Premjerė teigia, kad valstybės pajamų ir išlaidų planas rengtas atsargiai, turint omenyje kitąmet vėl pradedančias galioti europines fiskalinės drausmės taisykles, pagal kurias valdžios sektoriaus deficitas negali viršyti 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

„Tai (...), mano nuomone, yra saiko biudžetas“, – interviu BNS trečiadienį sakė I. Šimonytė.

Papildomų lėšų Vyriausybė numatys ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams, taip pat iš atidėtos mokesčių reformos ištrauks siūlymą 20 proc. padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Pasak jos, to nedaryti būtų neteisinga, kai auga atlyginimai mokytojams ir išmokos.

Kalbėdama apie kariuomenės vado generolo Valdemaro Rupšio bendravimą su žiniasklaida ir buto nuomą iš sūnaus, ministrė pirmininkė teigė, kad pati taip nepasielgtų, tačiau klausimas dėl jo ateities pareigose turėtų būti adresuotas prezidentui Gitanui Nausėdai.

Ji taip pat sakė, kad 2024-ųjų Seimo rinkimai bus proga visuomenei tarti žodį dėl paramos visuotiniam šaukimui į karinę tarnybą.

BNS interviu iš ministrės pirmininkės ėmė jai dar nepaskelbus apie dalyvavimą pirminiuose konservatorių rinkimuose dėl partijos nominacijos kandidatavimui į prezidentus.

– Premjere, kitų metų biudžetas bus paskutinis, kurį tvirtins šios kadencijos Seimas. Kaip šį svarbiausią valstybės viešųjų finansų įstatymą apibūdintų jūsų mėgstamas šaunusis kareivis Šveikas?

– Galvoju, ar galiu greitai sugalvoti kokią tinkamą citatą, bet turbūt kad yra kažkuri citata, susijusi su tuo, kad vis dėlto vienas iš labai svarbių dalykų gyvenime yra saikas. Tai (...), mano nuomone, yra saiko biudžetas.

– Turbūt seniai skaitėte Šveiką?

– Seniai, seniai, tikrai seniai.

– Kodėl sakote, kodėl tai saiko biudžetas?

– Biudžete niekada nėra kitaip, kiekvienas biudžetas, kaip mėgstama sakyti, yra rekordinis vien dėl to, kad yra didesnis už prieš tai buvusį, išskyrus vieną nelabai malonų epizodą 2009 metais. Bet šiaip jau problema visada yra ta pati – yra labai daug lūkesčių ir labai daug reikalavimų. Ir dabar girdite tų pačių pedagogų vienos profesinės sąjungos reikalavimus ir teiginius, kad tikrai žino profsąjungos lyderis, kad biudžete yra pakankamai pinigų.

Šiaip jau problema visada yra ta pati – yra labai daug lūkesčių ir labai daug reikalavimų.

 

Kai tas biudžetas bus paskelbtas, aš tikrai paprašysiu pono Navicko (Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderio Andriaus Navicko – BNS) konkrečiai tuos pinigus pamatyti ir parodyti pirštu. Tiesą sakant, tai nebus labai lengva, arba, tiksliau sakant, net neįmanoma.

Mes veikiame tokios gana sudėtingos ekonominės aplinkos sąlygomis, todėl kad neprognozuojame kitais metais ekonomikos tolesnio smukimo, ir šiais metais, kaip matėte, projekcijos buvo peržiūrėtos geryn Finansų ministerijos ir Lietuvos banko. Reiškia, tas nuosmukis bus mažesnis nei atrodė metų pradžioje, antrojo ketvirčio duomenys buvo labai stiprūs, bet augimas tikrai nebus kažkoks milžiniškas, infliacija taip pat lėtėja, reiškia, ir nominalus augimas bus apie 5 procentus.

Tai maždaug ir galima orientuotis, kaip atrodytų augimas pajamų. Tuo pačiu metu puikiai suprantame, kad tai yra toks  ekonomikos režimas, kai ekonomika auga žemiau potencialo ir skaičiavimai tą rodo, reiškia, atotrūkis nuo potencialo yra neigiamas, vadinasi, kažkaip griežtinti fiskalinės politikos nėra pagrindo, išlaidų ribojimo taisykles taikyti ir kažkaip kitaip save riboti.

