Recesija JAV tęsiasi jau šešiolika mėnesių. Lietuvoje ekonomikos nuosmukio požymiai išryškėjo 2008-ųjų antroje pusėje ir visiems jau rūpi, kada gi baigsis krizė? Tai galima nuspėti iš kelių požymių.

Prognozės skirtingos

Šiuo metu Lietuvoje galima išvysti visus pagrindinius recesijos požymius: bendrasis vidaus produktas (BVP) nebeauga, didėja nedarbo lygis, daugėja įmonių bankrotų, žemyn sminga akcijų rinkos ir nekilnojamojo turto (NT) kainos. Kiek truks ši ekonomiką sukausčiusi žiema?

Lietuvos ir užsienio analitikų prognozėse minimos įvairios datos: nuo 2010 m. vidurio iki 2013-ųjų pabaigos. Pagal pesimistiškiausią scenarijų Baltijos šalims pranašaujamas net aštuonerius metus truksiantis ekonomikos nuosmukis. Tačiau bet kuri prognozė, numatanti įvykius daugiau kaip trejus metus į priekį, gali būti netiksli.

Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad prognozes dažniausiai teikia žmonės, kurie dirba tam tikrose įmonėse ir organizacijose, todėl yra nuo jų priklausomi. Tai reiškia, kad centrinių bankų ir valstybinių institucijų prognozės dažniausiai šiek tiek optimistiškesnės, o užsienio bankų, kuriems svarbu valdyti riziką, – šiek tiek griežtesnės.

Vakarai dėl krizės nekalti

Vis dėlto krizė anksčiau ar vėliau baigsis. Recesijos ir krizės yra skaudus, tačiau natūralus bet kurios ekonomikos reiškinys. Skiriasi tik laikotarpiai ir krizės scenarijai. Deja, Baltijos šalyse krizė baigsis gerokai vėliau negu JAV ir Vakarų Europoje. Paanalizuokime kodėl.

Baltijos valstybių ekonomika per pastaruosius metus sparčiai augo. Tačiau toks augimas nebuvo organiškas. Didesnę plėtrą skatino Vakarų bendrovių investicijos į regioną, didėjantis eksportas ir pajamos iš tranzito. BVP šuolį aukštyn labiausiai lėmė statybų sektoriaus plėtra, ji buvo sparčiausia. Ekonomikos rodiklius kilstelėjo ir neracionalus skatinimas imti paskolas. Dar visai neseniai net aukštųjų mokyklų studentai per mėnesį sulaukdavo dviejų trijų skambučių su siūlymais imti įvairias paskolas arba kredito korteles. Taigi vartojimas buvo skatinamas. Tačiau kad ekonomikos plėtra būtų sveika, būtina didinti produktyvumą, diegti naujoves, investuoti į darbuotojų kompetenciją ir mokslą.

Natūralu, kad kai Vakarų šalys susidūrė su recesija, finansiniai srautai į Baltijos šalis nutrūko ir mūsų produktų paklausa užsienyje išblėso. Būtent todėl reikia suprasti, kad dabartinis sunkmetis – tai ne JAV finansinės krizės padariniai (nors ji, be abejo, turėjo įtakos visoms šalims), o mūsų valstybės ekonomikos perkaitimo problemos, kurias teks spręsti tik mums.

Ieškokime trijų rodiklių

Dauguma žmonių norėtų išgirsti, kada krizė pasibaigs? Ieškant atsakymo į šį klausimą, svarbiausias momentas – ne krizės pabaiga, o ekonomikos stabilizacija. Būtent tada bus galima pasakyti, kad nuosmukio dugnas pasiektas ir galime kilti aukštyn. O dugną įžiūrėti padės trys pagrindiniai indikatoriai – darbo jėgos našumas, NT ir akcijų rinka.

Darbo rinka yra vienas svarbiausių ekonomikos būklės indikatorių. Šių metų kovo 13-ąją darbo šalyje ieškojo 188,4 tūkst. asmenų. Tai sudaro daugiau kaip 8 proc. visos darbo jėgos Lietuvoje. Deja, laikui bėgant šis rodiklis tik didės. Dauguma analitikų ir Lietuvos bankas prognozuoja, kad nedarbo lygis kitąmet didės iki 11,5–12 proc.

