Aukščiausio Žemaitijos kalno Medvėgalio papėdėje prasideda Akmena - upė tikrai verta vandens turistų dėmesio, nes yra srauni, su rėvomis ir įspūdingomis atodangomis krantuose. Vidutinis Akmenos nuolydis tiesiog rekordinis – vos ne du metrai kas kilometrą. Akmenos upe galima plaukti baidarėmis, pripučiamomis valtimis. Vasarą upė labai nusenka, o per pavasario potvynius vanduo vidurupyje ir žemupyje pakyla iki 3 metrų.
Tinkamiausias metas keliauti Akmena - pavasaris ir ruduo, kai vandens lygis pakilęs. Vasarą būna sunkoka, o per Didžiąją rėvą perplaukti beveik neįmanoma. Esant aukštam vandens lygiui plaukti rekomenduojama tik patyrusiems turistams. Gausūs slenksčiai ar pavieniai rieduliai gali lengvai apversti valtį ar baidarę. Plaukiantiems upe tuo metu gali atsitikti panašiai, kaip papasakojo šiuose kraštuose keliones organizuojantis ir šį maršrutą mums pristatęs Artūras Dobilas. Pavasarį viena turistų grupė prarado net tris baidares, kurias nunešė galinga srovė, kai keliautojai apsivertė. Du laivelius pavyko „pagauti“ prie Akmenos žiočių, o vieno taip ir nerado. Tik gerokai vėliau pasieniečiai baidarę užtiko jau Nemune.
Gilus Akmenos slėnis mažai civilizacijos pakeistas, čia gražūs kraštovaizdžiai, šalia upės gausu kultūros paveldo vertybių - piliakalniai, senkapiai, alkakalniai, mitologiniai akmenys. Prieš keliautojus atsiveria aukšti skardžiai, miškai.
Esant aukštesniam vandens lygiui, įspūdingą kelionę baidarėmis Akmenos upe galima pradėti nuo Senojo Žemaičių plento. Verta pasižvalgyti po Kaltinėnus. Čia Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto nurodymu 1416 m. buvo pastatyta viena pirmųjų Žemaitijos bažnyčių. Senose kapinėse palaidotas Dionizas Poška ir jo žmona Uršulė. Jei vandens mažiau, kelionę geriau pradėti nuo dešiniojo intako Yžnės žiočių. Baidares patogu nusinešti nuo Kaltinėnų – Upynos kelio, kertančio Akmenos upę. Paplaukus iš pradžių gana ramiai, prie Rūtelių kaimo subaltuoja pirmoji rėva. Už poros kilometrų - ištisa rėvų kaskada. Kilometru žemiau, upės vagoje, prie kairiojo kranto guli nemažas akmuo su natūraliu įdubimu.
Net įvedus krikščionybę, prie šio akmens žmonės rinkdavosi ir aukodavo aukas, todėl kunigai liepę akmenį nuridenti į upę. Dar už kelių kilometrų dešinėje Labardžių kaimas, o upėje - ištisinės rėvos. Prie Kauno–Klaipėdos greitkelio tilto – staigmena: upė „sulenda“ į vamzdį po plentu. Jis ilgas, tačiau, jei tinkamas vandens lygis, galima praplaukti baidare ar net katamaranu! Esant ypač aukštam vandens lygiui, vamzdis vos ne visas užsipildo vandeniu, tad baidares reikia persinešti. Jei vanduo nusekęs, praplaukti vėlgi negalėsite.
Ši vieta pakankamai pavojinga. Į upę subesti poliai, kurie sulaiko medžius, jų nuolaužas, šakas ir sudaro lyg užtvanką. Po medžiais gali panerti ir baidarė. Tik nusileidus nuo polių užtvankos, patenkama tiesiai į vandens verpetą priešais vamzdį, kurio tolumoje matoma šviesa. Pusantro kilometro žemiau greitkelio į Akmeną įteka Vaksupė. Dar žemiau, dešinėje paupyje tarp medžių slepiasi Grigulių alkakalnis, dar vadinamas Pilike arba tiesiog Alka. Alkakalnio įkalnėje auga drūtas dviliemenis bemaž 5,5 m apimties Grigulių ąžuolas. Kiek žemiau upe kairiajame krante – bebaigiantis griūti Vedrių piliakalnis. Anot padavimo, piliakalnyje kadaise buvo įsitvirtinę švedai, kurie skriausdavę vietinius gyventojus.