Kita vertus, yra poreikiai, kurie yra susiję ne su mumis, bet su tuo, kas mums labai svarbu, kaip, pavyzdžiui, Ukraina. Ateinančiais metais mums reikės lėšų ne tik tam, kad palaikytume karo pabėgėlius, bet taip pat toliau turėsime teikti paramą, jeigu Europos Sąjungos valstybės nesusitars dėl Europos Sąjungos biudžeto priemonės – 50 milijardų.

Tai aš nė kiek neabejoju, kad bus kažkoks tarpvyriausybinis susitarimas (...) ir tai reiškia, kad mums reikės į tą biudžetą įmokėti savo įnašą ir jis nebus mažas.

– Skolintis planuojate tam?

– Žinoma. Jis (įnašas paramai Ukrainai – BNS) nebus mažas ir visi šie dalykai taip pat prisideda, mes vis tiek turime juos įskaičiuoti ir įtraukti ir negalime kažkokiu būdu mažinti. Kita vertus, Europos Sąjunga aiškiai pasakė, kad laikotarpis, kada išjungtas Stabilumo ir augimo paktas, tai yra, kai galima legaliai viršyti trijų procentų Mastrichto kriterijų, baigėsi. Tai reiškia, kad su visu šituo mes privalome taip pat sutilpti dar ir į Mastrichto kriterijų.

– Pirma ekonomikos taisyklė – ištekliai yra riboti, pirma politikos taisyklė – pamiršti pirmąją ekonomikos taisyklę.

– Žinau puikiai, bet kadangi, kaip sako kai kurie mano kolegos: kaip ekonomistas pasakysiu – man neišeina pamiršti tos taisyklės net ir politikoje.

– Minėjote, kad valstybės biudžeto pajamos kitais metais augs apie 5 procentus.

– Pajamos augs šiek tiek daugiau todėl, kad pajamos neauga taip tiesiai nuo nominalo. Čia tokia daugiau orientacija, nes kai nominalas augo dviženkliais skaičiais, buvo aukšta infliacija ir gana spartus ekonomikos augimas, tai tada tie skaičiai yra dviženkliai. Kai nominalo augimas yra apie 5 procentus, tai akivaizdu, kad kalbame apie vienženklį pajamų augimą, kuris bus turbūt apie 7,5 procento. Maždaug tiek, nes didelė dalis mokesčių yra renkama nuo darbo užmokesčio fondo. Darbo užmokesčio fondas, dabar bent jau prognozuojama, augs sparčiau nei nominalus BVP – apie 7 procentus.

Panašiai augs ir „Sodros“ pajamos, ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo pajamos, ir gyventojų pajamų mokesčio pajamos, savivaldybių biudžetai kitais metais turėtų gana gerai atrodyti. Bet, aišku, visa našta įsipareigojimų, na, didžioji, kuri yra ar tai būtų pensijų indeksavimas, ar tai būtų....

– ...Tarkim, mokytojų atlyginimai. Tai gal galite pasakyti, kiek augs biudžeto išlaidos?

– Yra skirtumas truputėlį, aš norėčiau atskirti, nes yra du dalykai biudžete. Vienos išlaidos auga automatiškai, kaip pensijų indeksavimas. Yra įstatyme parašyta, kaip pensijos yra indeksuojamos, ir tai reiškia, kad tiesiog valstybė turi indeksuoti pensijas, Vyriausybė turi numatyti lėšas šitam indeksavimui ir čia jau kažkokių savo išmonių (...) Vyriausybė negali taikyti.

Tas pats yra ir su visomis socialinėmis išmokomis: bazinėmis, tikslinėmis ir taip toliau, valstybės remiamomis pajamomis, nuo kurių priklauso daugybė socialinių išmokų ir dydžių. Tai Vyriausybė indeksuoja šituos dydžius maždaug 11-12 procentų, nelygu, kuris dydis, ne todėl, kad yra labai gera, labai dosni arba labai kažkokia mielaširdinga, ar kad rinkimai 2024 metais, o todėl, kad pagal įstatymą yra tokia formulė.

