Joaną ir jos augintinius puikiai pažįsta Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos – daugiafunkcio centro vaikai ir darbuotojai, VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ jaunimas, Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ ir kitos bendruomenės.

J. Grygutis paruošė tris terapinius šunis: labradoro retriveres Kią ir Moką ir kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį Lu. Kia dabar dirba mažiausiai, nes jai jau beveik vienuolika metų. Lu – devyneri. Jauna labradorė – trejų metų Moka – su Joana dirba pusantrų metų.

Bendrumas: Joanos šunys – skirtingi, tačiau juos vienija noras bendrauti su žmonėmis. J. Grygutis asmeninio archyvo nuotr.

– Ar kaniterapija, jūsų manymu, efektyvi?

– 300 proc. – kiekvienam šuniui skiriu 100 proc. Nesu iš žmonių, kurie, netikėdami imasi ko nors, ruošia vis kitą ir dar kitą šunį (dabar galvoju apie ketvirtą, nes seną mano komandą reikia po trupučiuką išleisti į užtarnautą poilsį). Aš iš tikrųjų tikiu tuo, ką darau. Esu dirbusi įvairius darbus. Buvo laikotarpis, kai dirbau vienoje įmonėje ir iš pažiūros man labai gerai sekėsi, bet išties buvo sunku, nes netikėjau tuo, ką darau. Dabar tikrai tikiu, tikrai matau naudą ir man tai tikrai patinka. Matau, kad ir kitiems tai tinka.

– O šunims tai patinka?

– Taip. Žinoma, jie pavargsta. Ir aš pavargstu. Pavargstame visi, bet mums patinka tai, ką darome. Dažniausiai į darbą vežuosi tik vieną šunį, todėl išeidama matau kitų nusivylimą. Man pačiai irgi skaudu, nes matau, kaip jie visi laukia: kuris šiandien, kuris šiandien? A, ji. Gerai, palauksiu...

J. Grygutis asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek užtrunka paruošti terapinį šunį?

– Kiekvienu atveju – skirtingai. Kią paruošiau gal per pusmetį, bet tai buvo labai intensyvus darbas, nes neturėjau kitų įsipareigojimų, tad buvau susikoncentravusi į ruošimąsi. Su Lu užtrukome ilgiau, nes jis pas mane pateko jau trejų metų, suaugęs patinėlis, šiek tiek traumuotas. Tačiau po truputį adaptavosi ir manau, kad dabar jau galbūt net yra pamiršęs savo praeitį. Dirbant su Moka laikas išsitęsia, nes turiu savo kasdienį darbą, šeiminių įsipareigojimų ir visa tai lėtina procesą. Negana to, ji patyrė galinės kojos operaciją, – noriu, kad visiškai pasveiktų. Su ja ruošiamės palengva.

J. Grygutis asmeninio archyvo nuotr.

– Visi trys jūsų šunys – skirtingų charakterių ir veislių. Ar nuo to priklauso gebėjimas sutarti su vaikais? Esu girdėjusi, kad šuo parenkamas pagal diagnozę – atsižvelgiant į tai, ko kuriam vaikui reikia.

– Labiau ne pagal diagnozę, o pagal tai, koks šuo su kokiu vaiku efektyviau dirbs. Ir aš stengiuosi į tai atsižvelgti. Šunį parenku pagal tai, dėl kokių priežasčių į mane kreipėsi, pagal vaiko amžių. Jeigu vaikas – darželinuko amžiaus, dažniausiai su manimi keliauja Lu, nes jis mažytis, tinkamesnis mažam vaikui. Tačiau ne visada. Turiu ir tokių ikimokyklinukų, su kuriais dirbdamas Lu turbūt neištvertų užsiėmimo intensyvumo, tad reikia didesnės labradorės.

J. Grygutis asmeninio archyvo nuotr.

Anksčiau mus mokė, kad vaikas pripranta prie vieno konkretaus šuns ir terapijos procese šuo neturėtų būti keičiamas. Pastebėjau, kad vaikams dažnai smalsu susitikti ir su kitais šunimis. Negana to, kalytėms būna ruja. Anksčiau tokiais atvejais į konsultaciją atvykdavau be šuns, bet matydavau, kad prie šuns pripratusiam vaikui liūdnoka. Dabar pakeičiau taktiką ir į konsultaciją vežuosi Lu. Tai pasiteisino, taigi šunį galima pakeisti.

Pavyzdžiui, dirbant su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais keisti šunį net būtina, kad vaikas nesusifokusuotų, kad šuo yra tiktai vienoks, o jei jis kitoks – tai jau ne šuo. Autistiški vaikai dažnai turi labai stereotipinį mąstymą. Esu vedusi grupinį užsiėmimą specialiojoje mokykloje, kur visi kelias savaites laukė susitikimo su šuniuku ir vienas berniukas, kuris to susitikimo labiausiai norėjo, jame visai nedalyvavo. Po susitikimo jis manęs paklausė: o kur šuo? Pasirodo, jis namuose turi škotų terjerą, tad tokio šuns ir laukė, o jeigu ne toks – tai ne šuo.

J. Grygutis asmeninio archyvo nuotr.

– Ar bet kurios veislės šuo gali būti terapinis?