Neturėdami pakankamai jėgų išvaryti švedus, žemaičiai ėmėsi gudrybės: tamsoje užaugintą eržilą jie paleido į švedų arklius. Pirmą kartą išvydęs šviesą, eržilas taip blaškėsi ir spardėsi, kad visus arklius išbaidė. Pėsčius priešus buvo lengviau įveikti mūšyje plyname lauke prie Akmenos. Žmonės šį lauką praminę Kruvinąja Dirvele. Ant aukšto dešiniojo kranto – Grigulių kaimas, kiek žemiau yra gera vieta stovyklai. Už poros kilometrų kairėje – Kazokų piliakalnis (Užpilis), vienas didžiausių Akmenos pakrantėse. Toliau - Kazokų kaimas, žemiau jo yra gera vieta pailsėti. Už puskilometrio upėje pūpso galingas Pakoplyčio akmuo (5 m ilgio, 4 m pločio ir poros metrų aukščio). Nuo Grigulių nuplaukus apie 3 km, iš dešinės įteka Jėrubynas.
Upėje – sala, už kurios kairiajame krante geros vietos stovyklai. Prieš Šilalės–Skaudvilės kelio tiltą vėl rėva. Prasideda Pagramančio regioninis parkas, kuris įkurtas siekiant išsaugoti vertingą Akmenos ir Jūros upių santakos slėnių ir miškų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko teritorija upė teka 29 km. Krantai nužemėja. Čia – geros vietos poilsiui ir nakvynei. Už poros kilometrų Akmena riečia kilpą. Dešinėje Driežų alkakalnis, vadinamas Saulėkalniu. Žemiau putoja rėva, per kurią geriausia plaukti ten, kur neša pagrindinė srovė.
Kairiajame krante prasideda miškas, o keli šimtai metrų nuo kairiojo kranto dunkso Vaičių piliakalnis, anot padavimų su kaimyniniu Biržų lauko kalnu sujungtas požeminiu keliu. Upėje - rėvos. Pasakojama, kad senovėje Biržų lauke buvęs aukuras, bet kartą žemė atsivėrusi ir aukuras, garsiai ūždamas, nugarmėjęs į kalno gelmes. Anot kito pasakojimo, kadaise čia buvusi bažnyčia, kurios auksiniai ir sidabriniai dievaičiai paslėpti kalno gilumoje. Upėje ir toliau nedidelės rėvos. Už poros kilometrų įsiliejus kairiajam intakui Bremenai, Akmena kiek aprimsta. Dešinėje prasideda Indijos kaimas.
Egzotiškai skambantis kaimo pavadinimas kalbininkų yra kildinamas iš bendrinio žodžio „indija“, reiškiančio žemės gilumą: Akmenos slėnis ties Indija primena galingą amfiteatrą. Prie upės šliejasi Indijos piliakalnis, šalia įrengta poilsiavietė. Anot padavimų, piliakalnį supylė užklydęs milžinas. Pasistatė ten namus. Tačiau, pagyvenęs vos keletą metų, milžinas kažkur išėjo. Matyt, jam nepatiko tai, kas dėjosi tame kalne: vienas matęs dvigalvį dviuodegį žmogaus balsu kalbantį šunį, kitas regėjęs kaip raguotos kiaulės vežiojo raganas. Praplaukus apie 5 km nuo Bremenos – dar vienas kairysis intakas – Sermas, kurio archaiškas vardas kildinamas iš indoeuropiečių prokalbės žodžio, reiškusio tekėjimą.
Vėl ištisinės rėvos, o kilometru žemiau kabantis lieptas. Už jo laukia įžymioji Didžioji Akmenos rėva. Čia krante įrengta gera stovyklavietė, galima kurti laužą, statyti palapines ir nutarti, kaip apžiūrėsite, ir ar plauksite per šitą akmenyną. Didžiojoje rėvoje patiriami įspūdžiai labai priklauso nuo vandens lygio. Vasaros metu čia baltuoja tūkstančiai akmenų. Mums lankantis parke, vanduo buvo gana žemas, tai ir matėme tokį vaizdą. Bet per potvynį, po liūčių čia Akmena tiesiog padūksta. Sakė, taip ūžia, jog net sunku susikalbėti.
Pasišiaušusi bangų keteromis upė verčiasi per savo Didžiąją rėvą, srovė būna labai stipri. Tada bandant plaukti būna visko... Apie šią unikalią vietą mums papasakojo Pagramančio regioninio parko vyriausiasis ekologas Tomas Kalašinskas, su kuriuo plaukėme Akmena. Visas rėvos plotas - apie 0,33 ha. Savo grožį rėva parodo vasarą, kai vandens lygis nukrenta. Tuomet iškiša iš vandens galvas tiek dideli, tiek mažesni akmenys, per kurių viršūnes pasišokinėjant, nesušlapus kojų, galima perbėgti į kitą upės pusę. Buvo atlikti Didžiosios rėvos geologiniai – geomorfologiniai tyrimai. Nustatyta, kad ledynų tirpsmo metu formavosi dabar esatys upės slėniai, kloniai. Ties rėva tuo metu atsirado susiaurėjimas, todėl padidėjusi vandens tėkmė išgilino klonį 15-20 m.
