Apie pinigus ir pinigų kultūrą „Žinių radijo“ laidoje „Labas, Milda“ kalbėjo autorius ir publicistas Andrius Užkalnis.
– Ar smagiau gyventi Klaipėdoje nei Vilniuje?
– Man atrodo, kad Klaipėda yra išlaikiusi žmogiškesnius gabaritus. Žmonės čia ne taip dažnai sėdi kamščiuose kaip Vilniuje. Kai atvažiuoju į Vilnių – o tai darau beveik kiekvieną savaitę, vienai, dviem ar trims dienoms – ir pamatau, kas ten vyksta, pagalvoju: argi ir aš prieš keturis mėnesius taip gyvenau ir to nepastebėdavau?
Žmonės labai daug savo gyvenimo aukoja neproduktyviai, nežmoniškai išsiplėtusiame mieste ir dar labai didžiuojasi bei džiaugiasi, kad Vilnius jau yra didžiausias Baltijos šalių miestas pagal gyventojų skaičių.
Be to, Klaipėdoje yra jūra, artimesnis priėjimas prie gamtos. Kadangi esu gana prisitaikęs intravertas, man patinka būtent tokios sąlygos, kuriose sutinku mažesnius žmonių kiekius.
– Kalbėjote apie Vilnių kaip apie neproduktyvų miestą. Ką turėjote omenyje?
– Turiu omenyje tai, kad žmogus, sėdėdamas transporto kamščiuose, važinėdamas iš Riešės, Tarandės, Gulbinų, Bajorų ir visų kitų vietų, kurios formaliai laikomos Vilniumi, švaisto laiką. Nors man atrodo, kad ten gyvenantys žmonės savęs vilniečiais nelaiko, išskyrus atvejus, kai reikia skristi iš Vilniaus oro uosto.
Tas laikas – vienintelis negrąžinamas resursas – nueina perniek. Galbūt žmogus klausosi radijo ar žiūri pro langą, bet tuo metu jis netobulėja ir niekur neauga – jis tiesiog pavargsta. Į darbą atvažiuoja labiau pavargęs, nei išvažiavo iš namų. O grįždamas namo pavargsta dar labiau nei darbe.
Tai nėra geras nuovargis, kurį jaučiame po sporto klubo. Jis neprideda nieko, kuo būtų galima pasigirti ar pasidžiaugti, kas padėtų būti laimingesniam. Juk visas mūsų gyvenimas iš esmės yra laimės siekimas.
– Kodėl mes esame tokie pikti? Kodėl manome, kad nuo mūsų niekas nepriklauso?
– Išmoktas bejėgiškumas yra vienas didžiausių stabdžių gyvenime. Tačiau jei įprantame galvoti, kad visi įvykiai mūsų gyvenime yra mūsų veiksmų ir pasirinkimų rezultatas, viskas pradeda atrodyti kitaip ir žmogus pradeda gyventi.
Žinoma, mes negalime pasirinkti, kokioje šeimoje gimstame, nepasirenkame tėvų, negalime kontroliuoti jų elgesio su mumis ar pasirinkti mokyklos. Tačiau kai užaugame, visa kita jau yra mūsų pasirinkimas: darbas, miestas, šalis. Visi galime persikelti gyventi į kitą šalį, jei manome, kad ten bus geriau.
Tačiau tam žmogui, kuriam nėra gerai Lietuvoje, nebus geriau nei Amerikoje, nei Vokietijoje ar bet kur kitur, nes gerumas yra mūsų viduje. Mes taip pat pasirenkame partnerį, su kuriuo gyvename, arba pasirenkame gyventi vieni. 21 amžiuje pasirenkame, ar norime turėti vaikų. Gyvenime galime pasirinkti labai daug.
O jei sakome, kad nuo mūsų niekas nepriklauso – nei atlyginimas, nei kvalifikacija, nei įgūdžiai – tuomet nuo mūsų iš tiesų niekas ir nepriklausys. Vadinasi, savo pasirinkimus atiduodame į kitų žmonių rankas ir gyvename taip, kaip jie nusprendžia.
