Iš pirmo žvilgsnio – Šri Lanka yra tik mažas žemės lopinėlis didelio Indijos vandenyno glėbyje, tyliai besislepiantis už milžiniško kaimynės Indijos kontūro. Tačiau, kad ir kokia maža (plotas beveik kaip Lietuvos) Šri Lanka bebūtų, nekyla abejonės, kad ši šalis – ypatinga. Ją pasirinko ir Adomas, išvarytas iš rojaus, centrinėje  šalies dalyje, ant stataus kalno palikęs savo pėdsaką, kuriam dabar meldžiasi vienuoliai ir fotoaparatais pyškina keliautojai. Dar svarbiau, Šri Lanką pasirinko ir Buda. Čia, skirtingose vietose saugomi trys su Bida susiję elementai: plaukas – Mihintale šventykloje, pelenai – Anuradhapūros šventyklo komplekse esančioje dagoboje ir Budos dantis Kandyje, pačioje švenčiausioje Šri Lankos vietų.

Dar pridėkime visą eilę kolonistų, savo gyvenimo neįsivaizdavę be Indijos vandenyno brangakmenio – portugalų, olandų ir britų. Portugalai statė jūrų uostus ir tvirtoves, olandai tiesė kanalus, britai statė geležinkelius ir įkūrė Ceilono arbatos industriją.

Visa ta religinė ir perėjūnų kultūra, sumišusi su autentiška vietos gyventojų  esatimi pavertė Šri Lanką į labai įdomų ir spalvingą kraštą, į kurį plūste plūsta keliautojai, tiek nuotykių ieškotojai, tiek paprasti poilsiautojai. Šalis labai maža, todėl kelionės į Šri Lanką ilgai planuoti nereikės, o ir ten praleidus dvi savaites – pamatysite viską, tačiau sugrįžti ir viską pakartoti – tikrai norėsite.

Šri Lanka vadinama įvairiai: Indijos ašara, Indijos našlaite, arbatos lašeliu Indijos vandenyne, ir galiausiai – iš įpratimo – Ceilonu. Nors plotu Šri Lanka yra mažesnė už Lietuvą,  gyventojų – penkiskart daugiau. Jie visi šypsosi, kalbina, nusiteikę visada draugiškai ir palankiai. Žmonės čia – viena didžiausių šalies vertybių, kuriuos pažinti – tikras keliavimo po Šri Lanką malonumas. O kur dar gamta – įspūdinga ir žadą atimanti žaliuojanti tropikų egzotika. Paslaptingame rūke paskendę žaliuojantys kalnai, iš jų besiveržiantys šimtai ūžiančių krioklių, kaip gyvatės šliaužioja tirštš džiunglių labirintais. Arbatos kvapas kalnuose tonizuoja, turguje pirktos saldžios papajos skonis gaivina, apsimiegojusius išblaško kario aromatas ir svaigina egzotiško cinamono dvelksmas.

Šri Lanka užklumpa nepasiruošus nustebti. O stebina ji kur tik pasisuksi: aukštai kalnuose, kur žalia ir tuščia, ramu ir taiku, lyg tikrame Edeno sode, nusileidus nuo kalnų atrastame kaimo turguje, su prekystaliais, vos išlaikančiais  nematytų vaisių ir daržovių tonas, ryžių lėkštėje su burnoje degančiais  neįprastais prieskoniais, vandenyno pakrantėje,  kur dramatiškos bangos sveikinasi su geltonomis kopomis,  džiunglėse paslėptomis šventyklomis su įžūliomis beždžionėmis ir  baikščiomis iguanomis ir gyvenimu verdančiuose miestuose – nesvarbu, į kurį beužsuktumėte – Kolombą, Kandį, Gale ar kurį kitą.

