Lietuvos ir Rusijos santykiai periodiškai pašlyja. Verslininkai kone kasmet kenčia naujus didžiosios kaimynės akibrokštus, tačiau trauktis iš viliojančios rinkos nė už ką nenori.

Bendradarbiavimo kaina

Nuolat įsiplieskiantys Lietuvos ir Rusijos konfliktai tiek politikoje, tiek versle neišvengiami jau beveik du dešimtmečius – nuo pat mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo dienos. Vien šiemet mūsų verslininkai su rusais ietis kryžiavo jau du kartus. Dar nespėjus sutrumpėti lietuviškų sunkvežimių eilėms Latvijos ir Rusijos pasienyje, didžioji kaimynė uždraudė į savo teritoriją įvežti keturių mūsų šalies pieno perdirbimo įmonių produkciją.

Lietuva savo kailiu ne kartą yra patyrusi, kad Rusijoje ne visada galioja verslo logikos dėsniai. Ne veltui iki šiol itin dažnai kartojami dar XIX a. Rusijos poeto Fiodoro Tiutčevo ištarti žodžiai: "Rusijos protu nesuprasi."

Tačiau tiek Rusijos pasienyje nuostolius skaičiuojantys vežėjai, tiek kone kasmet iš tenykštės rinkos stumiami pieno perdirbėjai apie didžiąją kaimynę kalba gana atsargiai ir pyktis su partneriais visai nenori. Nepaisant sunkumų ir periodiškai atšąlančių santykių su Lietuva, ši šalis mūsų verslininkams – lyg aukso gysla, niekas nenori palikti tokios milžiniškos rinkos.

Neprognozuojami sprendimai

Lietuvos verslininkų teigimu, didžiausias Rusijos baubas – neprognozuojami valdžios veiksmai, nuojauta, kad kažkas nuolatos žvilgčioja per petį ir taikosi nubausti ar tyčia įkišti pagalį į verslo ratus. Tačiau mūsų tautiečiai tikina puikiai žinantys, ko galima tikėtis, ir stengiasi pasiruošti net didžiausiems netikėtumams.

"Negaliu pasakyti, kad man Rusijos rinka yra kuo nors ypatinga ar keista. Susiduriu su ja nuo 1997 m., per daugiau nei dešimtmetį ji tapo įprasta, netgi sava. Be to, prieš 15 metų lygiai tokios pačios sąlygos buvo ir Lietuvoje. Tik Rusijoje susidaro labai daug anekdotinių situacijų su vietos valdžia. Visų valdininkų požiūris labai atsainus: jie niekada neskuba padėti arba daro tai akivaizdžiai nepatenkinti. Valdininkai dar mano, kad jų misija – bausti verslą, o ne jam padėti. Jeigu Rusijoje kuriai nors institucijai liepiama patikrinti įmonę, tai reiškia, kad reikia rasti bet kokią klaidą ir nubausti" , – dienraščiui pasakojo Kauno farmacijos bendrovės "Sanitas" generalinis direktorius Saulius Jurgelėnas.

Tenka priprasti

Rusijoje, žinia, gana greitai susidorojama ir su išsišokėliais bei Kremliui nepaklusniomis įmonėmis. Vienas garsiausiai nuskambėjusių pavyzdžių – buvusio naftos koncerno "Jukos" prezidento Michailo Chodorkovskio byla. Buvęs turtingiausias Rusijos žmogus aktyviai kritikavo šalies politinį režimą. 2003 m. spalį jis buvo suimtas, o 2005 m. gegužę nuteistas aštuoneriems metams kalėti už sukčiavimą ir mokesčių slėpimą, nors pasaulio akyse liko politinis kalinys.

Daugelis Lietuvos apžvalgininkų, politologų ir verslininkų įsitikinę, kad maždaug prieš mėnesį įsiplieskęs Lietuvos ir Rusijos konfliktas dėl neva pažeidimus nuolat darančių Lietuvos vežėjų taip pat yra politizuotas. Taip Rusija esą bando apsaugoti savo vidaus rinką.

Rusijoje esą dar klesti kyšininkavimas, aktyviai veikia jėgos organizacijos ir nusikalstamos grupuotės. Nors ir ne taip akivaizdžiai kaip 1991–1993 m. Lietuvoje, turto prievartavimas – labai paplitęs.