(...) Tokioms priemonėms, kurios ateina iš įstatymo – Valstybės tarnybos įstatymas atitinkamai ir kiti dalykai, kuriuos reikia priderinti prie Valstybės tarnybos įstatymo – visas šis išlaidų paketas yra apie milijardas eurų papildomų išlaidų kitais metais.

Ukrainai mes iš viso numatome maždaug keturias dešimtąsias procento BVP, kas yra apie 340 milijonų eurų.

 

Toliau mes turime krašto apsaugos finansavimą, kur yra procentas, kurio mes laikomės – 2,52 proc. BVP, mes tą patį procentą išlaikome ir papildomai skiriame krašto apsaugai tuos pinigus, kurie bus surinkti iš laikinojo bankų solidarumo įnašo – pusę tos sumos, apie 140 milijonų, kurie yra reikalingi infrastruktūrai. Kiti pinigai atiteks Susisiekimo ministerijai, karinio mobilumo infrastruktūrai. Tai čia irgi tokia nediskrecinė priemonė, nes jau tie dalykai yra įdėlioti (į teisės aktus – BNS).

Ukrainai mes iš viso numatome maždaug keturias dešimtąsias procento BVP, kas yra apie 340 milijonų eurų.

– Tai maždaug 340 milijonų Ukrainai, keli šimtai milijonų mokytojams...

– ... Ir tada mes jau ateiname prie visiškai diskrecinių priemonių, kur jau galime sakyti, kad priemonės yra diskrecinės, tai iš tų priemonių 390 milijonų papildomai yra skiriama švietimui, iš jų apie 330 milijonų turbūt yra darbo užmokestis. Visa kita yra įvairūs dalykai – vadovėliai, naujų programų diegimas ir taip toliau ir panašiai, ir MTEP-ai ir taip toliau. (...)

Toliau, dar vienas diskrecinis sprendimas yra neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas ateinančiais metais, kuris buvo pateiktas kartu su mokesčių reformos paketu. Kadangi akivaizdu, kad mokesčių reformos diskusijos tęsiasi labai ilgai, o sprendimai dėl kitų metų, kurie buvo tame pakete būtent dėl NPD dydžio, buvo pakete, tai mes jį tiesiog išimsime ir liksime prie šio pasiūlymo (20 proc. didinti NPD – BNS), bent jau kol kas.

Jeigu Seime atsiras idėjų daryti daug įvairių dalykų, tai tada, matyt, Seimui reikės svarstyti, kurią diskrecinę priemonę rinktis. Kitaip mes jau rizikuosime pažeisti Mastrichto kriterijų. Ir kadangi pedagogų darbo užmokestis kitais metais yra didinamas dviem etapais po 10 procentų – dėstytojams tas antras etapas yra kiek didesnis, (...) tai visoms kitoms grupėms, kurios yra apmokestinamos iš valstybės biudžeto, ar tai būtų kultūros darbuotojai, ar tai būtų pareigūnai, ar tai būtų socialiniai darbuotojai, taip pat yra siūloma darbo užmokesčio fondą padidinti taip pačiais 10 procentų ir tai yra maždaug 100 milijonų eurų.

– Koks kitąmet planuojamas valdžios sektoriaus deficitas?

– Deficitas, kaip mes planuojame, bus 2,9 procento BVP.

– Arti trijų procentų ir didesnis nei šiemet?

– Realiai didesnis nei šiemet, bet reikia suprasti, kad šiemet tas deficitas yra mažesnis nei planuotas dėl daugelio aplinkybių, kurios kitais metais nepasikartos. Šiemet mes irgi turime šiokį tokį, kaip čia pasakyti, positive upside, kad nesirealizavo mokesčių atidėjimai ta apimtimi, kuria mes skaičiavome. Dėl to mes turime didesnes pajamas nei planavome, nes buvo planuota, kad įmonės naudosis mokesčių atidėjimais ir tokiu būdu srautas persislinks iš dalies į 2024 metus. Matome, kad tas nevyksta ir, žinoma, išlaidų pusėje mes neturime tų didelių išlaidų, kurias buvome suplanavę energetikos išteklių kainų kompensavimui, nes jų tiesiog prireikė gerokai mažiau ir iš esmės tik dujoms.

