Airija pagerino lietuvių gyvenimą

Emigrantai žeriasi eurus, iš čiaupų teka nemokamas šaltas vanduo

Neseniai teko lankytis Dubline, svečiuotis prieš kelerius metus iš Klaipėdos išvykusių jaunų klaipėdiečių draugijoje.

Sutiktieji išeiviai gyvena naujame Airijos sostinės rajone, dviejų aukštų kotedže su uždaru kiemeliu, naudojasi šiuolaikiškais komunaliniais patogumais, maitinasi rinktiniais produktais, linksmai leidžia savo laisvalaikį.

Visi sakėsi, jog labai pasiilgsta tėviškės, artimųjų, tačiau miglotai kalbėjo apie galimo sugrįžimo į Lietuvą terminus.

Vieni iš jų siekia užsidirbti ir susitaupyti daugiau pinigų, kad galėtų kada nors savo krašte kurti nuosavą verslą, kiti laukia, kol vaikai baigs mokyklas, gerai išmoks anglų kalbą, treti ketina siekti Airijos pilietybės ir vietoje investuoti savo santaupas.

Net gamtinės sąlygos šioje šalyje palankesnės už lietuviškas: apskritus metus čia žaliuoja augmenija.

Pasak pašnekovų, jie visiškai nesijaučia atskirti nuo gimtojo krašto gyvenimo – pasikalba su namiškiais telefonu, naudojasi kompiuterizuotomis ryšių sistemomis, mato Lietuvos televizijos programas, žino visas mūsų šalies naujienas.

Santaupos didėja

Nė vienas iš prakalbintųjų žmonių nedejavo, nesiskundė tenykštėmis darbo ir gyvenimo sąlygomis.

Paprasčiausias prekybos bazės krovėjas (dirbantis su įvairiais mechanizmais) sakėsi per praėjusius metus uždirbęs 28 000 eurų. Pragyvenimui jam prireikė maždaug dvylikos tūkstančių, o kitus galėjo pasidėti ateičiai.

Nors apie pinigus pašnekovai kalbėjo labai santūriai, pavyko sužinoti, jog staliai, vairuotojai per metus uždirba šiek tiek daugiau.

Transporto įmonėse, statybose ir kitur jiems be jokių išlygų mokami priedai už viršvalandžius, darbo valandas šeštadieniais ir sekmadieniais. Todėl tie, kurie gyvena be šeimų, net laukia tokių progų.

Kita vertus, Airijoje veikia progresyvinė mokesčių sistema, mokesčių suma priklauso nuo uždirbtos pinigų sumos.

Trijų asmenų šeima, turinti tik vieną pajamų šaltinį, gali būti atleista nuo mokesčių, jei per metus gauna ne daugiau kaip 25 000 eurų.

Lengvatos priklauso ir nuo to, ar žmogus vedęs, ar vienišas, ar turi vaikų, ar ne, ar samdomas darbuotojas, ar verslininkas, ar nuomoja būstą, ar turi nuosavą butą arba namą.

Nei Dublino centre, nei pakraščiuose neteko matyti elgetaujančių vargšų. Matyt, jų nėra, nes čia kalbama, kad mažiausias žmogaus uždarbis per mėnesį siekia apie 1500 eurų.

Iš pokalbių su klaipėdiečiais išeiviais paaiškėjo, kad negausi šeima puikiausiai gali pragyventi už 1000 eurų. Vadinasi, 500 lieka kitoms išlaidoms. O tokius mažus atlyginimus gauna tik mažytė dalelė imigrantų, žemiausios kvalifikacijos vietinių gyventojų.

Dirbama intensyviai

Dirbti tenka intensyviai, tačiau santykiai su darbdaviais airiais beveik visur yra draugiški. Jie sakė, kad tai malonūs, užjaučiantys žmones bėdoje ir nelaimėje, sąžiningi partneriai.

Dauguma lietuvių išmoko bendrauti angliškai, tad patys sugeba su jais aptarti savo problemas, sulaukti patarimo arba paramos.

Dabar lietuviams darbovietėse su airiais vis rečiau pavyksta susitikti. Dažniau jiems tenka mokytis lenkų kalbos. Po Europos Sąjungos plėtros statybose, kitose darbo sferose ypač pagausėjo lenkų tautybės imigrantų - darbų organizatorių (meistrų) ir prižiūrėtojų – tiesioginių viršininkų, o šie pageidauja, kad darbininkai su jais kalbėtų tik lenkiškai.

Kita vertus, pasitaiko ir tokių atvejų, kai tenka lenkti galvas ir prieš airius, patylėti bei paklusti bet kokiems nurodymams. Kai kurie šios šalies piliečiai išdidžiai naudojasi savo privilegijomis, ateiviams iš kitų kraštų be jokių sentimentų kartais parodydami atviras duris. Bet tokie atvejai pasitaiko labai retai.