"Atviro reketo, koks buvo anksčiau Rusijoje, jau nematyti, bet negaliu pasakyti, kad šis reiškinys visai išnykęs. Jėgos ir nusikalstamų grupuočių kišimasis į verslą, matyt, tapo didesnių verslo bendrovių galvos skausmu. Tiesa, pastaruoju metu labai aktuali ir nestabilios valiutos problema", – sakė "Sanito" vadovas.

Rusai su Kauno bendrove iki šiol daugiausia atsiskaitinėjo JAV doleriais, tačiau pastaruoju metu tai galima padaryti tik eurais.

Šantažas tęsis

Jis taip pat pripažino, kad verslininkus šiek tiek gąsdina ir aukščiausios Rusijos valdžios išsišokimai bei pomėgis demonstruoti savo pranašumą, mat niekada nežinia, kada ir kuri valstybė pateks į Kremliaus nemalonę ir prasidės dar vienas ekonominis karas. Pašnekovas priminė prieš trejus metus tarp Rusijos ir Lenkijos vykusį vadinamąjį mėsos karą, kai maždaug metus į Rusiją buvo draudžiama importuoti lenkišką mėsą. Taip pat Gruzijos bendrovės "Borjomi" atvejį – 2006 m. viduryje Rusija uždraudė iš Gruzijos importuoti mineralinį vandenį.

"Toks savotiškas šantažas tęsis, kol Rusija bus priimta į Pasaulio prekybos organizaciją, ten būdama ji nebegalės taip spausti kitų šalių, bent jau ne taip atvirai. Aišku, smulkios provokacijos liks. Dirbti su rusais reikia įprasti. Kita vertus, kiekvienoje šalyje yra savų keistenybių. Baltarusijoje ar Ukrainoje jų – net daugiau nei Rusijoje, tik jie neturi tokių poveikio svertų, ir problemos ar konfliktai su kitomis šalimis ar svetimšaliais verslininkais ne taip viešinami. Be to, Rusijos rinka tikrai didelė ir pinigų ten yra, išeiti be priežasties nesinori. Tiesa, per krizę ir ten stringa atsiskaitymas, vyksta natūrali atranka – silpnesni nebepakelia sunkmečio išbandymų ir užleidžia vietas kitiems. Taigi reikia būti labai atsargiems", – verslo niuansus aiškino S.Jurgelėnas.

Blogas įvaizdis kenkia

Dienraščio kalbinti verslininkai pripažįsta viena: verslo santykiuose su Rusija yra per daug politikos.

"Verslininkai tarpusavyje visada susitars, jei tik jiems netrukdys politikai", – sakė Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos "Linava" prezidentas Algimantas Kondrusevičius.

Tačiau Rusijos rinka nėra tokia kreiva ir duobėta, kaip gali atrodyti iš žiniasklaidos pranešimų. "Kartais yra ir pragiedrulių ir netgi puikaus, normalaus bendradarbiavimo akimirkų. Bėdų kyla ne dėl verslo bendradarbiavimo. Lietuvoje kuriamas neigiamas Rusijos ir rusų įvaizdis. Žmonėms įkalta į galvas, kad viskas, kas susiję su Rusija, – blogai, kad tai kažkokia grėsmė. Lygiai tas pats daroma ir Rusijoje. Štai iš kur tas tautų priešiškumas ir baimė. Apskritai keista padėtis susiklosčiusi: Rusija – pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė, o mūsų šalys aukščiausiu lygiu nebendrauja jau apie dešimt metų. Tai prie nieko gero neveda. Jeigu su kaimynu nekalbėsite tiek laiko, tai tarp jūsų irgi veikiausiai kils kokių nors konfliktų", – politikams kritikos negailėjo vežėjus vienijančios asociacijos vadovas.

Be politikos būtų lengviau?

Vežėjų atstovas pageidautų, kad aukščiausi šalies politikai su kaimynais kalbėtųsi ne apie praeities skriaudas, o apie ateitį. A.Kondrusevičius taip pat pabrėžė, kad nė vienas konfliktas su Rusija nebuvo kilęs verslininkų iniciatyva. Tokie dalykai esą visada vysta tik politiniu lygiu. Tiesa, jis pripažino, kad už kai kuriuos ekonominius karus atsakingi būtent didžiosios kaimynės vadovai.

"Jaučiame tarpvalstybinių santykių klimatą, nesunkiai pastebime, kada jie sušyla arba atšąla, ypač bendraujant su Rusija, nes į Kremliaus nuotaikas iš karto reaguoja ir vietos verslininkai. Nieko nuostabaus, valdžios sprendimai lemia jų verslo ateitį", – sakė A.Kondrusevičius.