– Ir vis dėl to, jeigu viešųjų finansų tvarumas jums būtų pagrindinė vertybė, turbūt svarstytumėte palikti deficitą tokį, koks šiemet buvo, ar tai savaime nebuvo jūsų pasirinkimų objektas?

– Na, žiūrėkit – mes tiksliai negalime pasakyti, koks šiemet bus deficitas, iš nuojautos sakyčiau – apie 2 procentus.

Galima taip galvoti, bet, kita vertus, reikia žiūrėti ir į tuos įsipareigojimus, kurie ateina automatiškai ir į diskrecines priemones, kurias galime ar norime priimti. Nacionalinis švietimo susitarimas, tą sakiau nuo pat pradžių, bus įvykdytas ir tam reikės nemažai papildomų lėšų.

Mes tiksliai negalime pasakyti, koks šiemet bus deficitas, iš nuojautos sakyčiau – apie 2 procentus.

 

Galbūt galime diskutuoti, ar tikrai 20 proc. NPD didinimas yra būtinas šitame biudžete, bet kadangi jau toks žodis buvo duotas ir mes su šiomis priemonėmis vis dar sutelpame į Mastrichto kriterijų, (...) man tai neatrodo kažkaip labai pavojinga turint omenyje 1,7 proc. numatomą realų BVP augimą. Tačiau akivaizdu, kad diskusija dėl biudžeto bus pakankamai sudėtinga.

– Su daugybe Seimo narių pasiūlymų.

– Daugybė Seimo narių pasiūlymų nėra didžiausia problema, nes dažnai tie pasiūlymai būna labai fragmentiniai ir susiję su konkrečia ulyčia, bažnyčia, stogu ar dar kažkuo. Kur matau realią problemą ir, žinoma, tos diskusijos galimos ir teisėtos, bet klausimas, ar mums pakeliamos, – tai diskusija dėl kelių finansavimo. Jau girdime ne iš vieno Seimo nario ir prezidento, kuris rūpinasi visais dalykais vienu metu, ir iš rangovų, kad atsitiks kažkas be galo baisaus, jei kelių finansavimas nebus padidintas.

Bet kaip dabar matome situaciją, siūlysime išlaikyti kelių finansavimą stabilų, tokį, koks jis yra šįmet, su 140 mln. eurų papildomų lėšų iš laikinojo solidarumo įnašo, kurias reikia taip pat įsisavinti ir kur yra tų pačių rangovų uždarbis ir mums labai svarbūs kelių projektai, tarkime, „Via Baltica“ nuo Marijampolės iki Suvalkų. Čia ne tik karinis kelias, bet ir civilinis, kurį sutvarkyti jau buvo labai seniai Lietuvos garbės reikalas. Ten yra projektai, kurie svarbūs Lietuvos bendrai infrastruktūrai.

Aš suprantu lūkestį, kad norima galvoti apie didesnes išlaidas keliams, nes juos reikia išlaikyti ir jų būklė tikrai yra dalykas, apie kurį reikia galvoti, bet reikia galvoti ir apie naujus finansavimo šaltinius. Turi būti surastas būdas, kaip naudotojai papildomai finansuos kelius. Tampyti akcizų pajamų antklodę nuo vieno ant kito nelabai ką duoda, ypač turint minty, kad akcizų pajamos turės tendenciją mažėti žmonėms vis labiau pereinant prie elektromobilių ir čia nėra joks ilgalaikis ar tvarus sprendimas.

Taip pat ir su nacionaliniu susitarimu dėl švietimo, nes girdžiu visus priekaištus, kad per mažai, nepakankamai, negerai, ne taip skaičiuojate. Mūsų vertinimu, mes įgyvendiname tai, kas buvo numatyta ne tik kad kolektyvinėse sutartyse (...), bet ir nacionaliniame susitarime dėl švietimo. Mes pasiekiame tą rodiklį ne metų pabaigoje, kaip susitarime numatyta, o nuo rugsėjo pirmos dienos. Ką reikia turėti mintyje visiems politikams, kurie norės būti dosnesni, (...) tai 2025 metais tai Vyriausybei, kuriai reikės patvirtinti 2025 metų biudžetą, galva dėl šito įsipareigojimo skaudės nemažiau.