– Galbūt esu labai kategoriška, bet tikrai ne. Gal ir gali būti, bet pastangos ir rizika, mano galva, yra neadekvačios. Šunys per trumpai gyvena, kad verstum juos keisti jų prigimtį. Jeigu jam reikia bėgioti, sargauti, rausti, ganyti, tai kodėl turėtume juos keisti? Nežinau. Juokaudama sakau, kad iš manęs gal irgi baleriną kas nors padarytų, bet kiek dėl to reikėtų dirbti... Tas pats ir su šunimis – gal ir kiekvieną galima išmokyti, bet manau, kad neverta laužyti šuns prigimties vien dėl to, kad žmogus užsimanė augintinį naudoti kaniterapijai.

– Jeigu šuo parodo bent kiek agresijos, jam kelias į kaniterapiją jau uždarytas?

– Ta agresija gali būti skirtinga. Kur jis ją parodė? Kokiomis aplinkybėmis? Kieno atžvilgiu? Jeigu šuo nepakantus kitiems šunims, nereiškia, kad ir žmonėms bus nepakantus. Štai pas mus, Kaniterapijos asociacijoje, šunys egzaminuojami: jeigu nelabai teigiamai toleruoja kito šuns buvimą, egzamino pastabose įrašoma, kad grupinių užsiėmimų metu neturėtų dalyvauti su kitais šunimis, – jis turi būti vienas. Tačiau apie konkretų šunį, ar gali jis dirbti kaip terapinis šuo, ar ne, galėtų pasakyti treneris.

J. Grygutis asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite, kuo psichologo užsiėmimuose šuo gali būti naudingas? Jau vien tuo, kad būna šalia vaiko?

– Taip, kartais vien šuns buvimas padeda vaikui lengviau ateiti pas psichologą. Jau daug metų dirbu psichologe. Anksčiau buvo toks požiūris, kad pats psichologą, psichiatrą, psichoterapeutą eina tik tie, kuriems blogai su galva. Dabar daug kas pasikeitė, bet vis dar stigmatizuojamas psichologo konsultacijų lankymas ir kai kurie vaikai lengviau leidžiasi įkalbami, jeigu žino, kad ten bus ir gyvūnas. Vien žinia, kad bus šuniukas, gali padėti pačiam procesui pradėti, ypač kalbant apie jaunuolius – mokyklinio amžiaus ir paauglėjančius vaikus.

Labai dažnai mes kalbame apie emocijas, apie įsiklausymą į kitą. Šuo padeda puoselėti empatiją. Pavyzdžiui, vaikas ką nors pasakoja ir glosto šunį, o vos liaujasi glostyti – šuo pasitraukia. Tada mes galime kalbėtis apie įvairius dalykus: kodėl jis pasitraukė? Ar jis pasijuto nereikalingas? Ar jam davei kokį nors neverbalinį ženklą? Tai padeda vaikui ne tik stebėti šunį, bet ir perkelti tai, ką pastebi, į savo kasdienę aplinką. Galbūt jis ir kasdieniame gyvenime dažniau stebės kitus, atkreips dėmesį į jų elgseną, ne tik į žodžius. Mes juk bendraujame ne tik kalba.

– Taigi galima sakyti, kad jūs keičiate ir vaikų, ir šunų gyvenimus?

– Mes visi keičiame vieni kitų gyvenimus.

– Galite prisiminti, ką jūsų augintiniai yra jums iškrėtę?

– Ankstesnė mūsų labradorė labai mėgdavo mane stebėti ir kartoti tai, ką aš darau, tiktai atgaline tvarka. Pavyzdžiui, pasodindavau tulpių svogūnėlių, o ji juos iškasdavo.

J. Grygutis asmeninio archyvo nuotr.

Įdomu, kad šunys skirtingai prie manęs prisirišę. Kia visur ir visada būna šalia manęs – atsipalaiduoja tik tada, kai visa šeima esame namuose. Lu yra mano šešėlis išvis 200 proc., jis net miega prie mano galvos ant foteliuko ir neina gulti tol, kol aš neinu miegoti. Moka tobulai manęs klauso, bet kai grįžta į namus vidurinis sūnus, šiuo metu gyvenantis atskirai, ji mane nustoja girdėti – tada jie kartu. Mat Mykolas labai daug laiko su ja leisdavo per karantiną ir po karantino, pasiimdavo ją į mišką 3–4 valandoms – jie tiesiog išnykdavo tame miške. Tad, jeigu Mykolas grįžta namo, ji žino, kad eis ilgam į mišką, ir nuo jo nesitraukia.

J. Grygutis asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų šunys nemėgina jūsų savintis, saugoti nuo kitų žmonių, šeimos narių?

– Tikrai nesisavina. Man atrodo, labiausiai terapijai netinka šunys, kurie apibūdinami kaip vieno šeimininko. Kavalieriai tikrai nėra tokie. Jie gali loti ant visų už tvoros, bet jeigu kas nors įžengia į teritoriją, vadinasi, jis yra draugas, nes priešas negali pas mus įeiti. Jie kiekvienam iš mūsų šeimos narių turi skirtingų lūkesčių. Jeigu vyras ką nors daro lauke, jie sekioja. Žiemą padeda kasti sniegą arba atkasinėja atgal. Pavasarį – kiti darbai. Jeigu vyras tręšia augalus, jie surenka trąšas. Dėl to dabar galime naudoti tik ekologiškas, nes jei patręšiame, tris paras šunų į kiemą negalime išleisti, nes viską išlaižo, krūmams trąšų nelieka.