Priremti įsipareigojimo?

Visos trys pagrindinės ECB palūkanų normos buvo sumažintos 25 baziniais punktais. Pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma ir palūkanų normos naudojantis ribinio skolinimosi ir indėlių galimybėmis sumažintos iki atitinkamai 4,25, 4,50 ir 3,75 proc. Šios palūkanų normos pradėtos taikyti nuo birželio 12 d.

Kaip teigia L. Marcinkevičius, apie šią trajektoriją signalizavo ne tik rinkos dalyvių lūkesčiai, bet ir paties ECB komunikacija, kuri jau balandį leido suprasti, kad, labai tikėtina, jau ateinančiame posėdyje bus priimtas būtent toks sprendimas.

Tačiau L. Marcinkevičių nustebino tai, kad šis žingsnis žengtas ne dėl duomenų ir dabartinės situacijos vertinimo, o dėl to, kad ankstesniuose posėdžiuose buvo išsakytas įsipareigojimas mažinti palūkanų normas. „Tokį įspūdį susidariau ne iki posėdžio buvusios informacijos pagrindu, o būtent dėl to, ką pats ECB komunikavo, konkrečiai turiu mintyje infliacijos prognozes“, – sako jis.

ECB kas ketvirtį skelbia savo infliacijos prognozes, jomis remiantis dažniausiai priimami sprendimai dėl palūkanų. Kaip žinoma, centrinis bankas siekia 2 proc. infliacijos tikslo vidutiniu laikotarpiu. Pasak L. Marcinkevičiaus, šiame ECB valdančiosios tarybos posėdyje centrinio banko prezidentė Christine Lagarde džiaugėsi, kad kiekviename etape, kai buvo keliamos palūkanos arba jos laikytos tame pačiame 4 proc. lygyje, infliacija perpus mažėjo nuo 10 iki 5 proc. ir nuo 5 iki 2,5 proc.

„Ji labai tai akcentavo, bet jų pačių prognozės, palyginti su kovo mėnesiu, rodo, kad infliacija peržiūrėta į viršų. Vadinasi, kovoje su infliacija jie situaciją vertina prasčiau, negu vertino kovo mėnesį, nes dabar šiems metams prognozuoja 2,5 proc. infliaciją, o anksčiau prognozavo 2,3 proc. Ateinantiems metams prognozavo 2 proc. infliaciją, o dabar – 2,2 proc. Pastaraisiais mėnesiais infliacija nemažėjo taip, kaip tikėtasi, teko koreguoti prognozes“, – dalijasi L. Marcinkevičius.

„Ką tai reiškia paprastų žmonių kalba? Jie situaciją vertina prasčiau, bet priima sprendimą mažinti palūkanas, tarsi kova prieš infliaciją jau būtų laimėta. Tai įdomus momentas“, – priduria LLRI ekspertas.

Pokyčiai: birželį įsigalioja ECB sprendimas kas mėnesį 7,5 mlrd. eurų mažinti pandeminės programos refinansavimo apimtį. Tai turėtų prisidėti prie pinigų kiekio ekonomikoje mažinimo. / M. Probsto / AP nuotr.

Komplikuota ECB situacija

Vis dėlto ECB teigia, kad infliacijos valdymo procese pasiekė neblogą rezultatą. Su tuo sutinka ir L. Marcinkevičius, tačiau jis siūlo žvelgti realistiškai ir mano, kad ateityje bus tik sunkiau pasiekti norimą infliacijos rezultatą.

„ECB stebi, bet niekada aktyviai nekomunikuoja pinigų kiekio rodiklio. Jis per pandemiją buvo stipriai išaugęs, dėl to išaugo ir infliacija – paprasčiausiai tariant, buvo prispausdinta pinigų. Pinigų kiekis ilgą laiką kartu su pinigų politikos griežtinimu mažėjo, bet dabar jis stabilizuojasi, jau nebemažėja. Vadinasi, tas sugriežtinimas jau padarė didžiąją savo darbo dalį. Ch. Lagarde sako, kad ECB vis dar laikys palūkanas ribojančiame lygyje, bet po truputį artės prie neutralaus lygio, kuris nei gesintų infliaciją, nei ją skatintų, o turėtų neutralų poveikį ekonomikai“, – aiškina jis.

