Mūsų Energetikos ministerija pripažįsta, kad dideliais kiekiais importuotas baltarusiškas biokuras išbalansavo rinką ir padarė žalos vietos gamintojams. Verslo atstovai tikina, kad neigiami padariniai jaučiami iki šiol, o padėtis, geriausiu atveju, pasitaisys tik prieš kitą šildymo sezoną.

Lietuviško biokuro tiekėjai sako, kad dabartinė jo kaina atitinka nepriklausomybės kainą, ir tikina, jog turi pakankamai kuro atsargų. Šilumos tiekėjai atkerta, kad tokia situacija bandoma pasinaudoti siekiant užsidirbti, o kol Lietuvoje nebus tinkamos šių išteklių valdymo strategijos, stabilumo nebus.

Baltarusiško biokuro srautui mažėjant pasirodė, kad tiekimo grandinė Lietuvoje sutrūkusi, o staigus vietinio kuro poreikis lėmė kainų šuolį.

Sumažintas eksportas

Baltarusiško biokuro importas į Lietuvą įprastai sudaro apie 20 proc. viso šalyje sunaudojamo šio kuro, tačiau prieš kelerius metus jis buvo padvigubėjęs, kai po stichinių nelaimių ir kenkėjų antplūdžio Baltarusijos miškuose atsirado daug menkavertės medienos.

„Jie turėjo didžiulių žaliavos resursų, pradėjo eksportuoti, tada režimas pamatė, kad galima gerai uždirbti. Kai įvežami kiekiai pasiekė apie 40 proc. visos Lietuvoje naudojamos žaliavos, mes pradėjome skambinti pavojaus varpais, juk statėme save į prašančiojo poziciją, tiekėjas tokia padėtimi gali pasinaudoti kaip svertu, staigiai pakeisti kainas, o sureaguoti greitai nepavyktų“, – BNS sakė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktorė Vilma Baturo.

Dabar, anot jos, tiekimas iš Baltarusijos grįžo į ankstesnį lygį, tačiau tai lėmė sprendimai kaimyninėje valstybėje.

„Jie suprato, kad uždirbti galima išvežant ne tik pigiausias skiedras, bet ir granules, kurias galima parduoti brangiau, todėl pradėjo statyti gana dideles jų gamyklas, apribojo eksportą. Lietuvoje granulės beveik nenaudojamos, jos keliaus kitur. Manau, kad situacija Lietuvoje nepasikartos“, – kalbėjo asociacijos direktorė.

Energetikos ministerijos duomenimis, nuo 2019 iki 2021 m. pradžios importas iš Baltarusijos į Lietuvą sudarė nuo 30 iki 40 proc. visos šalies biokuro rinkos, o šiuo metu – apie 40 proc. mažesnis nei prieš metus ir tai vertinama teigiamai.

„Visuomet laikėmės pozicijos, kad mažėjanti vietinių gamintojų dalis Lietuvos rinkoje neatitinka šilumos vartotojų interesų, negalime leisti, kad šildymo kaina Lietuvoje priklausytų nuo Baltarusijos centrinės valdžios sprendimų“, – teigiama ministerijos atsakyme BNS.

Įvežamo biokuro mažėjimą nulėmė nuo sausio 1-osios įvesti prekybos apribojimai – biokuro eksporto iš Baltarusijos muitas padidėjo nuo 6,5 proc. iki 35 proc.

Naudojamos atsargos

Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Aidas Pivoriūnas tvirtina, kad, net ir sumažėjus iš Baltarusijos importuojamos žaliavos, rinkoje situacija išlieka mažai pakitusi, nes šilumos gamintojai vis dar naudoja anksčiau įsigytas atsargas.

„Tai labai inertiška verslo rūšis, ciklas čia trunka nuo pusmečio iki metų. Dėl to Vilniuje šiuo metu kūrenamas anksčiau pirktas biokuras“, – BNS sakė asociacijos vadovas.

Anot jo, pigi žaliava iš Baltarusijos pakenkė vietiniam verslui.