Kokie gi bus ekonomikos stabilizacijos požymiai? Du pagrindiniai rodikliai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, – tai ilgesnės darbo valandos tiems, kurie sugebėjo išlaikyti darbą, ir siūlymų padirbėti ne visą darbo dieną padidėjimas. Dauguma įmonių šiuo metu labai atsargiai žiūri į naujų darbuotojų priėmimą. Kai ekonomika taps stabilesnė, gamybos įmonės pradės ieškoti žmonių dirbti ne visu etatu, o vėliau skelbs nuolatinių darbuotojų paiešką.

NT dar pigs

Pagal NT valdymo įmonių analitines ataskaitas NT kainos per 2008 m. sumažėjo apie 18–20 proc. Didžiausias mitas, kuriuo patikėjo dauguma spekuliantų, vartotojų ir jaunų šeimų, tai teiginys, kad NT gali tik brangti. Šį mitą skleidė analitikai, NT brokeriai ir bankai. Pirmą kartą šalies ekonomikos istorijoje pūtėsi NT kainų burbulą.

Labai gerai prisimenu vienos kredito įstaigos darbuotojo žodžius, kai jis siūlė paskolą vienai jaunai šeimai: "Imkite didesnę paskolą ir geriau nusipirkite trijų kambariu butą. Jei kas atsitiktų, visada galėsite jį parduoti."

Kaip minėjau, dauguma investicijų ir BVP prieaugio buvo susieta su NT sektoriumi. Natūralu, kad toks burbulas sprogo, ir veikiausiai NT kainos dar mažės. Vidutinį darbo užmokestį gaunančiam Lietuvos piliečiui dviejų kambarių butas Kaune ar Klaipėdoje gali būti prieinamas tik tuomet, jeigu kainuotų apie 150–180 tūkst. litų. Kol nebus tokių kainų, apie paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą neverta net kalbėti.

Tačiau jeigu žmonės mano, kad NT rinkos atsigavimas taps ekonomikos stabilizavimo signalu, jie klysta. Užsienio patirtis parodė, kad NT rinkos atsigaudavo tik praėjus dvejiems trejiems metams, kai recesija pasiekdavo dugną. Pirmiausia laisvų pinigų, už kuriuos būtų galima pirkti NT, bus gerokai mažiau. Antra, dažniausiai didžiulė dalis tų laisvų pinigų patenka į akcijų ir obligacijų rinkas. Tos rinkos gerokai likvidesnės (t. y. nereikia laukti mėnesių, kad parduotum akcijas) ir suteikia galimybę investuoti nedideles sumas.

Dugnas netoli

Trečias pusiausvyrą atgaunančios ekonomikos požymis – akcijų rinkos. Nors dauguma žmonių jas vertina kaip spekuliacinius reiškinius, ekonomistai iš investuotojų elgesio sprendžia apie ekonominius ir psichologinius reiškinius.

Vilniaus biržos OMXV indeksas nuo 2007 m. rugsėjo prarado 72 proc. vertės. Pagal įmonių kapitalizaciją Lietuva priartėjo prie 2003–2004 m. lygio. Kai kurios akcijos šiuo metu parduodamos mažesne nei nominali vertė, o tai jau galėtų signalizuoti tai, kad šalies ekonomika netrukus pasieks dugną.

Tokia akcijų kaina galėtų reikšti tik artėjantį įmonės bankrotą. Tačiau kol kas daugumai akcinių bendrovių tokia perspektyva negresia. Greičiausiai 2010-ųjų pabaigoje Lietuvoje ir šiek tiek anksčiau JAV pamatysime dviejų trijų dienų didžiulį nuosmukį biržoje. Toks nuosmukis vadinamas kapituliacija. Tuo metu paskutinieji, kas norėtų parduoti, pasitraukia iš rinkų, tačiau atsiranda potencialių pirkėjų, kurie ir formuoja akcijų paklausą. Istorija liudija, kad kapituliacija ir rinkos atsigavimas vyksta gerokai anksčiau prieš recesijos pabaigą. Neabejotina, kad po kapituliacijos šuolis į viršų bus labai staigus.

Be abejo, iki žemiausio nuosmukio taško dar turime laiko. Kad ir kaip skaudu būtų išgyventi tuos laikus, recesijos turi ir savo žavesio. Tai laikas visiems mums permąstyti materialistines tendencijas, pradėti taupyti, įgyti naujų žinių. Verslui tai laikas pergalvoti strategijas, atsikratyti nepelningų projektų, pakoreguoti sąnaudų struktūrą. Išgyvensime ir pakilsime. Viskas bus gerai.