteris pastebi, kad į gydymo įstaigas ateina labai piktų pacientų, kurie savo pyktį, neviltį ir kitus neigiamus jausmus išlieja ant gydytojų.

"Gydytojus turėtume palaikyti. Neturėtume iš jo reikalauti artimo ryšio. Gydytojo onkologo darbas – itin sunkus. Kiek daug pacientų jis netenka! Ar jūs norėtumėte vaikščioti po kapines ir matyti tiek daug sau artimų žmonių pavardžių?" – retoriškai klausė pašnekovė.

Rasa prieš kiekvieną operaciją meldžiasi už savo gydytojus. Ji klauso visų jų nurodymų ir kitiems onkologiniams pacientams patarė neeksperimentuoti su liga ir savo organizmu.

Moteris ne kartą girdėjo istorijų, kaip pacientai, bandantys gydytis neva liaudiškomis priemonės, sau labiau pakenkia, nei padeda.

Po aktyvaus gydymo R.Rojienė lankėsi pas žinomą fitoterapeutą Juozą Ruolią, dirbantį su onkologiniais pacientais. Jis patarė, kaip moteriai reikėtų atstatyti organizmą.

32 metų moteris noriai dalijasi savo patirtimi su panašaus likimo žmonėmis. Septyneri Rasos metai su onkologine liga virto knyga "Rasa. Po angelo sparnu".