Lietuva patenka tarp 37 proc. konkurencingiausių pasaulio valstybių, rodo „Swedbank“ sudarytas Baltijos jūros regiono indeksas. Tačiau Lietuvos palyginamasis konkurencingumas nesikeičia jau trečius metus iš eilės ir išlieka gerokai žemesnis nei regiono vidurkis. „Swedbank“ ekonomistai įvardina dešimt reformų, kurios galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos konkurencingumą ir ekonomikos vystimosi potencialą.

„Swedbank“ metinėje Baltijos jūros regiono apžvalgoje pristato dešimties šio regiono šalių konkurencingumą ir struktūrinius iššūkius, rodančius ateities augimo potencialą. Indekse vertinami pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos šalies konkurencingumui – verslo sąlygos, darbo rinka, mokesčių politika, finansų rinkos efektyvumas, užsienio prekybos sąlygos, švietimo sistema, valstybės valdymas, infrastruktūra, logistika bei inovacijų klimatas. Pagal visus kriterijus, išskyrus verslo sąlygas, Lietuva atsilieka nuo regiono vidurkio, o didžiausias neigiamas atotrūkis yra susijęs su nepakankamomis finansavimo galimybėmis, prasčiau išvystyta susisiekimo infrastruktūra bei nelanksčia darbo rinka. Tik pagal verslo sąlygas šiemet Lietuva išsiveržė į pirmaujančiųjų gretas, o šis proveržis buvo pasiektas išplėtojus galimybes steigti įmones internetu bei sumažinus steigimo trukmę ir sąnaudas.

Per metus pablogėjo santykinis Lietuvos darbo ir finansų rinkų efektyvumas, užsienio prekybos sąlygos bei inovacijų klimatas. Tuo tarpu darbo rinkoje, švietimo ir mokesčių sistemoje pokyčių pasigendama jau kelerius metus. Prastėjantis darbo rinkos efektyvumo vertinimas iki šiol buvo atsveriamas darbo jėgos aktyvumo ir produktyvumo augimu.

„Swedbank“ ekonomistai teigia, kad pagrindinės Lietuvos struktūrinės problemos yra aiškiai matomos, todėl nesunkiai galima įvardinti reformas, kurios galėtų suteikti pagreitį Lietuvos vystimuisi. Nors kai kurie Lietuvos švietimo sistemos rodikliai yra geri – dauguma vaikų lanko mokyklas, ir pagal vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių Lietuva netgi pirmauja ES – kokybiniai rodikliai rodo, kad šioje srityje reformos yra būtinos. „Studijų ir verslo integracija yra minimali – praktikos yra per trumpos ir dažnai tik formalios, kokybės priežiūros sistema bent iš dalies veikia tik nominaliai, todėl neturėtų stebinti tai, kad daugiau nei penktadalis 25-29 metų asmenų, nepaisant įgyto išsilavinimo, negali susirasti darbo“, – teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Todėl rekomenduojama tęsti prieš ketverius metus pradėtas pastangas skatinti konkurenciją tarp aukštojo mokslo institucijų, stiprinti kokybės priežiūrą ir bendradarbiavimą su įmonėmis.

Svarbus ir studijų trukmės rodiklis – Lietuvos švietimo sistema yra per daug ištęsta laike. Lietuvoje moksleiviai vidurinę mokyklą baigia būdami 19 metų, tai yra, vėliau nei daugumoje ES šalių. Bakalauro ir magistro diplomui įgyti beveik visose studijų kryptyse Lietuvoje užtrunkama 1-2 metais ilgiau nei vidutiniškai ES. Universitetų finansavimas priklauso nuo to, kiek semestrų mokosi studentas, todėl finansinių paskatų kurti koncentruotas ir efektyvias studijų programas kone nėra. Lietuvos moksleiviai ir studentai taip pat mėgaujasi vienomis ilgiausių atostogų ES. „Visų šių sisteminių ydų pasekmė ta, kad dauguma jaunuolių į darbo rinką įsilieja vėlai. Sutrumpinus studijų trukmę ir atsisakant perteklinių atostogų ir užsiėmimų, o ne esminių kompetencijų ugdymo – taip būtų galima išspręsti ir dėl visuomenės senėjimo sparčiai besitrauksiančios darbo jėgos problemą“, – pastebi N. Mačiulis.

Nors darbo rinkos lankstumo klausimas linksniuojamas itin dažnai, esminio progreso šioje srityje Lietuvai nepavyksta pasiekti. „Swedbank“ ekonomistų nuomone, darbo vietų kūrimą paspartintų ir užsienio investicijų srautą padidintų mažesnė įmonių našta, susijusi su darbuotojų atleidimo įspėjimo laikotarpiu ir išeitinėmis kompensacijomis. Pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto, tai nereikštų, kad dirbantiesiems neturi būti taikoma adekvati socialinė apsauga. Tačiau turint omenyje, kad Lietuvoje darbdaviai ir dirbantieji moka vienas didžiausių socialinio draudimo įmokų ES, bent dalį šių lėšų reikėtų nukreipti į tikslinį fondą, kurio lėšomis būtų finansuojamos išeitinės kompensacijos ir arba adekvačios bedarbių draudimo išmokos.