Jis taip pat pabrėžė, kad dėl "kokių nors smulkių nesusipratimų" vežėjai iš Rusijos trauktis tikrai neketina. Jie esą prie to jau pripratę, mat Lietuvos ir Rusijos santykiai paaštrėja kone kasmet.

Tiesa, verslininkai pripažįsta, kad Lietuvai ir Rusijai vis veliantis į politinius ginčus ir konfliktus, jie iš nerimo baigia nugraužti nagus. Jie taip pat pabrėžia, kad neigiami komentarai dėl Rusijos lietuvių žiniasklaidoje ir politikų kalbos visada bumerangu smogia verslo santykiams.

Istoriniai ryšiai

Ir pieno perdirbėjai aiškina, kad nors jau ne pirmą kartą kyla nesutarimų, didžiosios kaimynės palikti neketina.

"Pastarųjų savaičių įvykiai nėra tipinis mūsų bendravimas su Rusija, – pareiškė bendrovės "Pieno žvaigždės" vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas. – Lietuvos maisto pramonės įmonės Rusijos rinkoje dirba jau labai seniai. Sovietų Sąjungos laikais visi fabrikai ir gamyklos buvo statomos gavus Maskvos pritarimą ir finansavimą pagal tuos pačius standartus. Maistas iš jų irgi keliavo po visą Rusiją. Griuvus Sovietų Sąjungai verslininkų ryšiai nedingo. Taigi istoriškai viskas taip susiklostė, kad mums Rusijos rinkoje įsitvirtinti ir dirbti yra lengviau nei kur kitur. Be to, rusai jau žino, vertina ir mėgsta lietuvių gaminius."

Jis taip pat akcentavo, kad kita tokia didelė rinka lietuviams nepasiekiama, todėl praradus Rusijos vartotojus daugelio šalies įmonių lauktų liūdna ateitis. "Vien Maskva yra kaip trys Lietuvos", – įspūdingas gyventojų skaičiaus proporcijas priminė pašnekovas.

L.Sasnauskas taip pat sakė puikiai suprantantis ir Rusijos veiksmus, nes kiekviena šalis ginasi nuo perteklinio importo ir bando apsaugoti vidaus rinką nuo pigesnės importinės produkcijos. Toks pats Lietuvos galvos skausmas jau ne vienus metus yra lenkiška mėsa.

Jis taip pat tikisi, kad pasauliui atsigavus po sunkmečio nebekils ir konfliktų su didžiąja kaimyne.

"Mes ilgai dirbame Rusijoje, juos suprantame ir jų nekaltiname. Tikrai bandysime tą rinką saugoti, ji mums labai svarbi. Tačiau Rusija – pulsuojanti rinka, todėl ieškome ir naujų. Dairomės visur, kur mūsų produkcija galėtų būti paklausi", – kalbėjo bendrovės "Pieno žvaigždės" vykdomasis direktorius.

Skaičiai – įspūdingi

Nieko nuostabaus, kad verslininkai nenori pyktis su įtakinga kaimyne. Statistikos departamento duomenimis, Rusija yra svarbiausia Lietuvos užsienio prekybos partnerė.

Nė į vieną kitą šalį mūsų įmonės neišveža tiek produkcijos, kiek į Rusiją. Taip pat nė iš vienos kitos šalies tiek neimportuojame.

Naujausiais duomenimis, pardavimo Rusijoje apimtis 2009 m. pirmą pusmetį sudarė 12,4 proc. viso Lietuvos eksporto, o neskaičiuojant "Mažeikių naftos" produkcijos – net apie 20 proc. 2008 m. pirmą pusmetį eksportas į Rusiją sudarė 15 proc., o 2008 m. – 16,1 proc. viso Lietuvos eksporto. Į Rusiją pirmą šių metų pusmetį lietuviškos kilmės prekes eksportavo 665 įmonės, 2008 m. pirmą pusmetį – 708.

Daugiausia eksportuojama maisto produktų, elektros ir mechanikos įrangos, automobilių.

Importo skaičiai – dar didesni. Pastarąjį pusmetį šis rodiklis siekia net apie 25 proc. visos importuojamos produkcijos.

Kitas labai svarbus ekonominis veiksnys – tranzitas. Rusijos kroviniai maitina net ir valstybines Lietuvos įmones, pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų uostą ar "Lietuvos geležinkelius". Statistikos departamento skaičiavimu, 2008 m. daugiau nei pusė visų mūsų šalies geležinkeliais dardėjusių krovinių priklausė Rusijai. Dauguma jų (apie 90 proc.) – tranzitiniai – vežti į Kaliningradą, likusi dalis – į Klaipėdos uostą.

