Retas verslas

Antikvariniai daiktai - investicija

Antikvarų, o ir tikrų kolekcionierių, uostamiestyje nėra daug, tačiau senomis ir unikaliomis meno vertybėmis bei buities rakandais besidominčiųjų - net kelios dešimtys.

Vieno iš Vilniaus antikvariatų savininkų Edmondo Kelmicko teigimu, ne tik Klaipėdos, bet ir sostinės senų daiktų parduotuvės tradicijų neturi. Matyt, prie to didele dalimi bus prisidėjęs sovietmetis ir kriminogeninė situacija, trikdžiusi Lietuvos kolekcionierių veiklą pasaulinėje rinkoje, apsunkinusi, o vėliau ir visai uždariusi kelius prie reikalingų katalogų ir visiems kolekcionieriams būtinos informacijos. Tik atsivėrus sienoms situacija pasikeitė, praeityje palikdama patirtas nuoskaudas dėl didžiulių mokesčių, kurie ir trukdė daugeliui prekių pakliūti į Lietuvą. Būtent dėl minėtų priežasčių šiandien Klaipėdos senamiestyje gyvuojančius antikvarus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Užsuka pasigrožėti

Uostamiesčio antikvariatai žmonių yra mėgstami ir mielai lankomi. Vieni į juos užsuka tik pasigrožėti ir savo smalsumo patenkinti, kiti – brangių ir retų daiktų įsigyti. Antikvariatų savininkai nesipiktina, kai į jų erdvę užsukę žmonės prisipažįsta ne pirkti, o tik pasigrožėti - “atsigauti” atėję. Ilgainiui vis daugiau antikvariatų lankytojų įvertina dalykus, turinčius išliekamąją vertę. O kolekcionieriai antikvariatuose pirktus daiktus vadina investicija į ateitį.

Jei antikvariatų patalpos didelės, ten galima įsigyti ir senovinių baldų, ir didesnių meno kūrinių. Tokių prekių kainos per daug nesiskiria nuo naujų daiktų piniginės vertės. Autentišką, seną XX amžiaus pradžios komodą uostamiesčio antikvariate galima įsigyti už du tūkstančius aštuonis šimtus litų. Tačiau toks daiktas tik senienų mėgėjui, o ne kolekcionieriui profesionalui. Baldų kainą lemia ne tik fizinė jų būklė, bet ir amžius, kada jie pagaminti. Tarkim, praėjusio amžiaus pradžios - dar prieškarinė sofa viename Klaipėdos antikvariate įkainota 5700 litų, o to paties laikmečio vokiečių dailininko paveikslo vertė siekia net 17 000 litų.

Turi informacinę kortelę

Kiekvienas pirkėjas turi teisę derėtis, todėl tik kliento iškalba nulemia galutinę pirkinio kainą. Kiekvienas daiktas tokioje parduotuvėlėje turi informacinę kortelę, kurioje surašyti visi jo duomenys. Iš jos galima sužinoti apie daikto būklę ir tikrąją vietą, iš kur jis į Lietuvą atkeliavęs.

Bene rimčiausias Klaipėdos kolekcionierius Gediminas Žulys pasakojo, kad ankstesnių amžių daiktai ne visiems “įkandami“, todėl jie nusėda labai turtingų asmenų rankose arba iškeliauja į užsienį. Gedimino antikvariate galima rasti iš tiesų retų, istorinę žymę turinčių prekių. Dalis jų kadaise Lietuvos grafams priklausę. Tokiomis vertybėmis kolekcionierius tik artimų bičiulių draugijoje pasidžiaugia. “Pernelyg neramiais laikais gyvename, o ir gerų bei brangių daiktų, kuriais galėčiau didžiuotis, ne tiek jau daug išlenda”, - atviravo kolekcionierius. Turtingesni žmonės nemėgsta girtis vertybėmis, saugomomis savo namų fonduose. O antikvariato savininkas tarsi įsipareigoja laikyti savo kliento paslaptį po devyniais užraktais ir niekam nepasakoti, ką pastarasis jo parduotuvėlėje pirkęs. Tiesa, čia ir prasideda visos įdomybės.

Ypatingieji klientai

Ne visi klientai ryžtasi antikvariatuose ar sendaikčių parduotuvėlėse apsilankyti patys, kai kuriems jų orumas to padaryti neleidžia. Tokiais išskirtiniais atvejais daromos išimtys. Kai ypatingasis klientas lankosi parduotuvėje, kitiems mirtingiesiems durys būna užsklęstos, ir tik jam išėjus, jos vėl atveriamos. O kiti norėdami įsigyti vieną ar kitą daiktą susitaria, kad parduotuvėlės savininkas su dominančia preke pas juos į namus atvyktų. Būna, kad pasiturintieji į sendaikčių parduotuves siunčia žmones iš savos aplinkos, tokiu būdu išvengdami apsilankymo jose patys. Patekti į antikvariatą nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pat pradžių. Kartais tenka pavargti net keletą dienų, kol randi atrakintas duris. Tiesa, ant tokios parduotuvės durų visada puikuojasi užrašytas telefonas, kuriuo ir su pačiu savininku susisiekti įmanoma.