„Suprantu ECB situaciją, nes tiek rinkos, tiek verslas, tiek gyventojai laukia, kada įvyks palūkanų mažinimas pirmiausiai dėl to, kad pastarąjį dešimtmetį buvo ganėtinai stipriai priprantama prie pigių pinigų. Verslas nulines palūkanas traktuoja kaip tam tikrą normą, tačiau reikia pripažinti, kad tai nebuvo norma, tai buvo užsitęsusi anomalija, ir nulinės palūkanos rinkoje, ekonomikoje funkcionuoti negali“, – teigia ekonomistas.

„ECB dabar yra tokioje situacijoje, kai jis pats supranta, kad per daug švelninti pinigų politikos negali, prie nulinių palūkanų grįžti prognozuotinoje ateityje, manau, neketina. Tačiau kartu reikia duoti signalą rinkai, ekonomikai, gyventojams, kad jie per daug neužspaustų vartojimo, nepradėtų per daug taupyti, nes ECB nepatinka per didelis taupymas. ECB niekada nesieks defliacijos, kainų mažėjimo, jis nori grįžti prie 2 proc. infliacijos lygio“, – tęsia jis.

Nulinių palūkanų anomalija

L. Marcinkevičius primena, kad nulinių palūkanų anomalija susiformavo prieš dešimtmetį. Pasak jo, yra kelios pagrindinės to priežastys. „Pirma, įvykus 2008 m. finansų krizei, daugelis centrinių bankų tuo metu bandė sušvelninti pinigų politiką ir tuo metu prasidėjo vadinamoji kiekybinio skatinimo politika, kurios dauguma centrinių bankų anksčiau nevykdė. Kuo ji skiriasi nuo įprasto palūkanų reguliavimo? Jie pradėjo supirkinėti valstybių obligacijas arba, paprastai tariant, valstybių skolą. Tai buvo nauja priemonė 2008-ųjų finansų krizės metu“, – aiškina ekspertas.

Kiek vėliau, 2011 m., ECB pabandė išeiti iš švelnios pinigų politikos teritorijos ir po nedidelio palūkanų pakėlimo pamatė, kad ekonomika vis dar neauga, situacija yra ganėtinai prasta, prisidėjo dar ir euro krizė pietinėse ES valstybėse Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje. „Teko sukurti naujų programų, kurios gelbėtų konkrečiai pietines valstybes, kad neįvyktų skolos krizė, nes tada tai atsilieptų visos euro zonos, euro patikimumui“, – sako L. Marcinkevičius.

Pagrindinė rizika, kad jei FED elgsis atsargiau, o ECB, palyginti su juo ar net su Anglijos centriniu banku, nuskubės, tai gali būti paskata dar vienai infliacijos bangai Europoje.

Ekonomikai stagnavus, nuo 2014 m. palaipsniui palūkanos buvo įvedamos net ir į neigiamą teritoriją. Daug ekonomistų jau tada kvestionavo, ar apskritai ekonomikoje gali būti toks reiškinys kaip neigiamos palūkanos. „Kritikos buvo jau tada, bet ECB griežtai laikėsi savo trajektorijos ir vykdė kiekybinio skatinimo politiką su valstybių obligacijų supirkimu ir neigiamų palūkanų palaikymu“, – teigia LLRI ekonomistas.

Nors palūkanų normos ir išliko tame pačiame lygyje, COVID-19 pandemijos metu vykdyta kiekybinio skatinimo politika paskatino pinigų kiekio augimą, mat reikėjo finansuoti valstybių skolas, visas fiskalines biudžeto priemones, subsidijas ir t. t. Valstybių deficitas augo ir tai būtų lėmę valstybių skolos kainų žymų didėjimą, todėl ECB per pandemiją iš esmės įvairių programų pavidalu už 1,7 trln. eurų supirko valstybių skolas. „Būtent tas stiprus pinigų kiekio išaugimas, pinigų nuvertėjimo mastas ir lėmė infliaciją. Žmonės turėjo ir indėlių, pradėjo juos ganėtinai stipriai leisti, tai ir lėmė staigų infliacijos šuolį į viršų“, – sako L. Marcinkevičius.

„Palūkanų mažinimas yra tik vienas komponentas, ką ECB daro pinigų politikos srityje. Jis, sakyčiau, netgi nėra lemiamas valdant infliaciją“, – priduria ekonomistas.

Valstybių skolų supirkimas buvo vykdomas pagal bendrą centrinių bankų sistemos susitarimą, kurį Europos lygiu yra sudariusios ES šalys narės. Tačiau, kaip teigia L. Marcinkevičius, iš esmės ECB neturėtų finansuoti valstybių nacionalinių biudžetų tiesiogiai, to daryti jis negali, todėl pradėjo supirkinėti obligacijas antrinėje rinkoje.

