Nekyla diskusija, kad tradiciniai ekonominiai rodikliai neatitinka tikrosios žmonių gyvenimo padėties. Nors jau nuo 2008-ųjų Europoje veikia Ekonomikos parametrų ir socialinio progreso matavimo komisija, ji kol kas sisteminių pokyčių Europai neįpūtė.

Reikia struktūrinių pokyčių, kurie ekonominius išteklius paskirstytų efektyviai ir visai visuomenei, o ne paauksuotam finansinės piramidės viršuje esančiam elitui.

Kiti vertinimo rodikliai

Pasaulyje prasidedant antrai krizės bangai, ieškoma pagrindinių kaltininkų, bandoma modeliuoti scenarijus ir sprendimus, kurie galėtų užkirsti kelią tokiems įvykiams ateityje. Tačiau ypač Europoje pastebimas akivaizdus faktas – centralizuota jėga nepajėgi suvaldyti nuolat kintančios ir akimirksniu besiadaptuojančios socialinės dinamikos. Informacijos perdavimo technologijų plėtra, prekybos apribojimų panaikinimas ir ekonominių paradigmų kaita gerokai apsunkino politinių bei ekonominių sprendimų priėmimą.

Valstybių ekonomikos tapo taip glaudžiai susietos, kad tradicinis jų vertinimas ekonominiais rodikliais, tokiais kaip bendrasis vidaus produktas (BVP), infliacija, einamosios sąskaitos balansas ir kiti, pavirto simptomų nagrinėjimu. Nes šie rodikliai teliko ekonominių ir prekybos veiksmų rezultatas, o jam įtaką daro kiti veiksniai ir tendencijos, kurių negalima apriboti tik iki statistinės šalių ekonomikų analizės.

Mažai girdėta, bet svarbi komisija

Pirmosios krizės bangos įkarštyje 2008 m. vasario mėnesį Prancūzijos prezidentas Nicholas Sarkozy kartu su garsiu ekonomistu Joseph'u Stiglitzu identifikavo labai aiškią problemą – pagrindinis šalies ekonomikos rodiklis BVP yra nepakankamas ir netikslus būdas šalies socialinei dinamikai įvertinti. Buvo įkurta komisija, skambiai pavadinta Ekonomikos veikimo ir socialinio progreso matavimo komisija (pranc. – Commission pour la Mesure des Performances Économique et du Progrès Social). Komisija rėmėsi tuo, kad, gerokai suintensyvėjus informacijos visuomenei, statistinių duomenų poreikis išaugo akivaizdžiai ir esami matavimo vienetai nebegali patenkinti visuomenės dalyvių.

Vis labiau į veiksmą ir dinamišką procesų priėmimą orientuotoje visuomenėje statistiniai matavimai yra ypač svarbūs. Jie lemia ekonominius veiksmus – verslo kūrimą, skolinimąsi, darbo vietų kūrimą, investavimą, taupymą, papildomą gamybą, plėtrą ir t. t. Jei statistika nebus kvestionuojama ir jos rodikliai neatitiks visuomenės aktualijų, ji bus nebeaktuali, visuomenės narių veiksmai taip pat bus netikslūs ir ves į krizes. Pavyzdžiui, pastaruosius kelis dešimtmečius politikus apėmusi BVP didinimo manija gerokai pakėlė infliaciją, padidino valstybių bei kitų ekonominių vienetų skolas ir paskatino nedarbo augimą.

