Tikslas – padėti kitoms
„Mano kurtas fotoprojektas – meninė terapija, skirta moterims, kurios, susidūrusios su onkologine liga, gydymo metu prarado plaukus. Liga yra didelis sukrėtimas kiekvienam, o netekti plaukų gali būti dar vienas smūgis, kuris daugelį verčia užsidaryti savyje“, – sako fotoprojekto „Geros emocijos gydo“ sumanytoja ir autorė I. Juknevičienė.
Inesą į profesionaliąją fotografiją atvedė onkologinė liga, užklupusi 2016–2017 m. Tiesa, apie savo ligą moteris iki šiol nelabai nori kalbėti. Sako, ne liga čia svarbiausia – ji norėjo padėti moterims mylėti save ir savo pavyzdžiu parodyti, kad tai įmanoma net ir išgirdus gąsdinančią diagnozę.
„Besigydydama pradėjau fotografuoti. Po kažkiek laiko supratau, kad jau pati galiu pradėti kurti. Šio projekto tikslas – parodyti moterims, kad jos ir be plaukų gali būti gražios. Kai gražiai atrodome, gerai ir jaučiamės. Taigi, geros emocijos ir gydo. Taip gimė pavadinimas“, – pasakoja apie projekto pradžią autorė.
Nufotografuotos 25 vėžiu sergančios moterys iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, joms sukurta daugiau nei 40 įvaizdžių. Tiesa, pradžioje buvo planuota nufotografuoti dešimt ar dvylika moterų, sumanyta, kaip jos turėtų atrodyti. Įsitraukus į darbą norinčių dalyvauti projekte daugėjo, nė vienai nebuvo atsakyta.
„Per fotosesijas siekiau suteikti moterims kuo daugiau teigiamų emocijų, nes geros emocijos ne tik džiugina, bet ir gydo. Visus susitikimus derinome individualiai, atsižvelgdami į dalyvių savijautą ir gydymo grafiką. Kiekvienai stengiausi parinkti tinkamą įvaizdį, o matydama dalyvių spindinčias akis ir po fotosesijų gaudama padėkų laiškus įsitikinau, kad tai veikia teigiamai“, – dalijasi fotografijų autorė.
Projektas „Geros emocijos gydo“ / I. Juknevičienės nuotr.
Liga privertė sustoti
Inesa pasakoja visada buvusi arti meno ir su menu, nuolat kažką kurdavo – piešė, siuvinėjo, kūrė iš popieriaus rankdarbius. Lankė dailės mokyklą, įvairius būrelius, dailiojo stiklo studijas Kauno aukštesniojoje meno mokykloje ir Dailės akademijoje. Įmonių administravimo mokslus baigusiai ir monotonišką apskaitininkės darbą dirbusiai Inesai kūryba visada buvo atgaiva.
Fotografija jos gyvenime buvo nuo mažų dienų – kažkada tėtis šeimą mėgėjiškai fotografuodavo, vėliau ir ji išmoko. Veidrodinį fotoaparatą ji jau seniai turėjo, tik jis nelabai jos klausė – vis nepavykdavo padaryti taip, kaip būdavo sugalvojusi.
Įsisukusi į gyvenimo rutiną, kurį laiką fotografiją buvo primiršusi, bet gimus vaikams vėl jos ėmėsi – mėgėjiškai fotografuodavo vaikus.
Projektas „Geros emocijos gydo“ / I. Juknevičienės nuotr.
„Važiuodavome daug kur su klase – visada būdavau su fotoaparatu. Kai vyresnysis sūnus lankė pradinę mokyklą, mokytoja vis ragindavo mane fotografuoti ir dalyvauti visokiuose konkursuose. Kartą vyko net tarptautinis tėvelių fotografijų konkursas. Nusiunčiau savo darytų klasės nuotraukų iš išvykų – jos laimėjo. Sėkmė paskatino fotografuoti daugiau, dalyvauti – dažniau“, – prisimena Inesa.
Tada moterį netikėtai užklupo onkologinė liga. „Ji mane sustabdė, privertė susimąstyti, kodėl ta liga susirgau, – sako I. Juknevičienė. – Tada ir kilo mintis, kad reikia savo gyvenime kažką keisti, užsiimti tuo, kas teikia džiaugsmą. Tai ir buvo fotografija. Tiesiog atėjo toks metas, kai pagalvojau: kodėl ne dabar? Reikia mokytis, tobulėti ir fotografuoti.“
Fotografija ir kelionės buvo tai, kas padėjo Inesai mažiau galvoti apie ligą. „Mes labai daug keliaudavome po Lietuvą. Aš po chemoterapijos šiek tiek atsigaudavau ir važiuodavome, eidavome, nors, tiesą sakant, dabar ne viską ir atsimenu, kur. Fotoaparatas, aišku, irgi visada būdavo su manimi“, – pasakoja pašnekovė.
Projektas „Geros emocijos gydo“ / I. Juknevičienės nuotr.
Portretai – kitaip
Inesai labiausiai patiko fotografuoti kūrybinius portretus. Taip gimė fotoprojekto „Geros emocijos gydo“ idėja – sukurti moterų, dėl onkologinės ligos gydymo netekusių plaukų, portretų.
„Negaliu pasakyti, kuriuo momentu atėjo ta mintis, – susimąsto pašnekovė. – Norėjau sukurti ką nors tokio gražaus, kad galėčiau parodyti žmonėms. Kaip tik viena vėžiu sirgusi draugė paprašė, kad ją nufotografuočiau. Tada ir pagalvojau – štai kaip reikia daryti!“
Norėčiau, kad ligoniai matytų, jog liga – dar ne pabaiga, kad ir sergant galima atrodyti gražiai. Kad nesergantys žmonės matytų ir suprastų, jog išgirsta diagnozė – dar ne mirties nuosprendis.
Dalyvaudama kūrybiniuose fotoprojektuose su kitais fotografais menininkė suprato, kad viską nuo pradžios iki pabaigos gali padaryti pati, savarankiškai: sugalvoti portreto idėją, parinkti grimą, drabužius, nufotografuoti.
Paklausta, kas pirmiau atsirado: modelis ar idėja, kaip portretas turėtų atrodyti, Inesa atvira: įvairiai. Kartais gali turėti gausybę idėjų, bet pasižiūri į modelį ir nežino, ką pritaikyti. Tada tiesiog kuria čia pat, fotostudijoje. Būna, kad kartais sugalvoja, ką darys, bet kol modeliui daro makiažą ar pamačiusi rezultatą persigalvoja. Tada bėga žiūrėti, ką dar turi savo rankdarbių ir audinių skrynioje, kur ką galima pritaikyti. Svarbiausia – kad rezultatas džiugintų tiek ją pačią, tiek modelį.
Inesa Juknevičienė / B. Barausko nuotr.
Terapija sielai – taip autorė vadina projektą. Jos įsitikinimu, nuotraukose matomi ne tik kūrybiniai sprendimai, bet ir moterų drąsa, viltis, kova ir ryžtas nepasiduoti.
„Norėčiau, kad ligoniai matytų, jog liga – dar ne pabaiga, kad ir sergant galima atrodyti gražiai. Kad nesergantys žmonės matytų ir suprastų, jog išgirsta diagnozė – dar ne mirties nuosprendis“, – sako I. Juknevičienė.
Naujausi komentarai