Grasinimai kelia nerimą

Beje, Rusija ne kartą yra grasinusi blokuoti ir krovinių judėjimą per Klaipėdos uostą. Kasmet pasigirsta pranešimų, kad rusai nustos per Klaipėdą gabenti krovinius, kaip kad pasielgė su Estija, 2007 m. balandį kilus konfliktui dėl Bronzinio kario.

"Tai nėra grasinimai, tai nuosekli Rusijos politika, vykdoma nuo 2000-ųjų. Nieko kita nereikia tikėtis. Kai tik rusai sustiprins savo uostus, kad galėtų apdoroti krovinius, šie iškeliaus iš Baltijos šalių uostų", – anksčiau yra sakęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos rinkodaros direktorius Artūras Drungilas.

Šiuo metu per Klaipėdos jūrų uostą Rusija daugiausia gabena naftos produktų. Pernai iš maždaug 3,5 mln. t daugiau nei 2 mln. t buvo naftos produktai.

"Praėjusių metų duomenimis, rusų kroviniai sudarė apie 12–13 proc. bendro krovinių skaičiaus uoste. Tai gana daug ir juos prarasti būtų skausminga. Šiandien naftos paklausa didžiulė, Rusija vis daugiau žaliavų eksportuoja, o jos uostai dar nepritaikyti pervežti tokius kiekius ir greitai nebus parengti, tad dar tikimės turėti rusų krovinių", – vylėsi A.Drungilas.

Tačiau neoficialių šaltinių Rusijoje teigimu, planuojama kuo greičiau atsisakyti gabenti krovinius per Baltijos šalių uostus – tokį nurodymą neva siekiant apginti šalies ekonominius interesus davė premjeras Vladimiras Putinas. Esą jau artimiausiu metu per Rusijos jūros uostus turi būti vežami visi kroviniai, kuriuos gali priimti terminalai, ir tik likučiai atiduodami tvarkyti trijų Baltijos šalių uostams. V.Putino pavaduotojas Sergejus Ivanovas oficialiai yra pareiškęs, kad iki 2015-ųjų turi būti nutraukta ne tik naftos produktus, bet ir kitus krovinius gabenti per Baltijos šalių uostus.

Nepaisant nuolatinių Rusijos grasinimų ir vis iškylančių konfliktų, šalies ekonomistų teigimu, Rusija Lietuvos verslininkams – lengvai pasiekiamas milžiniškų galimybių kraštas.

Evaldas Ignatavičius, užsienio reikalų viceministras

Lietuvos santykiai su Rusija niekada nebuvo vienalyčiai. Džiaugiamės, kad tokia didelė prekybos su Rusija apimtis. Didžioji kaimynė tiek eksporto, tiek importo srityse stovi pirmoje vietoje. Pastaraisiais metais šie rodikliai sparčiai augo, tai reiškia, kad mūsų verslininkai atranda savo vietą Rusijoje ir vis labiau įtvirtina pozicijas. Tiesa, tai taip pat reiškia ir didėjančią priklausomybę nuo vienos šalies rinkos. O tai niekada prie gero nepriveda, nesvarbu, kokia tai būtų valstybė. Pastarieji įvykiai, manau, tai įrodė. Regis, kad ne tik nuo rusiškos energijos daromės priklausomi, bet ir nuo kitų šios šalies rinkų.

O su šia kaimyne nuolat kyla konfliktų. Tačiau barnių ar ginčų kaip tik ir kyla tarp tų žmonių, kurie turi daugiausia bendrų interesų, dažniausiai bendrauja – tarp kaimynų ar šeimos narių. Tas pats ir su valstybėmis. Be to, verslą visada lydi konkurencija, o kai susikerta verslininkų interesai, valstybės dažnai imasi ginti saviškius, naudojamos protekcionistinės priemonės – muitai, draudimai, importo kvotos ir pan. Kai kurios problemos perauga į teisinį ar net politinį lygį. Bet mes (politikai – red. past.) stengiamės nesikišti, kol mūsų neprašo. Taip pat buvo ir su vežėjais. Jie mums net priekaištavo, kad reaguojame per vėlai ir t. t. O dabar sako, kad be politikų susitarti būtų paprasčiau. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, mūsų pagalbos neprašytų. Aišku, veikiausiai šiomis aplinkybėmis buvo priimtas Rusijos valdžios, tiksliau, jų muitinės departamento, sprendimas. Bet, manau, kad vietos vežėjai taip pat turėjo pakankamai argumentų prašyti sulaikyti lietuvių sunkvežimius.