Komisijos išvados parodo akivaizdžias tiesas – turi būti vertinama visuomenės gerovė apskritai, o į tai įeina sveikata, švietimas, saugumas. Socialinė atskirtis ir jos efektas darniai visuomenės plėtrai taip pat įvardijamas kaip vienas svarbiausių rodiklių, kurie turėtų būti vertinami. Žinoma, tai nėra naujovė per se. Žmogaus teisių, visuomenės išsilavinimo, socialinės atskirties, sveikatos apsaugos ir kitų rodiklių matavimu bei vertinimu seniai užsiima pasaulinės institucijos, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija ar Pasaulio bankas. Tačiau ši informacija yra išsisklaidžiusi ir dažniausiai pasiekia tik nereikšmingą dalį visuomenės, todėl nedaro esminio efekto. Komisija kalba apie apskritai naujos, visa apimančios, rodiklių sistemos, kuri padėtų ne tik visuomenės dalyviams, bet ir politikams priimti tvarius ir ilgalaikius sprendimus.

Informacijos sprogimas

Jau nebėra ginčų, informacijos visuomenė yra gerai ar blogai. Pagrindinis klausimas – kur ji juda ir kaip efektyviai joje dalyvauti. Modernios visuomenės augimo tempas nenustojo didėti, tik greitėja. Informacijos perdavimo trukdžiams sumažėjus iki beveik nereikšmingo dydžio – t. y. perduoti informaciją galima greitai, pigiai ir tiksliai, – atitinkamai paprastėja ir apsikeitimas kitomis gėrybėmis. Pasaulinė prekyba auga masišku tempu ir užsidariusių rinkų lieka vis mažiau. Net Rusija, 18 metų vedusi derybas su Pasaulio prekybos organizacija, praėjusiais metais tapo jos nare ir prisidėjo prie tolesnės pasaulinių mainų augimo tendencijos.

Tačiau toks informacijos augimo tempas sukuria daug vadinamojo triukšmo, t. y. bevertės ir netgi klaidinančios informacijos. Todėl pradėta kalbėti nebe apie informacijos, o apie žinių visuomenę. Vis daugiau atskirų visuomenės grupių ima suprasti, kad dėl didelio triukšmo ir chaotiškos informacijos politikai negalėjo efektyviai reaguoti į besikeičiančius ekonominius dėsnius, verslas nebuvo lankstus ir tinkamai informuotas, kad galėtų pasirengti artėjantiems rinkos sunkumams, o gyventojai buvo skatinami be saiko skolintis.

Bet koks visuomenės ar ekonomikos progresas yra vedamas žinojimo ir suvokimo, todėl ir yra posakis „pasaulį valdo tas, kas valdo informaciją“. Gerokai prieš prasidedant krizei ne vienas ekonomistas kalbėjo apie gresiančią katastrofą, nes kompleksiškai analizuojami rodikliai jiems parodė, kad tokiu tempu pasaulio ekonomika nebegalės judėti ir greitai žlugs. Jie turėjo ir informaciją, ir žinias, tačiau tokių žmonių nedaug. O kiti ekonomikos dalyviai, kurie nebuvo išsamiai informuoti, toliau klojo pamatus krizei patys to nežinodami.

Perspektyva

Suvokimas apie informuotų sprendimų svarbą pamažu tampa vis gyvesnis. JAV Baracko Obamos administracija priėmė Doddo–Franko aktą, kuris, nors ir kritikuojamas dėl nepilnumo, tačiau yra pirmas žingsnis link gerokai skaidresnės visuomenės. Prieš priimant šį aktą finansų įstaigų veiklos skaidrumas buvo abejotinas, daromi reikšmingų dydžių sandoriai, kurie nebuvo atskleidžiami, susikūrė milžiniška bankų tarpusavio priklausomybė, kuri lėmė tai, kad didesnės vieno banko problemos sukeldavo grandininį efektą visame bankininkystės sektoriuje.

Deja, visuomenės ir politinės valios adaptacija vyksta labai lėtai. Geopolitiniai sprendimai priimami labai atsargiai, nuoseklumo nebuvimas taip pat pastebimas. Ir tai lemia, kad informacijos gausu, o žinių trūksta. Net George'as Sorosas, pagarsėjęs kaip Anglijos banko bankrotą sukėlęs finansininkas, teigia, kad tokio masto krizės istorijoje nebuvo ir perspektyva yra labai neaiški. Pataisius vieną aspektą, iškyla kitas, po kurio atsiranda dar vienas, ir taip toliau. Tačiau sisteminių pokyčių daryti nenorima.