Antikvariatuose dažniausiai lankosi tie žmonės, kuriuos domina autorinės meno vertybės, taip pat tie, kurie ieško stilingų ir unikalių daiktų. Neretai tokiam reikalui pasirenkami prieš kelis amžius ant drobės ar medžio nutapyti meno kūriniai, baldai, žalvarinės ar bronzinės skulptūrėlės, žvakidės ir dar daugybė kitų daiktų. Antikvariatas - tarsi praėjusio laiko atspindys, sukaupęs savy paskutiniųjų amžių reliktus. Ponas Gedimimas antikvariatą tapatina su nekilnojamu turtu: “Vieni daiktai jame unikalūs, turintys paklausą ir augimą, o kitų kainos nekinta metų metus”. Gal todėl ir pirkėjų šiose parduotuvėlėse nėra daug. Rimti klientai apsilanko tik du ar tris kartus per mėnesį, o visi kiti - tik lankytojai. Anot kolekcionieriaus, jam sunkiausia skirtis su retomis prekėmis. “Kai nebrangų daiktą nuperka, galvoju - neškis, neškis aš į tą vietą porą naujų atsivešiu. Kitąsyk visai nesvarbu, kad žmogus nuperka brangią prekę, tūkstančius kainuojančią. Jis man gera padaro, bet su retu daiktu skirtis labai sunku. Čia tikriausiai kiekvienam kolekcionieriui taip”, - dūsavo pašnekovas.

Prikelia gyvenimui

Dalydamasis ilgamete darbo patirtimi kolekcionierius atviravo, kad dažnai nupirktą daiktą tenka prikelti “naujam gyvenimui”, jį restauruoti. Bet šį darbą galima patikėti tik geram meistrui, antraip reliktinė vertybė bus nepataisomai sugadinta. Restauruojant tokius kūrinius, didžiausias dėmesys skiriamas jų autentikos, senųjų technologijų išsaugojimui. Klaipėdoje atliekami tik nesudėtingi restauravimo darbai, o norint rimtesnio ir detalesnio baldo “remonto”, restauratorių tenka ieškoti sostinėje, tiesa, ten ir kainos daug didesnės. Vakaruose, ypač Anglijoje, restauravimo procesai pažengę daug toliau nei mūsų krašte. Ten, norint restauruoti seną rakandą, tarkime, XVIII amžiaus stalą, ieškoma, kuo būtų galima pakeisti nulaužtą jo koją. Tuo tikslu važiuojama į Prancūziją analogiško laikmečio baldo ieškoti. Restauratorius, radęs tinkamos žaliavos, išdrožia naują stalo koją ir priklijuoja informacinę kortelę, kurioje ir įrašomi duomenys apie atliktą restauraciją.

Šiurpina vokiečius

Pasak uostamiesčio kolekcionieriaus Gedimino, lietuviai dar neišmoko vertinti tai, ką turi. Todėl ne taip jau retai tautiečių naivumu nusistebi iš svetur atklydę svečiai. Daugelis senų, autentiškų daiktų į antikvariatus atiduodama pusvelčiui. Kaip pavyzdį pašnekovas paminėjo tarybines uniformas, parduodamas su visais apdovanojimais. Žmonės net nesusimąsto, kiek jos bus vertos dar po kurio laiko. Vokiečių supratimas šiuo klausimu kiek kitoks. Jie savo senelių karines uniformas laiko rūpestingai apdangstytas ir saugo kaip didžiausią šeimos vertybę, todėl toks paviršutiniškas lietuvių elgesys juos ne tik stebina, bet ir šiurpina.

Daiktai į uostamiesčio antikvariatus ir sendaikčių parduotuvėles patenka iš Rusijos, Latvijos, Olandijos, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos ar net Portugalijos. Yra ir lietuviškų daiktų, iš senų žmonių palėpių nukeltų. Kai kurios antikvariatų prekės perkamos iš sendaikčių turgų ar sandėlių Vokietijoje ar Olandijoje, o kai kurios iš kitų šalių antikvariatų. Kiek mažiau Lietuvoje paklausūs daiktai iš Vidurinės Azijos, tačiau autoriniai paveikslai, sidabro dirbiniai, vario ar žalvario lydiniai vertinami daug labiau nei auksas. Pono Gedimino teigimu, Lietuvoje vis dažniau prisimenamos senos tradicijos. “Atgimsta tradicija dovanoti sidabrinius šaukštelius, išdygus pirmiesiems vaikų dantukams. Žmonės pas antikvarus ieško daugiau praktiškų daiktų: sidabrinių įrankių, servizų. Labiau pageidauja, kad būtų komplektas dvylikai asmenų, bet Lietuvoje tokių komplektų dar nėra pasitaikę. Gal kas užspaudęs ir laiko”, - samprotavo kolekcionierius.

