Anot jo, Lietuvoje tėra vienas Vaiko raidos centras, kuriam kilęs pavojus žlugti, tad situacija – katastrofiška.

Silpniausia vieta – bendravimas

Nėra dviejų vienodų žmonių, turinčių autizmo sutrikimą, sako D. Pūras. Kaip teigia jis, neretai vaikai ir suaugusieji, turintys šį sutrikimą, pasižymi ypatingais gebėjimais, bet kartu turi tam tikrą negalią: „Tai visada sukuria tam tikrą mistinę aureolę. Yra įvairių mokslinių bandymų aiškinti šį reiškinį, bet yra ir mistinių – kad tai indigo vaikai ir pan. Aš atstovauju mokslines žinias, bet dažnai paskaitau ir kitokias teorijas, nebūtinai pagrįstas moksliškai.“

Paklaustas, kaip reikėtų apibūdinti autizmą, D. Pūras tikina, kad tai – raidos sutrikimas. „Yra įvairių raidos sutrikimų – tai vaikai, kurie protiškai atsilikę ar turintys Dauno sindromą. Tai būna tolygus visų funkcijų atsilikimas, ypač abstraktaus mąstymo. Vaikams, paliestiems autizmo, yra kiek kitaip – vienos sritys gali būti išsivysčiusios gerai, kitos prastai. Silpniausia jų vieta – bendravimo problemos“, – aiškina specialistas.

Anot D. Pūro, autizmo ypatybių spektras toks platus, kad tai pradeda trukdyti vaikui socializuotis: „Kartais jis net nepradeda kalbėti, o jei pradeda, keistai. Bendravimas priklauso nuo sutrikimo laipsnio. Tokių vaikų intelektas gali būti įvairus, vieni gali būti atsilikę, kiti – ne. Tačiau juos jungia ne ši savybė, o gebėjimas pajausti, ką jaučia kitas žmogus.“

Psichiatro tvirtinimu, vaikai, turintys autizmo sutrikimą, turi mažiau empatijos, dėl to jiems sunkiau bendrauti. „Kartais jie ir neturi didelio poreikio bendrauti su kitais žmonėmis. Tėvams skausminga, kai, pavyzdžiui, vaikas nenori būti mamos rankose, atsisako, nori tik žaisti su kažkokiu daiktu“, – teigia pašnekovas.

Svarbia problema nelaiko

Lietuvoje egzistuoja autizmo diagnozavimo problema, tikina D. Pūras: „Reikiamų dalykų turėtų būti išmokyti šeimos gydytojai, pediatrai. Deja, to nėra kam išmokyti, nes mūsų universitetai vaikų raidos ir psichikos sutrikimų nelaiko svarbia problema. Prieš 30 metų pradėjau svajoti, kad Lietuva imtų vytis kitas valstybes, bet reikėjo sulaukti nepriklausomybės ir demokratijos.“

Sakyčiau, kad situacija katastrofiška. Įdomu, kodėl tėvai nepaduoda valstybės į teismą, nes seniau užsienyje procesai vykdavo būtent taip. Mes atsiliekame mažiausiai 40 metų.

Kaip pasakoja D. Pūras, sovietinė psichiatrija kankino vaikus neapsimetinėdama. „Mačiau, kaip vaikai gaudavo haloperidolio dozes, buvo rišami prie radiatorių ir pan., tai varė mane į neviltį. Tačiau prasidėjo Sąjūdis, atsirado galimybė kažką padaryti. Taip atsirado Vaiko raidos centras. Pagal viziją turėjo būti 10–15 tokių centrų, bet vis dar likęs tas pats vienas“, – aiškina pašnekovas.

Pasak D. Pūro, jei vaikas, turintis autizmo sutrikimą, gyvena Šiauliuose ar Panevėžyje, ten ir turi būti toks centras: „Net ir dabartiniam raidos centrui kilęs žlugimo pavojus. Į šį centrą kreipiasi visi ir jis užsikemša. Tai įrodymas, kad iki šiol nesukūrėme vaikams ir jų šeimoms normalios sistemos. Sakyčiau, kad situacija katastrofiška. Įdomu, kodėl tėvai nepaduoda valstybės į teismą, nes seniau užsienyje procesai vykdavo būtent taip. Mes atsiliekame mažiausiai 40 metų.“

Autizmui vaistų nereikia

D. Pūro teigimu, labai svarbi yra švietimo sistema. „Vaikai turi būti ugdomi ne kokiose nors įstaigose, bet pagal vadinamąjį inkliuzinį arba įtraukųjį ugdymą. Geriausias šioje srityje yra profesorius Jonas Ruškus. Jis aiškiai formuluoja, kad Lietuva nevykdo elementarių įsipareigojimų švietimo srityje“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak psichologo, prasta situacija vyrauja ir sveikatos sistemos srityje: „Lietuvoje vis nesuvokiama, kad sveikatos apsauga – ne tik vaistai ir chirurgija, bet iki šiol susiduriama su šiuo XIX–XX a. palikimu. Negalime įtikinti politikų, nes jie klauso sovietinio palikimo psichiatrų, kartojančių, kad užtenka vaistų. Tokiems sutrikimams kaip autizmas visai nereikia vaistų.“

Kaip tikina D. Pūras, autizmas nėra liga, tai – sveikatos sutrikimas. „Yra moksliškai pagrįstų metodų, kurie pagerina gyvenimo kokybę. Juk, pavyzdžiui, niekas nesiruošia išgydyti cukrinio diabeto, bet, jam esant, bando pagerinti gyvenimo kokybę. Jei taikytume tai, ką taiko britai, švedai, čekai ir kiti, pagerintume šių vaikų ir jų šeimų kokybę 20–40 proc.“, – įsitikinęs pašnekovas.