Vietoj išvadų

Vienintelė perspektyva yra žinių ekonomikos kūrimas, didesnio dėmesio švietimui skyrimas ir radikali finansų sektoriaus reforma, kuri pašalintų hegemoniją ir sukurtų sistemą, dirbančią visapusiškai visuomenės gerovei, o ne naudotųsi ja. Akivaizdi socialinės atskirties problema turėtų būti pagrindinis politikų klausimas priimant valstybinius sprendimus. Nes BVP kėlimo arba nedarbo mažinimo problemų sprendimas standartiniais būdais, izoliuotai nuo kitų veiksnių, yra netvarus ir atveda į dar didesnes bėdas.

Trumparegiški sprendimai ir aklas rinkų liberalizavimas atvedė pasaulį į tokią ekonominę doktriną, kurioje jaunimas ne tik nebegali, tačiau ir nebenori dirbti – kalbama apie prarastąją Europos kartą, kuriai jau 23 ir daugiau metų, ir pusė jos yra bedarbiai. Tačiau tai atveda į kitą socialinės dinamikos fenomeną – šie jauni žmonės ima veikti savaip, ignoruodami politikų sprendimus, darbdavių diktatą ir burdamiesi į organizacijas kuria alternatyviąją pasaulio viziją. Alternatyvios ekonomikos, alternatyvios rinkos ir alternatyvios valiutos yra tik naujo visuomeninio susitarimo pradžia. Jis bus pagrįstas savitarpio pagalba, bendros gerovės siekimu. Nes pasaulyje užtenka išteklių, kad kiekvienas žmogus būtų sveikas, pavalgęs, turėtų būstą ir harmoningą aplinką. Tiesiog reikalingi struktūriniai pokyčiai, kurie tuos išteklius paskirstytų efektyviai ir visai visuomenei, o ne paauksuotam finansinės piramidės viršuje esančiam elitui.

Apie Ekonomikos veikimo ir socialinio progreso matavimo komisiją

Ekonomikos veikimo ir socialinio progreso matavimo komisija buvo sukurta 2008 m. pradžioje Prancūzijos valdžios iniciatyva. Ilgą laiką buvo juntamas didėjantis susirūpinimas dėl tuomečio ekonomikos veikimo matavimo adekvatumo, paremto BVP skaičiavimais. Be to, buvo ir plačiau susirūpinta dėl šių skaičiavimų kaip visuomenės gerovės, ekonominio, aplinkos ir socialinio tvarumo mato tinkamumo.

Reaguodamas į šį nerimą, Prancūzijos prezidentas nusprendė sukurti komisiją, pažvelgti į visą problemų spektrą. Komisijos tikslas buvo identifikuoti BVP kaip ekonomikos veikimo ir socialinio progreso ribas, diskutuoti, kaip pristatyti informaciją apie produkciją pačiu tinkamiausiu būdu, tikrinti komisijos pasiūlytų matavimo priemonių įvykdomumą. Komisijos darbas nėra nukreiptas vien į Prancūziją ar išsivysčiusias šalis. Komisijos darbas buvo išviešintas, modeliu siekiant aprūpinti kiekvieną suinteresuotą šalį ar šalies grupę.

Komisijai pirmininkavo Kolumbijos universiteto profesorius J.Stiglitzas. Harvardo universiteto profesorius Amartya Senas buvo pirmininko patarėjas. Institut d'Études Politiques de Paris profesorius Jeanas Paulas Fitoussi buvo komisijos koordinatorius. Komisijos nariai yra žymūs ekspertai iš universitetų, vyriausybinių ir tarpvyriausybinių organizacijų keliose šalyse (JAV, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Indijoje).