Apytikriais duomenimis, per artimiausius dešimt metų ypač sparčiai statomai ir tvarkomai Airijai kasmet prireiks dešimčių tūkstančių naujų darbuotojų, kuriuos įmanoma pasikviesti tik iš užsienio šalių. Saloje ypač laukiami statybų ir aptarnavimo sričių, finansų, farmacijos, medicinos specialistai. Tačiau ir čia, kaip Lietuvoje, labiau reikalingi išsilavinę, aukštos kvalifikacijos darbuotojai, darbštūs ir pareigingi žmonės.

Airių firmos sąžiningos

Vienas stalius pasakojo, kad įvairių specialybių meistrams, pavyzdžiui, staliams, vietinės firmos neduoda darbo įrankių. Į darbo vietą reikia atsinešti savo instrumentus, kuriuos darbdaviai apžiūri ir pagal jų išvaizdą ir tvarkingumą sprendžia apie savininką. Airių nuomone, nuosavus įrankius žmonės našiau naudoja, akyliau saugo ir tausoja.

Airiai nesmulkmeniški ir nebaudžia darbininkų, jei darbe atsitinka nelaimė. Pavyzdžiui, neišvengiamai sudūžta, sulūžta transportuojamas, montuojamas koks nors brangokas įrenginys, prarandamas kitas daiktas. Tai laikoma natūraliu nuostoliu.

Kompanijos apdraudžia visą savo turtą, žmonių gyvybę, skubiai ir be išlygų darbuotojams išmoka atlygį už patirtas traumas, gydymosi dienas, o atlyginimą už darbą moka kiekvieną savaitę.

Prekyvietėse vagiliaujama

Parduotuvėse, grožio salonuose, kitose aptarnavimo sferos įmonėse esančios vaizdo kameros nuolat fiksuoja viską, kas vyksta patalpoje. Po aliarmo signalo policija apsupa saugos tarnybos nurodytą kvartalą, kuriame padarytas nusikaltimas, virš jo pasirodo sraigtasparnis. Pabėgti iš įvykio vietos automobiliu, kaip tikina airiai, tiesiog neįmanoma.

Bet smulkių vagišių pasitaiko ir šiame mieste. Labai nemalonu buvo skaityti ant elektronikos prietaisų parduotuvės vitrinos pakabintą skelbimą lietuvių kalba „Vagys bus nubausti“.

Matyt, kas nors iš lietuvių jau suspėjo čia pasižymėti. Viena paguoda, kad tokius užrašus teko matyti ir latvių, lenkų, moldavų bei ukrainiečių kalbomis.

Gyvena apsitvėrę

Pagrindinėje Dublino dalyje dominuoja angliško stiliaus, tamsokų fasadų, nedidelio aukščio, bet gana tvarkingi, solidūs pastatai.

Naujuosiuose sostinės kvartaluose – spalvingesni kaip senamiestyje individualūs namai ir kotedžai, bet savo architektūrine išraiška panašūs į vienas kitą kaip broliai dvyniai. Jų neįmanoma atskirti nei pagal sienų, nei pagal stogų išvaizdą.

Kiekvienas kotedžas iš kiemo pusės apjuostas maždaug 2,5 metro aukščio blokine tvorele. Kiemelyje stovi smulkutis ūkinis pastatėlis, į skėtį panaši skalbinių džiovykla.

Transportas į darbą

Darbo vietas vyrai pasiekia savo lengvaisiais automobiliais arba firmų transportu.

Dubline viešuoju transportu retai pasiseka laiku nuvažiuoti į numatytą vietą. Piko valandomis automobilių eismą stabdo didmiesčiams būdingos grūstys, nuotaiką gadina ir vairuotojų abejingumas.

Čia dažnai vėluoja autobusai (kartą vieno maršruto autobuso teko laukti 1,5 valandos), renginiai, pasitarimai.

Ramiai, neskubėdami su klientais bendrauja įstaigų tarnautojai, bankininkai, kartais su kuklia šypsena veide ištardami paplitusį žodį „tomorrow“, reiškiantį „rytoj“.

Vakarai – užeigose

Airiai nemėgsta gamintis maisto namuose. Jie savo būstuose tiktai pusryčiauja, o pietauja prie darboviečių esančiose maitinimo įstaigose, poilsio vakarus leidžia prie seniausio šalyje, gaminamo apie 500 metų, Gineso alaus bokalo „pabuose“ (smuklėse). Čia jie užkandžiauja, bendrauja, linksminasi.

Taip patogiau, nebrangu. Nei indų nereikia plauti, nei valgių gaminti. Nenuostabu, kad airiai, ypač draugiški ir linksmi žmonės, mėgstantys sveikintis gatvėje ir kitur su nepažįstamais asmenimis, draugų į savo namus nekviečia. Su bičiuliais jie susitinka tik aludėse arba smuklėse.