Galinga vandens jėga išplovė dugne buvusį smėlį bei molį, liko tik įvairaus dydžio rieduliai. Pagramančio regioninio parko direkcijos siūlymu, rėva buvo įtraukta į Šilalės rajono savivaldybės saugomų gamtos paminklų sąrašą. Didžioji rėva - dažniausiai lankoma vieta parke. Ypač pamėgta ekstremalių vandens turistų. Pavasarį, rudenį rėvoje šniokščia ir kunkuliuoja rudas vanduo. Tuomet, parko vyriausiojo ekologo T. Kalašinsko žodžiais, Akmena primena kalnų upę, kuria plaukti rekomenduojama tik patyrusiems baidarininkams.
Už kilometro dar viena stiproka rėva, upės krantai vėl aukšti. Dar vienas upę kertantis kelias (Pūtvės - Andriejaičių). Dešinėje - senuosiuose Andriejaičių kapeliuose rymo galiūnas, gal 4,5 m apimties ąžuolas. Kairėje – Pūtvė. Nuplaukus kilometrą - Kreivių alkakalnis, žemiau Kreivių kaimas. Upėje rėvos, skardingi krantai. Kairiajame krante įrengta regykla, į ją veda Akmenos upės kraštovaizdžio draustinio pažintinis takas.
Jo ilgis – 600 m, prasideda ir baigiasi poilsio komplekse-stovyklavietėje „Lakštingalų slėnis“. Būtinai reikėtų čia sustoti ir užkopti viršun - prieš akis atsivers ypatingo grožio Akmenos upės slėnio kraštovaizdis. Gražiausia ir vertingiausia draustinio dalis - šalia stovyklavietės „Lakštingalų slėnis”. Puikus kraštovaizdis, gera rekreacinė infrastruktūra čia pritraukia lankytojų iš visos Lietuvos. Per upę driekiasi pėsčiųjų tiltas, kurių ne vieną jau matėme. Tokie kabantys lieptai - neatskiriama Pagramančio regioninio parko kraštovaizdžio dalis, tiltai pavaizduoti ir parko emblemoje.
Toliau iki Pagramančio apie 6 km Akmena čiurlena nedidelių rėvų akmenimis tarp aukštų skardingų krantų. Prie Gramančios žiočių, virš Pagramančio miestelio iškyla tokiu pat vardu vadinamas piliakalnis, o upę kerta Šilalės-Tauragės kelio tiltas. Pagramančio Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčioje, pastatytoje 1774 m., išlikęs daugiau kaip prieš 200 metų sukurtas altorius. Dešiniajame krante - Naujininkų (Kuturių) piliakalnis - archeologinis paminklas.
Miestelyje patogu užbaigti žygį. Norintys dar pakeliauti gali plaukti toliau ties Pagramančiu aprimusia Akmena, kuri netrukus įteka į Jūros upę. Prieš tai pasigrožime Pagramančio atodanga. Tai skardis kairiajame Akmenos krante, įspūdingoje upės kilpoje. Atodangos aukštis 29–31 m, o ilgis palei upę – daugiau nei 200 m. Akmenos ir Jūros slėnių atodangos - lyg atversta knyga mokslininkams, bylojanti beveik 200 tūkstantmečių Pagramančio apylinkių ir pietinio Žemaičių aukštumos šlaito geologinę istoriją.
Akmenos kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas apie 1845 ha, apima Akmenos upės slėnio dalį iki žiočių su senais kaimais bei Pagramančio miesteliu. Draustinio tikslas - išsaugoti Akmenos salpinio slėnio kraštovaizdį su natūraliomis pievomis ir šlaituose augančiais miškais, taip pat čia gyvenančias augalų, paukščių ir gyvūnų rūšis, esančias Lietuvos raudonojoje knygoje. Iš augalų tai - mažosios gegužraibės, vyriškosios gegužraibės, retažiedės miglės, svogūninės dantažolės, meškinio česnako, dėmėtosios gegūnės ir kitų augimvietės. Akmena - ichtiologinis draustinis, čia yra upėtakių, lašišų ir žiobrių nerštavietės.
Akmenos rėvas pamėgę tauriosios žuvys – kiršliai ir margieji upėtakiai. Todėl upė įtraukta į vandenų sąrašą, kuriuose mėgėjų žvejyba nuo spalio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos uždrausta. Kiršlius draudžiama gaudyti nuo kovo 1 dienos iki gegužės 15 dienos. Taip pat prie Akmenos yra retų paukščių - tulžių, didžiųjų dančiasnapių, žaliųjų meletų perimvietės. Upės pakrantės - ūdrų gyvenamos vietos. Todėl čia keliaujantys vandens turistai turi ne tik tvarkingai elgtis stovyklavietėse, tačiau ir netrikdyti šio gražaus krašto gamtos gyventojų.
Norintiems aktyviai ir turiningai praleisti savaitgalį, plaukimas Akmenos upe labai tinka. O jei planuojate ilgiau pakeliauti, plaukimą galima pratęsti Jūros upe. Net iki Nemuno ir toliau...
Naujausi komentarai