Kalbant apie atlyginimus, vadinamus neoriais, mažais ar neadekvačiais, aš žmonėms sakau: tokius atlyginimus mokės tol, kol bus žmonių, sutinkančių už juos dirbti. Viskas labai paprasta. Lietuvoje nėra vergovės, priverstinis darbas yra uždraustas įstatymų. Žmonės laisva valia renkasi darbus, kurie jų netenkina.
Tačiau tada jie klausia: „Gerai, bet kur rasti kitą darbą?“ Nežinau – pasižiūrėk aplinkui ir atvirai sau atsakyk, ar yra žmonių, kurie Lietuvoje gauna tokias pajamas, kokias tu pats laikytum priimtinomis. Tie žmonės turi dvi rankas, dvi kojas ir galvą – ir jie kažkaip tą darbą gavo.
Vadinasi, problema ne Lietuvoje, o tuose žmonėse, kurie Lietuva yra nepatenkinti.
– Kaip mokyti žmones tinkamai įsivertinti savo darbą ir pastangas?
– Žmonės nuvertina save todėl, kad taip buvo išauklėti vaikystėje. Tai buvo tėvai, kurie nemylėjo besąlygiškai, nepalaikė, negyrė, manė, kad nuolatinė kritika, barimas ir pasirinkimų niekinimas padarys vaiką doresnį, geresnį, darbštesnį.
Tačiau suaugęs žmogus gali išmokti save vertinti, mylėti ir priimti. Dažniausiai pokyčiai įvyksta po tam tikrų sukrėtimų – nutrūkusių santykių ar išsivadavimo iš priklausomybių. Tuomet atsiranda savirefleksija: žmogus pradeda žiūrėti į save, analizuoti savo reakcijas ir elgesį.
Žmonės nuvertina save todėl, kad taip buvo išauklėti vaikystėje. Tai buvo tėvai, kurie nemylėjo besąlygiškai, nepalaikė, negyrė, manė, kad nuolatinė kritika, barimas ir pasirinkimų niekinimas padarys vaiką doresnį, geresnį, darbštesnį.
– Žmonės, praktikuojantys pinigų pritraukimo praktikas ar afirmacijas, dažnai skundžiasi, kad niekas neveikia. Kaip pradėti kelią pinigų link?
– Laimingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris yra patenkintas tuo, ką turi. Nereikia turėti iliuzijų, kad vien pinigų padaugėjimas išspręs visas problemas.
Nebūtina iš karto keisti darbo. Kartais užtenka nueiti pas vadovą ir paklausti: ką aš galėčiau padaryti daugiau ar kitaip, kad galėčiau uždirbti daugiau? Darbdavio požiūriu viskas gana paprasta: jis nemokės daugiau, jei tu ir už dabartinį atlyginimą dirbi taip pat. Koks tada jo interesas kelti algą?
Laimingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris yra patenkintas tuo, ką turi. Nereikia turėti iliuzijų, kad vien pinigų padaugėjimas išspręs visas problemas.
Kad tas interesas atsirastų, turi ateiti ir argumentuotai paaiškinti, kodėl tavo vertė išaugo. Į bet kokį santykį reikia ateiti su tam tikru avansu.
– Antroji pensijų pakopa kelia daug diskusijų. Kaip jūs tai vertinate?
– Man atrodo, kad žmonės niekada iki galo ja netikėjo. Daugelis mano, jog valstybė ir pensijų fondai nori juos apgauti, o pinigai neauga taip, kaip buvo tikėtasi, todėl jie nori juos atsiimti.
Kas nutiks? Atsiras papildoma pinigų masė rinkoje, kuri tikrai nebus skirta taupymui. Žmogus, atsiėmęs antrosios pakopos lėšas, greičiausiai jų neinvestuos – jis jas išleis. O kai pinigai išleidžiami vartojimui, tai neišvengiamai didina infliaciją, kuri ir taip jau yra nemaža.
Žmonės nemano, kad jų pačių veiksmai prisideda prie infliacijos. Jie kaltina eurą, godžius verslininkus, prekybininkus ar prekybos centrus, tačiau nepastebi, kad patys į tuos prekybos centrus ir eina. Žmonės linkę kaltinti kitus, bet ne save, ir ignoruoti paprastas tiesas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)