– Persikels našta visiems 2025 metams?

– Ne visa našta, nes tikrai ne tie žmonės esame, kurie paspirtume skardinę pirmyn. Bet pakelti atlyginimus tiek, kad tą santykį pasiektume nuo sausio 1 dienos, mes tiesiog neturime fiskalinės erdvės tam ateinančiais metais. Todėl susitarėme su profesinėmis sąjungomis, kurios buvo linkusios tartis, kad daliname į dvi dalis – nuo metų pradžios 10 proc. ir paskui likusi dalis nuo rugsėjo (...). Bet, žinoma, 2025 metais paskutinį padidinimą reikės finansuoti pilnu mastu ir dar indeksuoti pagal 2025 metų numatomą vidutinio darbo užmokesčio augimą, kad santykis nepablogėtų.

Tai mes tiesiog įvertinę visą sąskaitą, kuri maždaug yra 650 mln. eurų ar daugiau per dvejus metus, ją padalinome į dvi dalis.

– Premjere, bet ar mokytojų darbo užmokestis iš tikrųjų yra pagrindinė problema Lietuvos švietimo sistemoje, kad jai reikėtų skirti tiek pinigų ateinančiais metais?

– Turbūt tai nėra vienintelė problema, bet tai viena iš problemų. Kai kalbame apie profesiją ir jos prestižą, žinoma, kad negali vien tik pinigais nupirkti profesijos prestižo, jei, tarkime, visuomenė negerbia tos profesijos atstovų. Bet visuomenė gi palaiko, gerbia mokytojus, mano, kad jie turėtų daugiau uždirbti ir aš dėl to labai nesiginčiju.

Yra kitos problemos, kurias riekia spręsti, – ugdymo kokybės, programų atnaujinimo, daug iššūkių yra vienu metu, bet sykį jau buvo pasiektas susitarimas. Tiesa, kai jis buvo pasiektas, prognozuojami dydžiai 2024 metams ir vidutinio darbo užmokesčio buvo kitokie, bet, mano nuomone, tas susitarimas turi būti įgyvendintas.

– Aš tiesiog manau, kad kitomis aplinkybėmis jūs kalbėtumėte apie visai kitus dalykus – apie mokyklų tinklą, apie efektyvumą šito sektoriaus.

– Bet mes apie tai kalbame. Juk apie tinklą buvo ilgos diskusijos ir buvo atrastas būdas per Tūkstantmečio gimnazijų projektą, kuris finansuojamas RRF lėšomis, užnorinti savivaldybes priimti sprendimus dėl tinklo. Buvo nustatyti klasių dydžiai ir t.t., į kuriuos reikia gravituoti. Taip, yra savivaldybių nepatenkintų, yra opozicijos politikų, kurie sako, kad mes ir toliau turime išlaikyti kiekvieną mokyklą, nieko neuždaryti, bet ateinančiais metais su skaičiais, kuriuos turėsime, (...) švietimo išlaidų santykis nuo BVP bus apie 5,5 procento. Ir tai yra daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis, o mūsų mokesčių ir BVP santykis vis dar yra ketvirtadaliu mažesnis nei ES vidurkis.

– Tai politikams augs spaudimas, kodėl jie taip finansuoja neefektyvų sektorių.

– Sektorius efektyvėja. Ne visose savivaldybėse vienodai, tolygiai, bet akivaizdu, kai vyksta šita diskusija dėl darbo užmokesčio, mes kartais nesusikalbame. Kodėl? Todėl, kad mes operuojame vidutiniais dydžiais, kuriuos skaičiuoja pagal metodologiją Valstybės duomenų agentūra, kad būtų galima palyginti šalies viduje ir su kitomis šalimis. Žmonės, kurie gauna realius algalapius, jie žiūri į savo algalapius ir sako: aš tiek neuždirbu. Taip ir ekonomikoje yra, nes žmonės gauna algalapius, jie žiūri į vidutinį šalies darbo užmokestį ir gali sakyti, kad aš tiek neuždirbu. Bet kodėl aš tiek neuždirbu, gali būti daug skirtingų priežasčių. Viena iš jų yra per mažas krūvis, nes jo neužtenka, nes mokyklos yra per mažos.