Tiesa, reikia pripažinti, kad kai dirbau Vokietijoje, niekada neteko spręsti verslo klausimų. Su šia šalimi mūsų prekybos apimtis irgi yra nemaža, bet ten bendradarbiavimas visada vyksta sklandžiai.

Reikia pripažinti, kad aukščiausiu – prezidentų – lygiu su Rusija tikrai bendraujame labai mažai. Tačiau šokti tango reikia dviejų žmonių. Prisimenu, prezidentas Valdas Adamkus buvo nuvykęs į Maskvą ir Sankt Peterburgą. Daug kartų atvykti į Lietuvą buvo kviečiami ir Rusijos vadovai, bet to kol kas neįvyko.

Rusijos lietuviai dar šiek tiek prisibijo. Bet, manu, tai natūralu. Ji – didžioji kaimynė, mūsų šalis sieja tūkstančio metų istorija. Yra ir šiokių tokių nepamirštų skriaudų, nuoskaudų. Yra ir grėsmės, pavyzdžiui, priklausomybė nuo Rusijos rinkos, kiti kaimynų interesai. Bet kartais visai nepagrįstai jaučiamės nesaugiai, užmirštame, kad esame ES ir NATO dalis. Manau, kad tos baimės ateityje mažės.

Rimantas Rudzkis, "DnB Nord" banko vyriausiasis analitikas

Kalbant makroekonominiu atžvilgiu reikia akcentuoti, kad kelerius pastaruosius metus eksportas į Rusiją sparčiai augo. Neskaičiuojant "Mažeikių naftos", į šalį kaimynę pernai eksportavome apie 20 proc. visos lietuviškos produkcijos. Taigi Rusija buvo bene didžiausia mūsų eksporto rinka. Labai daug paslaugų kaimynams dar teikia mūsų vežėjai, visa maisto pramonė. Taip pat vis daugiau prekių iš Rusijos ir atsivežame: įvairių chemijos gaminių, įrankių, mechaninių gaminių. Kitas reikalas – investicijos, jau keletą metų jokių  naujų didesnių Rusijos investicijų Lietuvoje nėra. Jie (rusai – red. past.) gal to ir norėtų, bet mūsų valdžia neleidžia, prisibijo. Kita vertus, rusai dažniausiai taikosi į energetikos sektorių, tad baimė gal ir pagrįsta. Yra "Lifosa", "Snoras" ir kelios kitos žinomos įmonės, į kurias Rusijos verslas investavo anksčiau. Dar yra keletas mažų, mažiau žinomų. Tiesa, pastaruoju metu dėl ekonomikos krizės Lietuvoje apskritai sumažėjo užsienio investicijų.

O lietuvių investicijų Rusijoje vis daugėja. Kaliningradą mūsų verslininkai laiko prioritetine rinka. Tiesa, toliau į Rusiją mūsiškiai kol kas nelenda.

Rusija – didžiulė rinka, bet rizikinga. Patys matote, kad kasmet iškyla vis naujų konfliktų. Šioje šalyje apskritai gana sunku dirbti. Rusija yra labai specifinė rinka su savomis tradicijomis ir žaidimo taisyklėmis, kurias vakariečiai labai sunkiai perpranta, tad ir konkurencija ten mažesnė. O mes mokame Rusijoje dirbti, pažįstame šalį, nėra kalbos barjero, suprantame papročius ir t. t. Vežėjai tikriausiai žino, kaip susitarti su muitininkais ir milicija, kiti verslininkai irgi puikiai suvokia, ko ir kiek reikia, norint rasti partnerių Rusijoje.

Trumpai tariant, Rusijoje mūsiškiams atsiveria labai plačios galimybės. Juolab kad šios šalies ekonomika pastaruoju metu sparčiai augo. Dabar, aišku, ir jie išgyvena nuosmukį, bet naftos kainos gana aukštos, o ir jų Ekonomikos ministerija jau teikia geresnius skaičius, tad, manau, po kokio pusmečio Rusija vėl pradės augti, ir gerokai sparčiau nei Europos šalys. Šių ekonomikos augimas 3–4 proc. – neblogas rezultatas, o Rusijoje rodikliai kasmet siekia 6–8 proc. Be to, ir investiciniai Rusijos fondai vėl žada nemenką pelną. Nieko keista, kad niekas nenori iš ten trauktis. Tiesa, yra ir nepalankių veiksnių, bene svarbiausias – politinė įtampa tarp šalių.