„Ką tai reiškia? Valstybė išleidžia obligacijų, pasiskolina, ir tada tomis obligacijomis galima prekiauti finansų rinkose. Tie patys bankai jas tada perleidžia žmonėms ir tada tokiu keliu jas superka pats ECB. Tai lemia skolos mažėjimą […], dar pigesnį skolinimąsi, buvo įlieta pinigų į ekonomiką, dėl to kilo infliacija“, – dėsto jis.

Mažins pinigų

Birželį įsigalioja ECB sprendimas kas mėnesį 7,5 mlrd. eurų mažinti pandeminės programos refinansavimo apimtį. Kaip apie refinansavimą aiškina L. Marcinkevičius, suėjus obligacijos terminui, ji buvo atiduodama savininkui, jos leidėjui, ir iki šiol obligacijos buvo pakeičiamos naujomis. Tai lėmė stabilų pinigų kiekio palaikymą.

„Dabar, po truputį, po 7,5 mlrd. kas mėnesį, bus mažinamas pinigų kiekis, esantis ekonomikoje. Sakyčiau, šita priemonė turės netgi geresnį poveikį negu palūkanų normos, nes iki kovido žmonės labai aktyviai nesiskolino, kadangi buvo pripratę prie nulinių palūkanų, ir tai nebuvo pagrindinis kanalas, kuris lėmė aukštą infliaciją“, – teigia ekspertas.

Paklausus, koks palūkanų lygis galėtų būti laikomas optimaliu, L. Marcinkevičius prisimena Sovietų Sąjungos ypatumus. „Kai Centro komitetas nustatinėdavo bulvių ir dešros kainas, susidurdavo su problemomis, nes niekada nežinodavo realios situacijos, dažnai prašaudavo su kainos įvertinimu. Taip ir ECB iš centro reguliuoja palūkanų normas ir dažniausiai prašaunama. Sudėtinga, remiantis ne rinkos mechanizmais, nustatyti kainą, vartojimo vertę“, – sako jis.

„Aukštos palūkanos iš esmės turėtų būti tada, kai žmonės čia ir dabar ko nors nori, tik tada, kai žmonės nori vartoti ir leisti pinigus, – teigia ekonomistas. – Dabar disktutuojama, kad vidutiniu laikotarpiu yra numatoma apie 2,5 proc. palūkanų normų trajektorija. Kiek domėjausi kolegų pozicijomis, sutariama, kad tai būtų sveikesnis lygis, kuris būtų gana adekvatus. Išliktų ir paskatų taupantiems, indėlininkams, jos nebūtų tokios aukštos, kaip pastaruoju laikotarpiu, kai buvo apie 4 proc. lygis. Tikiuosi, ateityje ECB iki nulinio lygio negrįš.“

Staigesnė EURIBOR reakcija

Konkretaus paskolą turinčio žmogaus kišenei palūkanų mažinimas išeis į naudą, tačiau pirmasis ECB bazinių palūkanų sumažinimas EURIBOR (Europos tarpbankinės rinkos palūkanų norma, už kurią bankai pirmiausia skolinasi tarpusavyje, bet ji yra susieta ir su visomis kitomis paskolomis) mažėjimui žymios įtakos nepadarys, sako L. Marcinkevičius.

„ECB komunikacija buvo ganėtinai aiški ir rinkos lūkesčiai, tikimybės jau buvo susiformavusios nuo metų pradžios. EURIBOR centrinis bankas nepaveikė tiesiogiai, bet ECB bazinių palūkanų normų reguliavimas atsiliepė tam, kiek brangiai ar pigiai gali skolintis komerciniai bankai, ir tada, atsižvelgdami į tai, jie koreguoja EURIBOR lygį, – aiškina ekonomistas. – Iš esmės, dabartinis ECB palūkanų normų mažinimas jau buvo įkainotas, nes standartinis šešių mėnesių EURIBOR jau buvo nukritusi nuo 4 proc. iki 3,75 proc. Tikėtina, kad ji ir toliau po truputį koreguosis žemyn, nes lūkesčiai yra tokie, kad šiemet gali būti dar bent du ECB palūkanų normų sumažinimai. Galima suskaičiuoti, kad EURIBOR gali kristi daugmaž iki 3 proc. lygio.“

„EURIBOR dažniausiai žiūri į priekį. Jeigu prognozuojama, kad palūkanos nedidės, o mažės, jis sumažėja anksčiau. Kai ECB pradėjo didinti palūkanas, EURIBOR ir augdavo staigiau negu ECB palūkanos. Dabar yra atvirkščiai – jos krinta greičiau negu ECB palūkanos“, – dėsto ekspertas.