Mes niekada negalėsime pavežti tokios sistemos, kad mažiausią krūvį turintis pedagogas uždirbtų 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio, nes tai tiesiog nepadaroma. Bet reikalavimai eina į tą pusę, nes noras sumažinti valandų skaičių iš profesnių sąjungų pusės ir reikštų tą patį, kad turėdamas mažesnį krūvį mokytojas galėtų pretenduoti į didesnį atlyginimą. Tada Lietuva švietimui turėtų išleisti 10 proc. BVP, ko niekada negalės padaryti.

Mes niekada negalėsime pavežti tokios sistemos, kad mažiausią krūvį turintis pedagogas uždirbtų 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio, nes tai tiesiog nepadaroma.

 

– Tiek jūs, tiek finansų ministrė žadėjote nedraskyti mokesčių reformos ir teikti visą paketą, bet neatsirandant politinės valios jam priimti toliau Seime bus svarstomas tik vienas NT mokestis, atskirai teiksite pasiūlymus dėl NPD ir mokesčių lengvatų pratęsimo. Tai yra, tik to, kas mažintų pajamas, o ne didintų. Kodėl taip darote?

– Dėl mažinančių pajamas dalykų ne visiškai sutikčiau, nes galėtume pasiginčyti, kiek investicijų arba kino lengvata mažina pajamas.

– Labiau kalbu apie NPD.

– NPD yra atskiras reikalas ir tai buvo tam tikras įsipareigojimas iš Vyriausybės, kai vyko diskusija dėl kitų metų minimalios algos.

– Bet galite sakyti, kad aplinkybės pasikeitė.

– Mes galime sakyti, kad aplinkybės pasikeitė, bet man atrodo, tomis aplinkybėmis, kada pedagogai reikalauja sau 50 proc. darbo užmokesčio padidinimo, pasakyti visiems kitiems mažas pajamas gaunantiems žmonėms, kad, žinote, mielieji, jums tai nieko nėra šiame biudžete, ne visai korektiška.

Įsipareigojimas mažinti pajamų nelygybę Vyriausybės programoje yra ir niekur nedingo. Taip, problema yra iš tos pusės, kad pajamų nelygybę iš mažesnių pajamų gavėjų pusės mažiname, bet dėl didesnių pajamų gavėjų pusės indėlio susitarti nesugebėjome, bet nemanau, kad diskusijos dėl mokesčių yra pasibaigusios. Aš neįsivaizduoju, kad jos galėtų šitaip pasibaigti, nes ateičiai reikės sprendimų, jei ne šiais metais, tai 2024 metais. Jei ne 2024 metais, tai 2025 metais.

– Ar galite patikslinti, kurias mokesčių lengvatas siūlysite pratęsti?

– Investicijų lengvata ir kino gamybos lengvata.

– Tai dvi šitos, plius NPD. Tai trys dalykai, kurie, buvo žadėta, eis kartu su mokesčių reforma?

– Tai jie ėjo kartu. Mes galime pasakyti, kad diskutuokit dabar, eikit į salę ir išmeskit visą projektą, na, bet čia nėra politika. Ta prasme, mes čia nesispiriam dėl kažkokių dalykų, juk niekas kitų dalykų mokesčių įstatymuose neprojektavo, kaip susijusių su 2024 metų biudžetu.

Tiesiog kadangi buvo teikiami įstatymai, tai buvo teikiami visi pakeitimai. Gerai, dėl šitų pakeitimų reikia daugiau laiko diskusijai, ir diskutuokime, bet šitie įstatymai, kurie susiję su kitų metų biudžetu, vis tiek turi būti priimti.