Brėkštantį rytą pažadina musulmoniškos maldos Alachui, dvasingos ir stiprios, kurioms nutilus, lyg kobra raitosi budistiška mantra, grakšti ir spinduliuojanti gerumu. Alachas ir Buda pagrindiniai, bet ne vieninteliai Šri Lankos dievai. Indų tamilai į budistišką šalį ant dramblių atnešė žinią apie induizmą, Portugalijos, Olandijos ir Anglijos kolonistai  kaip lotoso žiedą skleidė krikščionybės tiesą.

„Hari, hari" (gerai, gerai) - pokalbį pradės dažnas Šri Lankietis. Bendrauti jie mėgsta. Linksmuolis Kandy geležinkelio stoties kavinės darbuotojas ne tik beprotiškai saldžios arbatos įpila, bet ir apie politiką mėgsta pašnekėti. „Jūs iš Lietuvos?

Žinau, žinau, jūsų prezidentas – Gorbačiovas!". Iš jo lūpų nuskamba tai kaip ironiškas pokštas, bet mokytas senukas savo žiniom, regis, labai tikras. Kitas atsiprašo, kad geležinkelio stotyse Šri Lankoje neprekiaujama alkoholiu, nors aš jo ir neprašiau. Dar kitas užrašo savo adresą ir pasiguodžia, kad visą gyvenimą iššvaistė meditacijai, todėl nesusikrovė pinigų ateičiai, dabar už jo kelionę traukiniu turi mokėti sesuo.  Traukiniai Šri Lankoje  dažniausiai vėluoja, bet su tokiu kontingentu, lūkuriavimas perone neprailgsta. Pavargęs senukas užmiega šalia manęs ant suoliuko ir padeda apsunkusią galvą man ant peties.  Atsargiai patraukiu petį, susinepatoginęs. Jis sapnuodamas ir net neatsimerkęs pakartoja savo veiksmą. Daugiau jo miego trukdyti nebedrįstu.

Traukiniai – kolonijiniai britiški. Tokios pat ir geležinkelio stotys, dvelkiančios senų laikų ekstravagancija.

Kelionės traukiniu bilietai – vos ne už dyką, bet dardėjimas per džiungles ir kalnus – iš atminties neištrinamas epizodas. Lokomotyvas šniokščia, vagonai lyg patrakę spurda. Sunku net patikėti, kad jie nenušoka nuo bėgių, kaip ratai šokdinami gilių duobių. Per langus veržiasi gaivus kalnų vėjo gūsis, o už jų – Šri Lankos ikona, įrėmintas paveikslėlis - arbatos plantacijos, apgaubtos puraus rūko apdangalo. Tas gaivus ir stiprus aromatas tvyro žaliuosiuose kalnuose, iš kurių, dėl to aromato ir vaizdų, išvažiuoti nesinori.

Nuwara Elijos arbatos plantacijose pluša šimtais senyvų moteriškių. Tai lyg įstatymas, tradicija, kad arbatos lapelius skinti turi tik moterys, daugiau pagyvenusios. Ant susikūprinusių nugarų kabo dideli maišai, į kuriuos krenta vikriai skinami labiausiai sunokę lapeliai. Dieną žalioje ir kvapnioje teritorijoje išbraidžiusi darbininkė gauna apie 10 litų uždarbio.

Iš kilometrinių kalnų, nuolat prausiamų drėgnos dulksnos, rudas traukinys nusileidžia į pietinę šalies dalį, kur kalnus pakeičia lygumos su ryžių laukais ir kokosų plantacijomis, o lietų keičia deginanti saulė. Šią teritoriją šri lankiečiai vadina „deep south". Iš traukinio persėdu į kriokiantį autobusą, kurio vairuotojas, greičiausiai, laisvu laiku stebi Formulės 1 lenktynes. Pergrūstame autobuse mėtausi kaip daržovė priekaboje. Į kelią geriau nežiūrėti. Ypač silpnų nervų keleiviams. Greitis viršijamas turbūt dvigubai, posūkiuose nesulėtinama, lenkiama bet kur ir bet kaip. Aš kilnodamas antakius stebiuosi, o šalia sėdintis žavus senukas giliai snaudžia.