Specialistai sutaria, kad būtina skatinti vietinius gamintojus, gaminančius atsinaujinančiuosius degalus, nes taip ne tik prisidėtume prie klimato kaitos mažinimo, augintume šalies ekonomiką, bet ir trukdytume nedraugiškoms valstybėms finansuoti karo veiksmus.

Lietuvos atsinaujinančiųjų išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius pastebi, kad jau bene dvidešimt metų kalbama apie dekarbonizaciją. Ši idėja, jo vertinimu, gera, nes ES šalys skatinamos importuojamą iškastinį kurą pakeisti vietiniais ištekliais. M. Nagevičius išskiria etinį aspektą – taip prisidedama prie klimato kaitos mažinimo. Tačiau ne mažiau svarbu ir ekonominis aspektas. „Net jei tokiu būdu kažkiek padidiname dyzelino kainą, vis vien sukuriame didesnę ekonominę naudą valstybei“, – sakė jis. Jo manymu, ES privalo sustiprinti pietryčių Azijoje gaminamiems degalams išduodamų sertifikatų kontrolę – tik taip būtų galima užtikrinti, kad į ES patektų mažiau netvaraus kuro.

Martynas Nagevičius. / V. Balkūno / BNS nuotr.

Kontrolė būtina, teigė jis, nes neturime būdų į tokias šalis nusiųsti ES auditorių, kad šie patikrintų, ar ten veikiančios kompanijos elgiasi sąžiningai. „Statistika rodo, kad pernai iš Indonezijos importuota dešimt kartų daugiau iš atliekų pagamintų degalų, nei Indonezijoje realiai gali susidaryti atliekų“, – akcentavo specialistas.

„Dekarbonizacija brangintų dyzeliną apie dešimt centų, tačiau būtų kuriamos naujos darbo vietos, statomos naujos gamyklos, plėstųsi elektromobilių įkrovimo tinklo infrastruktūra, elektra elektromobiliams taptų pigesnė. Atsirastų daug pridėtinės vertės. Kai perkame iš Indonezijos, dyzelis brangsta septyniais centais. Ar tie trys centai to verti?“ – klausė jis.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

Eugenijus Šegurovas, „Ignitis“ tvarumo sprendimų vadovas, džiaugėsi, kad Europos Komisija kai kurioms šalims, nesąžiningai gaminančioms kurą, jau uždarinėja sienas, tačiau, sakė, reiktų tai pagreitinti, nes dabar, net kai įvežamas kuras kiek pigesnis nei vietinis, vietiniai gamintojai ir produkto pirkėjai galiausiai vis vien nukenčia. Pasak jo, galėtume pasinaudoti Estijos pavyzdžiu: „Estija kas ketvirtį daro alternatyvių degalų aukcionus, kur parduoda alternatyviuosius degalus savo tiekėjams. Tie – degalai tiek sumažina kaštus, kad nebelieka didmeninės kainos“, – pasak E. Šegurovo, skatindami vietinius gamintojus prisidėtume prie visuomenės gerovės. Kad tai įvyktų, pastebėjo jis, reikia politikų iniciatyvos keičiant įstatymus.

Apie tai, kad skatinant tvarių degalų gamybą laimėtų visi, kalba ir atsinaujinančiosios energetikos bendrovės „Green Genius“ vadovas Ruslanas Sklepovičius. Jis akcentuoja dar ir tai, kad turėtume pirkti kuo įmanoma mažiau degalų iš tokių valstybių kaip Iranas ar Rusija, kurios nedraugiškai nusiteikusios kitų šalių atžvilgiu. Pavyzdžiui, jei nebepirktume naftos iš Rusijos, ši nebegalėtų finansuoti karo mašinos.

Už palmių aliejų mes mokame Indonezijos gyventojams. Gal geriau mokėti už atliekų surinkimą darbuotojams Lietuvoje?

Tačiau dabar, kai neužkertamos sąlygos nesąžiningai konkurencijai, vietiniai gamintojai, sakė R. Sklepovičius, kenčia: „Pavyzdžiui, mums reikia surinkti atliekas, jas perdirbti, tik tada pagaminam produktą. Tam reikia daugiau darbuotojų, auga transporto išlaidos. Kiti gali tiesiog nukirsti medį ir išspausti aliejų. Konkuruoti neįmanoma“, – apgailestavo „Green Genius“ vadovas.

Ar tokiomis aplinkybėmis tokia šalis kaip Lietuva gali ką nors padaryti? R. Sklepovičiaus teigimu, labiausiai padėtų ekonominis nacionalizmas. Pavyzdys – Lenkija, kuri visad gina savo rinką ir vietinius gamintojus. Iš mažesnių šalių – ekonominis nacionalizmas puikiai veikia Šveicarijoje.

„Kiekvienas euras, investuotas Lietuvoje, kuria pridėtinę vertę, kurią matome per pensijų augimą, naujų darbo vietų kūrimą. Už palmių aliejų mes mokame Indonezijos gyventojams. Gal geriau mokėti už atliekų surinkimą darbuotojams Lietuvoje?“ – pliusus, kuriuos, perkant mažiau kuro iš užsienio ir daugiau gaminant Lietuvoje, pajustų šalies gyventojai, įvardijo specialistas.