– Bet premjere, anksčiau žadėjote nedraskyti reformos, o dabar vis tiek draskote ir dabar tai gali atrodyti kaip populizmas.

– Gali atrodyti kaip populizmas, bet, kita vertus, yra tam tikri lūkesčiai. Pavyzdžiui, įmonės, kurios investuoja į technologinį atsinaujinimą arba, pavyzdžiui, kino gamintojai neturėtų būti įkaitai to, kad politikai Seime nenori susitarti dėl visų pozicijų vienu metu.  

– Kokią dalį kitų metų biudžete sudarys valstybės skolos aptarnavimo išlaidos? Ar jos bus didesnės nei šiemet?

– Bus didesnės gana ženkliai, todėl kad šiais metas tos išlaidos yra turbūt apie 300 mln. eurų. Kitais metais, jei neklystu – apie 450 mln. eurų. Tai yra 50 proc. augimas. (...)

Ką sakiau ne vieną kartą – skolos aptarnavimo išlaidos pakeitė trajektoriją. Ta maloni situacija, kada pigo skolos aptarnavimas, kažkas išpirkinėjo brangią skolą pigesne skola, yra pasibaigusi dėl pasikeitusios pinigų politikos ir pasikeitusios situacijos finansų rinkose. Dėl to Vyriausybė negali prisiimti nepamatuotos skolos, nes 2025, 2026, 2027 metais ta skola išspaudinės nacionalines išlaidas.

– Dėl kariuomenės vado: ar jis gali tęsti darbą, paaiškėjus aplinkybėms apie butpinigius ir jo bendravimo su žiniasklaida kultūrą?

– Na, kaip suprantu, už savo bendravimo kultūrą kariuomenės vadas atsiprašė.

– Jūs matėte, kaip atrodė tas atsiprašymas?

– Aš nemačiau.

– „Jeigu jūs įsižeidėte, aš atsiprašau“. Toks maždaug buvo atsiprašymas.

– Jūs dabar cituojate, aš gal nekomentuosiu dalyko, kurio nemačiau, aš tik girdėjau teiginį, kad kariuomenės vadas atsiprašė. Tai aš atsiprašau, kad aš nemačiau atsiprašymo, ir tada gal geriau man jo ir nekomentuoti.

Man atrodo, kad čia yra labai nemaloni situacija, bet vėlgi, (...) čia yra iš truputį tos pačios operos, kaip savivaldybių visų išlaidų, čekučių ir visų kitų reikalų dalykai. Kai neturi labai griežtai reglamentuotos tvarkos, tai tada žmonių supratimas apie tai, kas etiška, gali išsiskirti.

Šiuo atveju aš mačiau, kad prezidentas pasakė, kad tai yra klaida ir taip toliau, matau šiokių tokių dvigubų standartų, net ir lyginant su Vyriausybės nariais, kuriems įvairūs priekaištai buvo rengiami, bet pagal Konstituciją ne mano kompetencija yra pasakyti, ar kariuomenės vadas gali toliau tęsti darbą. Mano kaip politikės asmeninė nuomonė yra tokia, kad aš niekada šitaip nedaryčiau.

– Nuo karo Ukrainoje pradžios praėjo 19 mėnesių, o sprendimo dėl visuotinio šaukimo į kariuomenę Lietuvoje nėra nei teigiamo, nei neigiamo. Aktyvi diskusija netgi nevyksta. Krašto apsaugos ministerija teiks Vyriausybei, o Vyriausybė Seimui šaukimo reformą, bet tai irgi nebus visuotinis šaukimas. Ar mes apsimetame, kad gyvename visuotinės grėsmės laiku, ar neturime valios priimti sprendimą?

– Nacionaliniame susitarime dėl gynybos yra atskiroji nuomonė Tėvynės sąjungos, kuri yra susijusi su visuotiniu šaukimu. Visos kitos politinės jėgos, kurios pasirašė susitarimą ir yra susitarusios dėl kitų dalykų, nepritarė visuotinio šaukimo idėjai, kada pritarimas buvo deramas.

