Plačiau šia tema pakomentavo norvegų buhundės – Kopos šeimininkė Greta Martinavičienė.

– Kuo ši veislė yra ypatinga ir kiek tokių šunelių iš viso gyvena Lietuvoje?

– Lietuvoje turime 23 norvegų buhundus. Visi jie kilę iš to paties veislyno. Kopa – pirmasis buhundas mūsų šalyje.

– Kokio amžiaus yra Kopa?

– Beveik trylikos metų. Ji mėgsta ramybę, tačiau jaučiasi, kad dabar poilsį renkasi dažniau nei anksčiau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl nusprendėte auginti būtent šią veislę?

– Šią veislę pasirinko mano tėvai. Situacija buvo, ko gero, panaši į daugelį šeimų: netekome vieno iš savo augintinių ir po kurio laiko nusprendėme, kad norime įsigyti kitą. Visuomet augau namuose, kur gyvūnai buvo labai mylimi. Paprastai turėdavome bent keletą šunų, tad Kopa atsirado siekiant tęsti šeimos tradiciją ir išlaikyti džiaugsmą namuose.

Tėvai svarstė įvairias veisles, bet norvegų buhundas išsiskyrė tuo, kad turi tankų, purų kailį, nebijo šalčio, o mes gyvename name ir mėgstame aktyvų laisvalaikį gamtoje – keliaujame į miškus, į žygius. Mums buvo svarbu, kad šuo gerai jaustųsi ir žiemą. Kailis jam netrukdo ir vasarą, nes veikia panašiai kaip avies vilna – žiemą šildo, o vasarą vėsina.

– Koks šios veislės charakteris? Kuo jie išsiskiria?

– Kopa – ypatingai švelnaus ir gero charakterio šuo. Ji anksčiau dalyvavo kaniterapijos veikloje – mano mama su ja lankėsi pas vaikus, suaugusiuosius, žmones su negalia, darželiuose – edukaciniais tikslais.

– Papasakokite plačiau apie kaniterapiją. Kas tai yra?

– Kai Kopa laikė visus reikiamus testus, supratome, kad tai visai nelengvas procesas. Gyvūnas turi būti labai tolerantiškas – nepriekaištingai reaguoti į įvairius kvapus, garsus, vaistų kvapą, priemones. Tie testai tikrai nėra paprasti. Kopa juos išlaikė ir sėkmingai dalyvavo užsiėmimuose su vaikais.

– Kokių savybių dar reikia šuniui, kad jis galėtų dirbti su žmonėmis?

– Ramybė nėra būtina – tinka ir aktyvūs šunys. Svarbiausia – visiškas agresijos nebuvimas ir gebėjimas toleruoti įvairias situacijas. Per testus tikrinama, kaip šuo reaguoja į įvairius dirgiklius – kvapus, neįgaliųjų priemones. Veiklos metu gali pasitaikyti netikėtų situacijų, pavyzdžiui, traukulių priepuolių, tai šuo turi nereaguoti, būti visiškai ramus.

– Kaip atrodo kaniterapijos užsiėmimas? Kokioms sveikatos būklėms jis naudingas?

– Kaip minėjau, mano mama aktyviai užsiima šia veikla, o aš keletą kartų asistavau. Dalyvavome fizinio lavinimo užsiėmimuose – šuo tampa motyvatoriumi. Mama pasakojo, kad dirbant su tais pačiais žmonėmis matomas didelis progresas. Pavyzdžiui, vienas vaikas ilgą laiką nerašė ir neskaitė, bet Kopa tapo jo pirmuoju parašytu žodžiu. Tai rodo, kokį teigiamą poveikį šuo gali turėti.

– Ar rekomenduotumėte šią veislę kitiems? Kodėl jų Lietuvoje tiek mažai?

– Veislių populiarumui įtakos turi mados. Mes nesiekiame veisti šunų komerciniais tikslais – pirmiausia rūpinamės gyvūnų gerove. Norvegų buhundus auginame jau daugiau nei dešimt metų. Aišku, šunų veisimas vyksta nuo tam tikro amžiaus ir tik brandos sulaukusiems šunims. Mūsų veislyne turėjome penkias vadas iš trijų skirtingų patelių.