Vyriausybės patvirtintai 607 eurų sumai Trišalėje taryboje pritarė tik valdžios institucijų ir profesinių sąjungų atstovai, o darbdaviai siūlė tik 580 eurų ribą, neatskaičiavus mokesčių. Dabar ji siekia 555 eurus, neatskaičiavus mokesčių, arba apie 396 eurus į rankas (pastarąjį kartą ji buvo didinta dėl šių metų pradžioje įvykdytos mokesčių reformos).

MMA yra tvirtinama atsižvelgiant į prognozuojamus šalies ūkio vystymosi rodiklius ir tendencijas. Trišalė taryba yra nusprendusi, kad MMA turi sudaryti 45–50 proc. vidutinės algos. Patvirtinus 607 eurų MMA, ji sieks 47,5 proc. (ES svyruoja nuo 45 iki 51 proc.). Finansų ministerijos skaičiavimais, per praėjusius metus vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje didėjo 9,6 proc. – iki 921,4 euro, šiemet jis turėtų didėti 8 proc. iki 995,5 euro. Tačiau šios prognozės pernelyg pesimistinės, mat Statistikos departamento duomenys rodo, kad jau pirmąjį ketvirtį vidutinis darbo užmokestis šalyje buvo 1 262,7 euro.

Premjeras Saulius Skvernelis po Vyriausybės sprendimo tvirtino, kad šiuo metu valstybė turi galimybę didinti žmonių uždarbį: "Laikomės tos proporcijos, kad MMA būtų ne mažiau kaip 45 proc. ir ne daugiau kaip 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Tai atitinka daugelio Europos valstybių proporciją. Dabar bus 47,5 proc., ir tai pataikys į tas ribas, kurias mes esam užsibrėžę pasiekti ir tą lygį išlaikyti."

Darbo kodekse numatyta, kad MMA – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą. Lietuvoje tik minimumą arba mažiau gauna apie 156 tūkst. darbuotojų, iš jų biudžetininkų – apie 28 tūkst. Skaičiuojama, kad iš valstybės biudžeto reikės maždaug 17 mln. eurų per metus šiam MMA padidinti.

Verslo atstovai nenorėjo sutikti su tokiu ministrų kabineto sprendimu. Ir Pramonininkų konfederacijos, ir Lietuvos darbdavių konferedacijos atstovai tvirtino, kad 607 eurų MMA bus didelis smūgis regionams, nes ten vidutinis atlyginimas siekia vos 700 eurų per mėnesį, ir perspėjo, kad dalis įmonių gali žlugti arba pasitraukti į šešėlį.

Visi oponentai apeliavo į neseniai Tarptautinio valiutos fondo paskelbtus pastebėjimus dėl Lietuvoje per greitai didėjančių atlyginimų. O Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Edita Maslauskaitė MMA padidinimui iki 607 eurų įvertinti apskritai negailėjo aštrių žodžių.

"Ciniška. Tik taip galima pavadinti sprendimą iki 607 eurų, neatskaičiavus mokesčių, didinti MMA. Siekis taurus – mūsų atlyginimų augimas. Bet juk kai užmerki akis prieš realybę, ji nedingsta, o lazda visada turi du galus", – komentare teigė E.Maslauskaitė.

"Mes kalbame apie minimalų darbo užmokestį asmenims, kurie neturi jokios kvalifikacijos. Tai kuriuo galu ir kas čia turėtų smogti šiuo atveju? – žurnalistams sakė S.Skvernelis. – Mes manome, kad šiek tiek daugiau nei 9 proc. MMA padidinimui šiandien galimybė yra."

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija taip pat kategoriškai atmetė darbdavių ir LLRI nuogąstavimus.

"Absoliučiai nepasitvirtino ir mes tai žiūrėjome, apie tai Lietuvos bankas kalbėjo. Nuolat, kiekvienais metais susikuria naujos įmonės, kažkurios bankrutuoja, tai yra normalus gyvenimiškas procesas. Bet nuo to, kad pakėlėme minimalią algą ir staiga pradėtų bankrutuoti regionuose įmonės, tai to tikrai nepastebėjome", – po Vyriausybės sprendimo kalbėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Ji anksčiau yra sakiusi, kad pagal Europos socialinę chartiją MMA turi būti 60 proc. VDU. Ir dėl to Lietuva esą turėtų eiti šia linkme.

