Šiaulių universiteto (ŠU) Ekonomikos katedros docentės dr. Janinos Šeputienės teigimu, tokie skaičiai dažnam kelia pyktį, mat oficiali statistika neatitinka gyventojų įsitikinimų: kainos, pasak jų, paaugo daugiau, bet padidėjusiu darbo užmokesčiu džiaugiasi retas.

Docentės teigimu, apskaičiavus 102 vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčius, tik 7 iš jų kaina kilo 5-8 proc. ir daugiau ar mažiau atitiko nurodytą 6,7 proc. vidurkį. Penkiasdešimties prekių ir paslaugų kainos didėjo daugiau nei 8 proc., 23 prekių ir paslaugų kainos didėjo mažiau nei 5 proc., tik 22 – mažėjo.

„Įsivaizduokite, kad šalyje gyvena tik senukai ir vaikai, t. y. 70 ir 10 metų amžiaus gyventojai. Jei jų yra po lygiai, tuomet vidutinis šalies gyventojų amžius yra 40 metų. Bet realiai tokio amžiaus gyventojų šalyje net nėra! Panašiai yra ir su kainomis. Vieni produktai brango, kiti pigo, to paties produkto kaina viename mieste didėjo, kitame – mažėjo. Taip pat ne visų produktų mes vartojame vienodai. Kuo produktui išleidžiame daugiau pajamų, tuo jo įtaka kainų vidurkiui yra didesnė“, – paaiškino docentė.

Pasak J. Šeputienės, taip yra dėl to, kad Statistikos departamento skelbiami skaičiai rodo bendrą visos šalies kainų pokytį, nepaisant to, kad skirtinguose miestuose to paties produkto kaina kito nevienodai. Būtent dėl to kainų pokyčio vidurkiai neatspindi realios situacijos.

„Kainų pasikeitimo vidurkis apima daugelį prekių ir paslaugų, bet gal jūs labai mažai savo pajamų skiriate tam produktui, kuris atpigo, ir labai daug vartojate būtent to produkto, kuris žymiai pabrango. Tokiu atveju jums visiškai neaktualus tas vidutinis statistinis kainų pokytis, jūs susiduriate su gerokai didesniu kainų augimu“, – sakė J. Šeputienė.

Tam tikrų produktų kainos kilo daugiau nei 20 ar net 50 procentų. Pavyzdžiui, tepusis riebalų mišinys Lietuvoje vidutiniškai pabrango 52,4 proc., morkos – 44,7 proc., pusė litro alaus kavinėje – 33,1 proc. Net ir to paties produkto ar paslaugos kaina Lietuvos miestuose keitėsi labai skirtingai. Pavyzdžiui, Lietuvoje grietinė vidutiniškai pabrango apie 30 proc., bet Kaune – 44 proc., o Vilniuje – tik 19 procentų.

Lietuvoje automobilio statymo miesto centre 1 val. kaina vidutiniškai išaugo 57,6 proc. Išgirdę tokį skaičių vilniečiai gali piktintis, kad jis neatitinka realybės, mat jiems kaina išaugo daugiau nei dvigubai. O štai Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio gyventojams, priešingai – automobilio statymo kaina išvis nesikeitė.

„Jeigu koks produktas pabrango, mes tai ilgai prisimename ir iki šiol galima išgirsti padejavimų – argi sviestas kada kainavo 6 litus? Matydami kai kurių prekių kainų kilimą 50 proc. ar net daugiau, vartotojai linkę apibendrinti – viskas pabrango. Kad kažkas atpigo, mes jeigu ir pastebime, tai labai greitai tai pamirštame“, – kalbėjo docentė.

Vis dėlto statistika fiksuoja labai žymų kai kurių produktų pigimą: pomidorų kaina sumažėjo beveik 61 proc., vynuogių ir bananų – daugiau nei 40 proc. Tačiau vaisiams ir daržovėms, pasak docentės, mes skiriame mažiau nei 3 proc. savo vartojimo išlaidų, todėl šių produktų kainų pokyčiai nedaro labai didelės įtakos mūsų biudžetui.

Padidėjusias maisto produktų kainas mes pastebime apsilankę prekybos centre kelis kartus per savaitę, o kad sumažėjo karšto vandens ar šilumos energijos kaina matome tik vieną kartą per mėnesį, mokėdami mokesčius. Kadangi už pastarąjį mokama suma kiekvieną mėnesį yra skirtinga, atsižvelgiant į metų laiką, sudėtingiau identifikuoti realų kainos pasikeitimą, ir vartotojų sąmonėje šis teigiamas pokytis neužsifiksuoja.