Darbo rinka ateityje trauksis dėl itin žemo paskutinių 20 metų gimstamumo bei pastarojo dešimtmečio emigracijos, kuri labiausiai atsispindi sumažėjusioje jaunimo dalyje visuomenėje. Ši tendencija ne tik slopins ekonomikos augimo potencialą, bet ir didins viešųjų finansų įtampą, nes didės išlaikomų ir išlaikančių gyventojų santykis. Šią problemą ekonomistų nuomone galima išspręsti keliais būdais – skatinant gimstamumą, reemigraciją arba imigraciją. Pirmoji užduotis sunkiai įveikiama ir rezultatų gali duoti tik labai ilgo laikotarpio perspektyvoje, todėl anksčiau ar vėliau teks ieškoti galimybių sugrąžinti emigrantus ar vilioti imigrantus, ypač kvalifikuotus. N. Mačiulis siūlo sekti Graikijos, Portugalijos ar Latvijos pavyzdžiu, kuomet ne ES piliečiams, investavusiems į nekilnojamąjį turtą, suteikiamas leidimas gyventi šalyje. Galima žengti ir kitą žingsnį  – sukurti finansines ir kitokias paskatas šiems piliečiams registruoti patentus Lietuvoje.

Baltijos jūros regiono indeksas rodo, kad Lietuvos mokesčių sistema yra viena nepalankiausių. Pagrindinė našta yra susijusi su darbo mokesčiais – daugiau nei 40 proc. darbo užmokesčio fondo atitenka ne darbuotojui, o valstybei. Nors šis rodiklis yra artimas ES vidurkiui, žema mokesčių moralė lemia neoficialių pajamų paplitimą ir žemas biudžeto pajamas. N. Mačiulio nuomone, mažo biudžeto pajamų ir BVP santykio nereikėtų sieti su maža mokestine našta. Lietuvos biudžeto pajamos mažos ne dėl mažų mokesčių tarifų, bet dėl gausių lengvatų ir paplitusio mokesčių vengimo bei gajos šešėlinės ekonomikos. Ekonomisto skaičiavimais, šiemet vien dėl cigarečių kontrabandos valstybės biudžetas negavo 330 mln. litų, o per pastaruosius trejus metus – tiek, kiek užtektų visų sumažintų pensijų kompensavimui. „Mokesčių vengimo ir šešėlinės ekonomikos mažinimui reikalinga kompleksinė strategija, apimanti ir finansines paskatas, ir adekvačias baudas. Finansines paskatas sukuria, pavyzdžiui, galimybė susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM) arba gautinų viešųjų paslaugų spektro priklausomybė nuo sumokėtų mokesčių“, – teigia N. Mačiulis.

„Swedbank“ ekonomistų nuomone, valstybės valdomų įmonių reforma dar net neįpusėjo, todėl būtina tęsti nuosavybės gairių įgyvendinimą – nepriklausomų valdybos narių skyrimą ir finansinių tikslų iškėlimą. Ekonomistų skaičiavimu, net pasiekusios dvigubai mažesnį veiklos efektyvumą nei privataus sektoriaus įmonėse, VVĮ į valstybės biudžetą per metus galėtų sumokėti apie milijardą litų. „Alternatyvus biudžeto pajamų šaltinis, nors ir vienkartinis, galėtų būti dalinis šių įmonių akcijų listingavimas akcijų biržoje. Tai ne tik padidintų jų skaidrumą ir suteiktų pajamų valstybei, bet ir padidintų biržos likvidumą, pritrauktų daugiau investuotojų ir padėtų vystyti svarbų alternatyvų finansavimo šaltinį visoms Lietuvos įmonėms“, – dar vieną rekomendaciją įvardina „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

N. Mačiulis teigia, kad pagrindinė darbo mokesčių našta atsiranda ne dėl GPM, o dėl įmokų "Sodrai", todėl būtent jos reforma turi tapti kertine visų mokesčių reformos ašimi. Pasak ekonomisto, kadangi bazinė pensija yra nesusijusi su dirbančiojo socialinio draudimo įmoka, o yra valstybės garantija jos piliečiams, ji neturėtų būti mokama iš Sodros biudžeto. Skaičiuojama, kad jos iškėlimas į valstybės biudžetą sumažintų metines Sodros išlaidas 2,5 milijardo litų. N. Mačiulio teigimu, šias išlaidas valstybės biudžete būtų galima kompensuoti iš kitų mokesčių, bei, svarbiausia, vis dar nerealizuotų, bet potencialiai didelių pajamų iš šešėlinės ekonomikos mažėjimo ir VVĮ dividendų.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas mano, kad net ir radus galimybių padidinti biudžeto pajamas, reikėtų suvokti, jog Lietuvos viešasis sektorius turi viršsvorio. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva neteko 13 proc. gyventojų, tačiau viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius išliko gana didelis – jame dirba 25 proc. visos darbo jėgos. Palyginimui, EBPO šalių vidurkis siekia tik 15 proc. Be to, Eurostat duomenimis, ligoninių lovų, gydytojų ir daugumos kitų viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius, tenkantis tūkstančiui šalies gyventojų, yra vienas didžiausių ES. „Nereikia atsisakyti kokybiškų viešųjų paslaugų, tačiau būtina atsiminti, kad jas gali teikti ir privatus sektorius, o viešuosius išteklius galima paskirstyti efektyviau atsisakant perteklinių ir persidengiančių valstybinių funkcijų bei institucijų“, – mano N. Mačiulis.

Galiausiai, „Swedbank“ ekonomistai rekomenduoja tobulinti valstybės strateginį planavimą ir siekti ekonominės politikos nuoseklumo. „Jaunoje demokratijoje valdžios pasikeitimas dažnai lemia ir aštrius pokyčius vykdomoje ekonominėje politikoje, ypač energetikos srityje. Tačiau tokie lūžiai visuomet yra neigiamas signalas užsienio ir vietos investuotojams, todėl jie turėtų tapti išimtimi, o ne nuspėjama taisykle“, – apibendrina N. Mačiulis.