Garsiausi Rusijos ekonominiai karai

2005 m. lapkritis. Rusija uždraudė lenkiškos mėsos importą įtarusi, kad dalis lenkiškos produkcijos  pereksportuojama iš šalių, kuriose žemės ūkio produkcijos priežiūra neatitinka tarptautinių reikalavimų. Be to, kelių siuntų iš Lenkijos kokybės sertifikatai buvo suklastoti.

2006 m. sausis. Kilus konfliktui dėl dujų kainos Rusija nutraukė dujų tiekimą Ukrainai. Sumažėjo žaliavos tiekimas ir kai kurioms Europos valstybėms.

2006 m. vasaris. Rusija uždraudė įvežti mėsos gaminius iš Ukrainos. Šios šalies Užsienio reikalų ministerija kaimynę apkaltino, kad ji "politizuoja net ukrainietiškus lašinius, kuriuos rusai labai mėgsta".

2006 m. kovas. Rusijos maisto produktų kontrolės tarnyba uždraudė iš Gruzijos įvežti ir parduoti vyną ir vyno gamybos medžiagas, taip pat mineralinį vandenį "Borjomi". Draudimo priežastis – didelė dalis į Rusiją įvežamų gėrimų esą neatitinka sanitarinio saugumo normų.

Tuo pačiu metu Maskva uždraudė įvežti vyną ir iš Moldovos. "Draudimas įvežti vyną iš Moldovos ir Gruzijos – politinis žingsnis", – tuomet tvirtino Rusijos laikraštis "Gazeta".

2006 m. liepa. "Družba" naftotiekyje buvo aptikta šimtai pažeidimų, kai Rusijos naftos milžinė "Lukoil" ir kiti Kremliaus remti konkurentai pralaimėjo "Mažeikių naftos" akcijų pirkimo konkursą lenkams.

2006 m. lapkritis. Lenkija sukėlė didelį tarptautinį šurmulį, kai pasinaudojo veto teise ir blokavo sprendimą pradėti ES ir Rusijos derybas dėl naujo partnerystės susitarimo. Lenkai pareiškė, kad derybos bus įmanomos tik tuo atveju, jei Rusija ratifikuos Energetikos chartiją ir atšauks draudimą į Rusiją įvežti lenkiškus maisto produktus. Rusija, nesulaukusi įstrigusių derybų su ES pradžios, pagrasino uždrausianti visus gyvulininkystės produktus iš ES.

2007 m. balandis. Po vadinamojo Bronzinio kario incidento ėmė mažėti Rusijos tranzito srautas per Estiją. Palyginti su 2006 m., 2007 m. tranzitas Estijos geležinkeliais sumažėjo 42 proc., o krovinių krova uostose – 27 proc. Baltijos šaliai tai atsiėjo apie 1,5 mlrd. litų.

2007 m. gegužė. Lenkijos valdžia pagrasino blokuosianti Rusijos narystę Pasaulio prekybos organizacijoje, jei Maskva nesileis į kompromisą dėl lenkiškos mėsos ir daržovių importo.

2009 m. sausis. Kilus ginčui su Ukraina Rusija nutraukė dujų tiekimą per šią šalį ir nemažai Europos valstybių paliko be dujų.

2009 m. birželis. Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos tarnyba uždraudė baltarusiškų pieno produktų importą, nes šie neva neatitiko naujų reikalavimų. Draudimas buvo įvestas atšalus Rusijos ir Baltarusijos santykiams.

2009 m. rugpjūtis. Rusija visiems Lietuvos vežėjams pradėjo taikyti sugriežtintos muitinės patikros taisykles. Rusijos muitinės tarnyba aiškino, kad griežčiau tikrinti lietuvius prireikė dėl padidėjusio neteisėtai vežamų krovinių iš Lietuvos kiekio. Latvijos ir Rusijos pasienyje nusidriekė daugiakilometrinės lietuvių vilkikų eilės.

Uždrausta į Rusiją įvežti įmonių "Pieno žvaigždžių" filialo Mažeikių pieninės, "Žemaitijos pieno" Telšių filialo, "Rokiškio sūrio" filialo Ukmergės pieninės ir antrinės įmonės "Rokiškio pienas" produktus. Apribojimą nuspręsta įvesti po to, kai lietuviškuose pieno produktuose esą buvo rasta antibiotikų pėdsakų.