Už didesnį ar mažesnį MMA neteks gyventi nei Vyriausybės nariams, nei profsąjungų, nei pramonininkų, nei darbdavių atstovams. Už minimumą vis didėjant kainoms teks išlaviruoti, išgyventi daugiau nei 150 tūkst. šalies piliečių, kurių dauguma gyvena ne Vilniuje, ne Kaune, ne Klaipėdoje, o tolimoje provincijoje. "Kauno diena" apie MMA – geriau didinti labiau ar mažiau, o gal išvis nedidinti – kalbėjosi su Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu Mindaugu Sinkevičiumi.

Mindaugas Sinkevičius. K. Kavolėlio / Fotobanko nuotr.

– Darbdaviai vis siūlo nustatyti skirtingą MMA dydį Vilniuje ir regionuose, proporcingai vidutiniam darbo užmokesčiui. Lietuvos darbdavių konfederacijos teigimu, daugumoje savivaldybių santykis tarp vidutinio ir minimalaus atlyginimo išeis apie 70 proc. Kaip tai vertina Lietuvos savivaldybių asociacija?

– Nuolat girdime smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų nuogąstavimus, kad išaugusi MMA galbūt privers nutraukti veiklą. Juolab kad smulkieji prekiautojai gana dažnai turi darbuotojų, dirbančių ne visu etatu, o mokesčiai vis tiek mokami nuo minimalios algos. O MMA padidinimas reikštų dar labiau išaugusias sąnaudas. Tad nerimas dėl smulkiojo ir vidutinio verslo, kuris dažniausiai ir veikia mažesnėse savivaldybėse, o ne tokiuose verslo centruose kaip Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, pagrįstas.

Iš kitos pusės, gerai, kad didinama alga, bet ekonomikos pokyčiai lemia vis didesnes paslaugų ir prekių kainas. Tai turės įtakos ir savivaldybių biudžetams. Ta prasme, kad savivaldybių įmonėse, dažnai teikiančiose švarinimo, aplinkos priežiūros paslaugas, dirba nemažai vadinamosios nekvalifikuotos darbo jėgos. Sakykim, kiemsargiai ar valytojai, kurių uždarbis ir yra MMA.

Todėl minimumo didinimas reikštų, kad savivaldybių įmonės patirs didesnes sąnaudas, o jas kažkas turės padengti. Arba mokesčių mokėtojai, arba taps papildoma našta savivaldybių biudžetams. Savivaldybės turi sutartis dėl miestų tvarkymo, žolės pjovimo, gatvių barstymo, ir tai reiškia, kad išaugs įmonių sąnaudos dėl pakilusio MMA, o jos pareikalaus didesnio finansavimo iš biudžeto. O savivaldybių papildomos išlaidos iš valstybės biudžeto nekompensuojamos.

– Siūloma skirtinguose regionuose nustatyti skirtingą MMA, tačiau prekybos centruose tiek maisto produktai, tiek statybinės medžiagos, tiek technika visur kainuoja vienodai – tiek didmiesčiuose, tiek, pvz., Skuode ar Šakiuose. O, tarkime, atvežtinės braškės šiemet provincijoje buvo parduodamos visu euru už kilogramą brangiau nei Vilniuje. Šilumos kainos mažuose miesteliuose taip pat pastebimai didesnės, nes kuo mažesnis vartotojų skaičius, tuo jos savikaina didesnė.

– Taip, perkamoji galia mažesniuose miestuose yra mažesnė nei didžiuosiuose. Bet MMA didinimas tikrai vertinamas nevienareikšmiškai. Tai ne vienintelis būdas padėti visuomenei. MMA – gerai dirbantiems, bet juk yra ir kiti socialiniai sluoksniai, pavyzdžiui, žmonės, išėję užtarnauto poilsio, kiti, kurie galbūt neišgali nusipirkti būtiniausių prekių krepšelio. Todėl savivaldybėms labai svarbu, kad kartu didėtų ir valstybės remiamos pajamos, pensijos.

– Investuotojams visada svarbu kuo pigesnė darbo jėga. Kaip MMA didinimas paveiktų investicijas atokesnėse savivaldybėse?

Taip, yra sėkmingų įmonių, kurios vysto kažkokias technologijas ir gali darbuotojams mokėti gerokai daugiau nei MMA. Tačiau didžiąją pridėtinę vertę valstybėje sukuria ne jos.