Komisija sušaukė pirmą plenarinį susitikimą 2008 m. gegužės 22–23 d. Jų galutinė ataskaita buvo viešai paskelbta 2009 m. rugsėjo 14 d.

Geresnio gyvenimo šalys

1. Australija

Iš visų valstybių rinkėjų aktyvumas didžiausias Australijoje. To priežastis greičiausiai yra tai, kad dalyvavimas rinkimuose šioje šalyje privalomas.

Gyvenimo trukmė – 81 metai.

Dalis darbuotojų, dirbančių daugiau nei 50 valandų per savaitę, – 0,14 proc.

2. Kanada

Kanadoje vienam žmogui vidutiniškai tenka daugiausia kambarių bute. Šalyje taip pat yra mažiausias užpuolimų skaičius.

Kambariai, tenkantys vienam gyventojui, – 2,5.

Dalis darbuotojų, dirbančių daugiau nei 50 valandų per savaitę, – 0,04 proc.

3. Švedija

Švedija gavo geriausius įvertinimus oro taršos ir būstų, turinčių būtiniausius patogumus, kategorijose.

Žmonės, neturintys savo namuose nuleidžiamų tualetų, – 0 proc.

Dalyvavimas rinkimuose – 82 proc. visų registruotų rinkėjų.

4. Naujoji Zelandija

Naujosios Zelandijos gyventojai geriausiai vertina savo sveikatos būklę.

Vidutinė gyvenimo trukmė – 80,4 metų.

Dalis žmonių, kurie gali pasitikėti savo draugais ar artimaisiais, – 97,1 proc.

5. Norvegija

Norvegija geriausiai pasirodė pagal darbuotojų darbo valandų skaičių ir pastatų, turinčių būtiniausius patogumus, kriterijų.

Disponuojamos šeimos ūkio pajamos – 29,366 JAV dolerių per metus.

Užimtumo lygis – 75,31 proc.

6. Danija

Danija gavo aukščiausius įvertinimus dėl pasitenkinimo gyvenimu. Didžioji dalis šalyje esančių namų turi visus būtiniausius patogumus.

Vidutiniškas pasitenkinimo gyvenimu įvertinimas – 7,8 iš 10.

Dirbančios ir kartu vaikus auginančios moterys sudaro 77,5 proc.

7. Jungtinės Amerikos Valstijos

JAV gyventojai gali pasigirti savo namuose turintys visus būtiniausius patogumus.

Žmonių, neturinčių savo namuose nuleidžiamų tualetų, – 0 proc.

Žmogžudystės, tenkančios 100 tūkst. gyventojų, – 5,2.

8. Šveicarija

Šveicarija geriausiai vertinama dėl užimtumo padėties šalyje.

Užimtumo lygis – 78,59 proc.

Dalyvavimo rinkimuose aktyvumas – 49 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų

9. Suomija

Suomija nepirmauja jokioje kategorijoje, tačiau gauna aukštus balus dėl moksleivių skaitymo įgūdžių.

Laisvalaikiui ir asmens priežiūrai skiriamas laikas – 15,95 valandos per dieną.

Gyventojų, neturinčių savo namuose nuleidžiamų tualetų, – 0,8 proc.

10. Nyderlandai

Nyderlandai gavo aukščiausius įvertinimus statybos įrenginių ir darbo valandų kategorijose.

Užimtumo lygis – 74,67 proc.

Darbuotojų, dirbančių daugiau nei 50 valandų per savaitę, – 0,01 proc.

11. Liuksemburgas

Liuksemburgas jokioje kategorijoje nėra aukščiausioje vietoje, tačiau šiai valstybei skirtas aukštas įvertinimas dėl oro kokybės.

Žmogžudysčių, tenkančių 100 tūkst. gyventojų, – 1,5.

Dalis darbingo amžiaus gyventojų, kurie ieško darbo, – 1,29 proc.