Bet dabar atrodo, kad jo ekscelencija prezidentas palaiko visuotinį šaukimą, mūsų politinė jėga palaiko visuotinį šaukimą. Greičiausiai matyčiau aiškiausią kelią į šito klausimo išrišimą – Seimo rinkimus. Aš nė kiek neabejoju, kad Seimo rinkimuose tai bus tema, bent jau Tėvynės sąjungos bendruomenės tai vienas bus esminių programinių punktų.

Jeigu tos politinės jėgos, kurios kels visuotinio šaukimo idėją, sulauks politinio palaikymo, galėsime manyti, kad yra ir visuomenės palaikymas šitam klausimui.

 

Jeigu tos politinės jėgos, kurios kels visuotinio šaukimo idėją, sulauks politinio palaikymo, galėsime manyti, kad yra ir visuomenės palaikymas šitam klausimui.

Nemanau, kad tas susitarimas negalimas politiniu lygmeniu ir dabar, tai yra Seime kalbantis tarp politinių partijų, bet kai politinės partijos prieš rinkimus išeina iš susitarimų dėl marginalių reikalų, kurie niekaip nesusiję su susitarimo turiniu, tai bandyti susitarimus stiprinti šiame etape, deja, gali būti ne laikas.

– Bet gal nereikia susitarimo, gal tiesiog reikia nešti projektą į Seimą? Visada juk yra klausimas, kam nori skirti savo laiką ir kur nori būti lyderis. Laisvės partija yra to pavyzdys, kaip su vienu projektu nuosekliai dirbti visą kadenciją, kalbu apie Civilinę sąjungą. Kodėl kažkas iš Tėvynės sąjungos negali elgtis analogiškai?

– Gali, bet man atrodo, kad čia per daug svarbūs klausimai. Beje, su partneryste lygiai taip pat. Ten tu turi situacijų, kur žmonės, turintys savo politinėse programose paramą partnerystės institutui, už įstatymą nebalsuoja.

– Bet dvi stadijas praėjo Civilinė sąjunga.

– Dvi stadijas praėjo, bet trečiai stadijai reikia 71 balso ir štai kur esame – bus 71 balsas arba ne. Bet net jeigu jis ir bus, mes puikiai suprantame, kad tai bus toks išvargtas rezultatas. Tokiu svarbiu klausimu, kaip visuotinis šaukimas, nesinorėtų, kad tas rezultatas būtų išvargtas, nes vis dėlto tai yra visuotinis klausimas.

– Tai civilinės sąjungos klausimas, suprask, ne toks svarbus, nes gali būti išvargtas?

– Ne, ne, ne, aš ne tai bandau pasakyti. Man kaip tik Civilinės sąjungos klausimas yra labai svarbus, bet jis (...) neliečia žmonių, kuriems tai nėra aktualu, niekaip nekeičia jų gyvenimo būdo.

– Premjere, bet ar žinote, kiek Lietuvoje yra nesusituokusių porų?

– Žinau puikiausiai, bet kai žmonės sako, kad jei bus įteisinta partnerystė, ypatingai tos pačios lyties, tai kažkaip pakeis tradicinės šeimos situaciją, na, niekaip. Nei jums kas lieps susituokti su tos pačios lyties asmeniu, nei jūsų vaikai pavirs gėjais, nei kažkas panašaus atsitiks.

Tą noriu pasakyti, kad tai dalykai, kurie nepaliečia kitų žmonių gyvenimų, niekaip neįtakoja, niekaip jo nepablogina. Todėl tas pasipriešinimas kartais žmonių yra labai nesuprantamas, nes neaišku, kodėl reikia priešintis dalykams, kurie jums neaktualūs, kurie aktualūs tiems žmonėms, kurie nori teisiškai įforminti santykius, ar tai skirtingų lyčių, ar tos pačios lyties partnerystė.

Man atrodo, aišku, ką noriu pasakyti. Su visuotiniu šaukimu yra šiek tiek kitaip – dalykas čia visuotinis. Būtų gerai, kad tokie dalykai būtų priimami maksimaliu konsensusu. Vis dėlto nesinorėtų įmušti kažkaip per jėgą tokį sprendimą, juo labiau, kad jam dar ir pasiruošti reikia. (...)