„Kai į Lietuvą didžiuliais kiekiais buvo įvežama baltarusiška produkcija, mūsų verslai bankrutavo, pardavė techniką ir tiesiog paliko miške supūti vadinamąjį žaliąjį auksą, iš kurio gaminama skiedra, tinkama biokuro katilinėms“, – sakė privačių miškų savininkų atstovas.

Energetikos ministerija taip pat pripažįsta, kad importas iš kaimyninės šalies išbalansavo tiekimo grandinę.

„Keletą metų trukęs masinis biokuro importas iš Baltarusijos padarė žalos vietiniams biokuro gamintojams. Apie 70 proc. visų Lietuvoje susidarančių kirtimo atliekų šiuo metu paliekamos pūti miškuose, nes trūksta darbuotojų, kurie surinktų iš miškų. Smulkios šakos ir kitos miško liekanos nebenaudojamos jokiai kitai produkcijai, tačiau šios liekanos gali būti naudojamos pigesnei šilumai gaminti“, – BNS teigia ministerija.

Pokyčiai paveikė ir medienos eksportą iš Lietuvos – ją Klaipėdos uoste kraunančio Malkų įlankos terminalo direktorius Julius Kiršis BNS sakė, kad bendrovė taip pat pajuto pabrangusios medienos padarinius.

„Nežinau, dėl kokių priežasčių ir kada tiksliai tai įvyko, pavasarį dar buvo, o šį šildymo sezoną – jau ne. Nutrūkus skiedrų įvežimui iš Baltarusijos, apvali mediena Lietuvoje neadekvačiai pabrango, apie 60–70 proc., todėl vietinė sunaudojama čia, nėra poreikio išvežti“, – kalbėjo bendrovės direktorius.

Malkų įlankos terminale anksčiau kraudavo Skandinavijos rinkai skirtą lietuvišką malkinę medieną.

Brango kartais

Prekybos mediena biržos operatoriaus „Baltpool“ Prekybos skyriaus vadovas Vaidotas Jonutis sako, kad pastaruosius kelerius metus biokuro kainas Lietuvoje reguliavo importas iš Baltarusijos.

„Deja, bet vyravusi praktika parodė tikrą realybę – biokuro kainos šiuo metu yra pakilusios beveik 2,5 karto“, – teigiama jo komentare BNS.

„Baltpool“ biržos, kurioje biokuro kaina skaičiuojama pagal energinę vertę, statistika rodo, kad praėjusį gruodį medienos skiedrų kainos indeksas buvo 25,91 euro už megavatvalandę (MWh), palyginti su lapkričiu, jis pakilo 13,4 proc., o su 2020 m. gruodžiu – net 164 proc.

2021–2022 m. šildymo sezono metu vidutinė biokuro tiekimo kaina yra 21,35 euro už MWh, arba 98 proc. didesnė už praėjusį sezoną.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius sako, kad toks didelis kainos augimas neatspindi biokuro gamintojų patiriamų sąnaudų ir gali būti laikomas proga papildomai užsidirbti.

„Yra tokias kainos, kurios mums nepriimtinos ir neatrodo pagrįstos. Sąnaudos tikrai tiek per metus neišaugo. Kai kam tai yra tiesiog galimybė užsidirbti pinigų ir pasinaudoti tuo, kad dujų kaina nežmoniškai auga. Mes matome labai aiškų dėsningumą: brangsta dujos – brangsta biokuras. Jeigu jis būtų parduodamas su tinkama pelno marža, kainos būtų žemesnės“, – sakė jis BNS.

Jo manymu, biokuro prekybą galima laikyti pelninga veikla, remiantis „Baltpool“ metodika, kai indeksas yra apie 15 eurų už MWh. Kai į Lietuvą buvo importuojama daug baltarusiško biokuro, šis indeksas buvo nukritęs iki dešimties eurų.

Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius dabartines kainas vadina šansu Lietuvos tiekėjams.

„Mes dar nepasiekėme normalaus biokuro įkainio, nes ilgą laiką buvo gaminamas nuostolingai. Jeigu norime turėti energetinę nepriklausomybę, reikia suvokti, kad ji kainuoja“, – kalbėjo A.Pivoriūnas.