Ieškoma dovanų

Dažnai į antikvariatus žmonės užsuka prieš šventes. Tvirtinama, kad didžiausio lankytojų srauto sulaukiama prieš Kalėdas. Tuomet ne tik artimiems žmonėms, bet ir draugams ieškoma dovanų. Anot parduotuvėlių savininkų, didžiausiu galvosūkiu daugeliui tampa dovana turtingam, išrankiam ir rafinuotą skonį turinčiam asmeniui. Tokiu atveju dažniausiai perkamos auksinės monetos. Taip pat sendaikčių parduotuvėlėse galima rasti kavamalių, gramofonų, fajanso ir porceliano gaminių, vazų, retesnių laikrodžių, skambalų ir net sagų.

Virginija ir Rolandas Lekiai, sendaikčių parduotuvėles turintys ne tik Klaipėdoje, bet ir Palangoje, savo darbą vadina įdomiu, bet sunkiu. Sutuoktiniai rūšiuodami iš Vokietijos parvežtas prekes parduotuvėlėse užsibūna iki paryčių, o apie kalėdines prekes jie galvoja jau nuo vasaros pradžios. Tokioms ypatingoms šventėms prekės laikomos atskirai, o lapkričio viduryje jos pasirodo ir parduotuvių lentynose. Ponia Virginija pasakojo, kad šiais metais sendaikčių parduotuvėlėje pirkėjai ras daug šviečiančių ir skambančių daiktų, taip pat languose kabinamų ir po eglute pastatomų žaislų. Parduotuvių vitrinas papuoš ir mediniai, grojantys, suaugusiesiems jų vaikystę primenantys žaislai. “Mūsų parduotuvėlėse nėra daiktų, kurių negalėtų įpirkti normalias pajamas gaunantis žmogus. Nereikia būti labai turtingam, norint pas mus apsilankyti”. Prekės, atkeliaujančios į V. ir R. Lekių parduotuves, prieš tai pabuvoja Vokietijos sandėliuose. Pirmą kartą juos pamačiusi ponia Virginija norėjo viską fotoaparato laikmenoje įamžinti. Moteris negalėjo patikėti, kad gali būti tokia netvarka. “ Ir šiukšlės, ir drabužiai, ir batai, o tarp galybės daiktų koks servizas ar sena lempa įsimaišiusi. Į Vokietiją parsivežti sendaikčių dažniausiai išsiruošia R.Lekys. Vyriškis per kelis važinėjimų metus jau spėjo susidraugauti su ten dirbančiais vokiečiais, perprasti jų preciziškumą, įgyti pasitikėjimą.

Atradimas - sagos

Didžiausias atradimas Lekiams buvo sagos. “Parsivežę sagų, pripylėme jų pilną lagaminą, dar ir dabar iš prekybos jo išimti negalime, nes vis kas nors pasigenda. Prieš porą metų buvo atsiradęs toks kolekcininkas. Ateidavo į mūsų parduotuvėlę su kepure, sagų prisiuvinėta. Ir apykaklę buvo pradėjęs tomis sagomis puošti. Jis ir būdavo pagrindinis sagų pirkėjas. Kiekvieną dieną parduotuvėlėje po porą valandų ant kelių praklūpodavo, prisirinkęs pačių įvairiausių sagų maišiuką - išeidavo. Dabar jo nebematome, galbūt sagų pakankamai prisirinko”, - pasakojo sendaikčių parduotuvių savininkė. Ne tik kolekcionieriai, ekstrasensai, bet ir politikai, ir dar daug kas panašiose parduotuvėse lankosi, tačiau pirkėjų konfidencialumas saugomas.

Daugelis prekių sendaikčių parduotuvėlėse daug pigesnės ir įdomesnės, palyginti su Klaipėdos parduotuvėmis. Tarkim, “Kaiser” firmos vienetinį puodelį čia galima įsigyti už 40 Lt, o Klaipėdos parduotuvėse toks pat mažylis kainuotų apie 120 Lt. Sendaikčių parduotuvėje dirbanti pardavėja Lidija Monko pasakojo, kad žmones, kurie apsilanko parduotuvėje, tarsi apima manija pirkti. “Gal ta daiktuose vis dar glūdinti ankstesnių šeimininkų energija taip veikia čia apsilankiusius?” - spėliojo moteris.

Paprašyta palyginti Lietuvos ir Vokietijos sendaikčių parduotuves, ponia Virginija sakė, kad Vokietijoje jos labai jaukios ir gražios. “Pas juos visiškai kitokie daiktai nei pas mus. Nuo arklių pakinktų iki porceliano dirbinių”.