– Sunku pasakyti. MMA nėra iššūkis korporacijoms ateiti. Dažniausiai dideli verslai samdo kvalifikuotą darbo jėgą. Kitaip sakant, jei statomos gamyklos, kiti rimti objektai, verslininkai ieško tokių darbuotojų, kuriems pasiruošę mokėti gerokai didesnę nei minimalią algą.

Ne kartą girdėjome pasiūlymų, kad Lietuvoje reikėtų turėti 60 skirtingų MMA. Mažesnį nustatyti periferijoje, didesnį – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Minimumo dydis gal kažkiek ir susijęs su investicijų pritraukimu, tačiau manau, kad daug didesnis ryšys tarp MMA ir smulkiojo bei vidutinio verslo.

MMA didėjimas lemia smulkiojo verslo gyvybingumą. Mažieji, ar tai būtų prekybininkai, ar paslaugų teikėjai, kurie turi vos keletą darbuotojų, jiems bus didžiulis iššūkis, didžiulė įtampa. Išaugusios darbo sąnaudos gali smogti jų veiklos rezultatams. Pvz., padidėjusios parduotuvės kaimiškoje vietovėje išlaidos darbo užmokesčiui gali priversti ją nutraukti veiklą. O tai tik pablogintų situaciją atokesnėse gyvenvietėse. Neliktų ir darbo vietų, o prekių ar paslaugų prieinamumas taptų komplikuotesnis.

– Oponentai dažnai sako, kad, jei darbdavys neišgali savo darbuotojams net minimumo sumokėti, gal jau geriau apskritai nesikankinti, užsidaryti. Gal apskritai tokio verslo ir nereikia Lietuvai?

– Džiugu girdėti oponentus, kurie gal ir gali mokėti didelius atlyginimus savo darbuotojams. Bet diskriminuoti mažuosius, sakyti, kad verslas yra tik tas, kuris sugeba mokėti tūkstančio eurų ar didesnę algą, o visa kita yra nereikšminga, nereikalinga, reiškia visišką nesuvokimą, ant ko laikosi Lietuvos ekonomika. Ekonomikos turbulencijas, krizes labiausiai atlaiko būtent mažieji. Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektuose dirba didžioji dalis Lietuvos. Taip, yra sėkmingų įmonių, kurios vysto kažkokias technologijas ir gali darbuotojams mokėti gerokai daugiau nei MMA. Tačiau didžiąją pridėtinę vertę valstybėje sukuria ne jos. Todėl nei diskriminuoti mažųjų, nei pašiepti, "toks tat ir verslas, kad negali daugiau mokėt" nereikėtų.

Manau, kad kiekvienas darbdavys linkęs mokėti daugiau, bet ekonominės sąlygos ne visada tai leidžia daryti. Juo labiau, kad gyventojų mažėja, jų perkamoji galia nedidelė. Viskas valstybėje traukiasi, o švietimo, socialines ir kitas įstaigas vis tiek reikia išlaikyti.

Aišku, yra ir pozityvių žinių apie emigracijos-imigracijos balansą. Bet tai tikrai nėra labai jau optimistinė informacija, kad štai jau visi lietuviai masiškai grįžta iš užsienio su pinigais, ir mes visi jaučiame esminius pokyčius. Ypač mažesniuose rajonuose.

– Prieš mėnesį paskelbta naujausia statistika, kad per pirmuosius penkis šių metų mėnesius į Lietuvą imigravo 18 893 žmonės, emigravo – 15 996. Ar mažesniosios savivaldybės bent kiek pajuto, kad beveik 3 tūkst. padaugėjo gyventojų?

– Jaučiasi, kad padėtis stabilizavosi. Tai galima spręsti pagal vietų vaikų darželiuose, kitose priešmokyklinėse įstaigose poreikį. Vaikų padaugėjo. Bet pokyčių dėl darbo pasiūlos, išaugusios būsto paklausos kaip ir nėra.

Po ankstesnių krizių metų tuštėjo miestai ir miesteliai, o dabar šis procesas baigėsi, tuo džiaugiamės. Kas norėjo išvykti, jau išvyko, kas norėjo grįžti, jau grįžo. Bet grįžtančių bangos nėra.