Kiti efektai

L. Marcinkevičius kalba ir apie kitus ECB palūkanų normų mažinimo efektus. Vienas iš svarbių dalykų, kurie ekonomikoje yra mažai aptariami, bet iš tiesų yra ganėtinai svarbūs, yra tai, kad palūkanų dydis atsiliepia ne tik infliacijai, bet ir žmonių lūkesčiams esamuoju laiku ir kaip žmonės linkę priimti riziką.

„Jeigu palūkanos yra nulinės, žmonės nesuformuoja įpročio taupyti, atidėti vartojimą, priimti ilgalaikius investicinius sprendimus. Investuotojams taip pat dažniausiai šoką palūkanų didėjimas sukelia ne dėl to, kad yra atitinkamas jų lygis – palūkanų svyravimai per tam tikrą laiką turi reikšmės, kai planuoji savo investicijos atsiperkamumą ir kitus dalykus“, – aiškina ekonomistas.

Jeigu palūkanos yra nulinės, žmonės nesuformuoja įpročio taupyti, atidėti vartojimą, priimti ilgalaikių investicinių sprendimų.

Kuo daugiau dirbtinai sukuriama paskatų prisiimti riziką, tuo dažniau kyla rinkos svyravimų ar netgi krizių. 2008-aisiais šis efektas atsiskleidė visu mastu, tačiau 2007 m. krizė iš esmės ir įvyko dėl to, kad vykdyta pernelyg švelni pinigų politika.

„Žmonės intensyviai ėmė būsto paskolas, investuotojai intensyviai statė nekilnojamąjį turtą ir visi labai optimistiškai buvo prisiėmę riziką. Būtent tas polinkis imtis rizikos ir buvo sukuriamas dėl žemų palūkanų“, – pasakoja L. Marcinkevičius.

Jis prakalbo ir apie dar vieną riziką: kiti didieji centriniai bankai ir pirmiausia JAV federalinė rezervų sistema (FED) kol kas neartėja prie sprendimo dėl palūkanų mažinimo. Gali nutikti taip, kad euro kursas dolerio atžvilgiu susilpnės. „Kadangi tarptautinėse rinkose visos žaliavos, dujos, metalai yra įkainojami doleriais, o mūsų valiuta silpsta įkainojamos valiutos atžvilgiu, mes už žaliavas turėsime susimokėti daugiau“, – galimą riziką įvardija L. Marcinkevičius.

„Pagrindinė rizika yra ta, kad jei FED elgsis atsargiau, o ECB, lyginant su juo ar net su Anglijos centriniu banku, nuskubės, tai gali būti paskata dar vienai infliacijos bangai. Tai nebūtų atvejis, koks buvo iki šiol, tai nebūtų viso pasaulio problema – tai taptų išskirtinai Europos problema“, – teigia ekonomistas.

Istorinė diena Graikijos bankams

Keturi pagrindiniai Graikijos bankai pranešė, kad, sulaukę ECB leidimo, pirmą kartą nuo 2008 m. išmokės dividendus.

Nuo 2010–2018 m. šalies skolų krizės smarkiai nukentėję keturi bankai buvo rekapitalizuoti panaudojus tarptautines paskolas, kurias Graikija gavo siekdama išvengti įsipareigojimų nevykdymo.

„National Bank of Greece“ (NBG) pareiškime nurodė, kad po daug metų trukusio draudimo gavo ECB leidimą paskirstyti dividendus.

NBG paskirstys 332 mln. eurų, arba 0,36 euro už akciją. „Piraeus Bank“ paskelbė iki liepos išmokėsiantis iš viso 79 mln. eurų dividendų, „Alpha Bank“ – 122 mln. eurų, o „Eurobank“ – 342 mln. eurų.

NBG pažymėjo, kad dividendų mokėjimo atnaujinimas yra svarbus laimėjimas, įrodantis banko balanso tvirtumą, didelį nuolatinį pelningumą.

„Istorinė diena Graikijos bankams“, – taip pat rašė graikų verslo leidinys businessdaily.gr. Jis pabrėžė, kad grįžtama prie europietiškos normos.