Statistika rodo, kad maistui ir nealkoholiniams gėrimams mes skiriame vidutiniškai apie 22 proc. savo vartojimo išlaidų. Stambiausių išlaidų maistui grupių: pieno, sūrio ir kiaušinių; mėsos; duonos ir grūdų produktų; vaisių bei daržovių kainų pokyčiai daro didžiausią įtaką vidutiniam maisto kainų pokyčiui. Skaičiuojama, kad paskutiniuosius dvejus su puse metų daržovės atpigo beveik 19 proc., vaisiai – apie 2 procentus. Labiausiai brango – apie 12 proc. – pienas, sūris ir kiaušiniai. Mėsa brango apie 4 proc., duona ir grūdų produktai – apie 3 procentus.

„Nepamirškime, kad tai yra vidutiniai pokyčiai. Nors produktų kaina kategorijoje „mėsa“ padidėjo, tačiau kiaulienos nugarinė, viščiukas broileris atpigo 0,4 proc., kiaulienos kumpio kaina mažėjo 1,5 proc., maltos kiaulienos – 3,4 proc., o kalakutų krūtinėlių filė atpigo 8,9 proc. Su nurodyta statistika, kad atpigo kalakutų krūtinėlės filė, nesutiktų panevėžiečiai, nes jiems kaina padidėjo 4,1 proc., o kiaulienos nugarinės kaina Klaipėdos gyventojams išaugo apie 5 procentus“, – pasakojo doc. dr. J. Šeputienė.

Statistiniai duomenys rodo, kad vidutinis darbo užmokestis nuo 2016 metų sausio išaugo beveik 25 proc., maisto kainos padidėjo 4 proc. Jeigu pajamos auga daugiau nei kainos, vartotojų padėtis gerėja, didėja perkamoji galia.

Pasak doc. dr. J. Šeputienės, vertinant vidutinius skaičius Lietuvoje, vartotojų situacija pagerėjo, nes 2016 metais maistui ir nealkoholiniams gėrimams mes skirdavome 23 proc. savo vartojimo išlaidų, o 2018 metais ši dalis sumažėjo 1 procentiniu punktu, iki 22 proc. Tai, docentės teigimu, nereiškia, kad maistui išleidžiame mažiau, tiesiog išlaidos kitoms prekėms ir paslaugoms įsigyti didėjo labiau nei išlaidos maisto produktams. Mažėjanti maistui skiriama vartojimo išlaidų dalis yra geras ženklas – jeigu daug išleidžiame maistui, vadinasi, mažai belieka kitoms prekėms.

„Ar darbo užmokestis visiems didėjo 25 procentais? Juk vieniems jis didėjo daugiau, kitiems – mažiau. Pavyzdžiui, Visagino, Pagėgių, Lazdijų rajono savivaldybėse darbo užmokestis vidutiniškai didėjo tik 12 proc., o Trakų, Rietavo, Neringos, Širvintų savivaldybėse – 30-34 procentais. Nors tie patys produktai skirtinguose Lietuvos miestuose kainuoja nevienodai, maisto kainos nesiskiria taip žymiai, kaip darbo užmokestis. 2018 metų antrą ketvirtį mažiausias vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius, 633,60 Eur, buvo Kalvarijos savivaldybėje, didžiausias – 1 066,50 Eur – Vilniaus miesto savivaldybėje. Akivaizdu, kad šių savivaldybių gyventojų perkamoji galia, todėl ir reakcija į kainų pokyčius, labai skiriasi“, – aiškino mokslininkė.

Vidutinis darbo užmokestis įvairiuose ūkio sektoriuose augo taip pat labai nevienodais tempais. Pavyzdžiui, vaistų pramonės gaminių ir farmacinių preparatų gamybos sektoriuje jis netgi sumažėjo 8,5 proc., o chemikalų ir chemijos produktų gamybos sektoriuje augimas nesiekė 5 proc. Nors šiuose sektoriuose darbo užmokesčio augimo tendencijos blogiausios, pats darbo užmokestis yra vienas didžiausių.

Mažiausiai uždirba drabužių siuvimo, odos ir odos dirbinių gamybos, pašto ir pasiuntinių/kurjerių veiklos, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektorių darbuotojai. Jų vidutinis atlyginimas prieš mokesčius nesiekia 700 Eur, todėl natūralu, kad šių sektorių darbuotojai gali labai jautriai reaguoti į kainų kilimą. Kainų kilimas mažiau aktualus dujų gamybos sektoriaus darbuotojams, kurie vidutiniškai uždirba 2 264 Eur, ar dirbantiems finansų ir draudimo sektoriuje, kur atlyginimas prieš mokesčius viršija 1 700 eurų.