Normalus įkainis, anot jo, kalbant tik apie miško kirtimo liekanas ir niekam kitam netinkančią medieną – žemiausios kokybės biokuro žaliavą, – rinkoje šiuo metu jau priartėjo prie norimos ribos.

„Dabar 1 kub. m kainuoja 35–40 eurų – tai jau panašu į realią kainą, už kurią verslas gali tiekti neturėdamas nuostolio. Kaina šoktelėjo ne dėl to, kad nėra žaliavos, o dėl nutrūkusios grandinės, ją sunku greitai paruošti. Tai ne dujos, kur užtenka sklendę atsukti. Reikia ruošti projektus, traukti medieną, ją džiovinti, transportuoti“, – teigė jis.

Trūksta valstybės vaidmens

A.Pivoriūnas mano, kad stabilizuoti padėtį rinkoje būtų galima tikėtis kitą šildymo sezoną, jeigu tam nesukliudys gamtos kataklizmai ar atsakingų institucijų neūkiškumas.

„Geras miesto valdytojas apie kurą turėtų galvoti ne paskutinę sekundę ir kitam šildymo sezonui ruoštis jau dabar, turėti lietuvišką atsvarą brangstančioms dujoms, o ne paskutinę sekundę užkaišioti skyles ir mokėti bet kokią kainą. Šilumininkai, sakydami kad nėra žaliavos biokurui, pademonstruotų neūkiškumą“, – kalbėjo A.Pivoriūnas.

Jis mano, kad Lietuva yra pajėgi visiškai apsirūpinti biokuro žaliava.

„Atsakingai galiu pasakyti, kad, nedidinant miško naudojimo, Lietuva yra pajėgi, žaliavos yra daugiau, nei reikia, tačiau keblumų dabar kelia tik sugriuvusi tiekimo grandinė. Mes turime iš naujo mokytis ją tiekti gana tvariai, kad paskutinę sekundę nereikėtų gesinti gaisrų“, – BNS kalbėjo A.Pivoriūnas.

Tačiau Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovas V.Lukoševičius su tuo nesutinka ir primena, kad biokuras Lietuvoje šiuo metu sudaro apie 75 proc. viso šilumos gamybai naudojamo kuro, o pradėjus veikti Vilniaus kogeneracinei jėgainei ši proporcija turėtų siekti apie 90 proc., tačiau adekvataus dėmesio pagrindiniam šilumos energijos šaltiniui nėra.

„Mes nežinome savo išteklių, kiek yra tiekėjų, koks jų finansinis pajėgumas. Dar didesnė nesąmonė – pusę šalies miškų valdanti Valstybinė miškų urėdija tiekia tik žaliavą ir atkakliai priešinasi tiekti patį biokurą. Mes nuolat keliame šiuos klausimus, bet niekas tuo nesirūpina, gal tai kokie politiniai žaidimai. Todėl kainos ir toliau gali neprognozuojamai kilti aukštyn“, – kalbėjo V.Lukoševičius.

Valstybė, anot jo, galėtų tapti žaidėju, kuris užtikrintų stabilumą.

„Ji galėtų tiekti tam tikrą kiekį galutinio kuro, turėti rezervą, lemti patikimumą, jei toks stambus žaidėjas darytų įtaką – kita situacija būtų, o dabar – priešingai, daromi verslai, nesirūpinama viešuoju interesu. Ši situacija turi mums būti gera pamoka, labai svarbu prognozuoti, nes ateityje galime likti be biokuro“, – BNS sakė V.Lukoševičius.

Prasčiausios kokybės miško atliekų jis nelaiko tinkamu ištekliu šilumai gaminti.

„Tai labai prastas kuras, kuris greitai gadina katilinių įrangą, todėl reikia papildomų didelių išlaidų remontui. Tačiau to niekas nenori girdėti“, – sakė V.Lukoševičius.

„Litbioma“ vadovė taip pat yra įsitikinusi, kad kruopštesnis strategavimas rinkoje padėtų išvengti netikėtumų.

„Problema ta, kad buvo aklai nuspręsta pirkti pigiai ir daug trumpuoju laikotarpiu, užuot pagalvojus, kas bus po kelerių metų. Todėl tokios kainos dabar ir yra“, – BNS sakė V.Baturo.