Švelnus it šilkas, šiltesnis už vilną – šios savybės kašmyrą pavertė legenda. Anksčiau kašmyro gaminiai buvo prabangos prekė, šiandien minkštų šalikų, megztinių, kurių etiketėse puikuojasi užrašas "kašmyras", galima rasti ne tik dizaineirų salonuose. Ar viskas, kas vadinama kašmyru, tikrai tai ir yra?

Kainą lemia unikalumas

Vietnamiečių kilmės Vokietijoje gyvenantis tekstilės ekspertas Kim-Ho Phanas – vienas garsiausių prabangaus pluošto ekspertų pasaulyje. Vakarų Europos didmiesčių parduotuvėse išvydęs vos 10 eurų kainuojantį šalį su etikete "100 proc. kašmyras" jis šypteli: tikras kašmyro šalis kainuotų mažiausiai dešimt kartų daugiau. Jei gamintojas žinomas – gaminys dar brangesnis.

Anot Kim-Ho Phano, kilogramas kašmyro kainuoja nuo 50 iki 130 eurų – priklausomai nuo kokybės. Kuo plonesnis, ilgesnis, šviesesnis pluoštas, tuo brangesnis gaminys. Vienam šaliui reikia 120–150 g kašmyro vilnos.

"Visiškai pigūs tariamai kašmyro gaminiai daugiausia gaminami iš viskozės. Geresnių sudėtyje yra avių vilnos ar šilko", – interviu Vokietijos laikraščiui "Sueddeutsche Zeitung" iliuzijas pigiai įsigyti tikro kašmyro gaminį sklaido ekspertas.

Kašmyro kainą lemia gamybos apimtis: per metus visame pasaulyje pagaminama maždaug 8 000 tonų kašmyro – Kinijos aukštikalnėse ar Vidurio Mongolijoje auginamų avių – vilnos. Pavasarį šios avys nekerpamos – iššukuojami švelnūs apatiniai plaukai. Vėliau švelnūs pūkai ir šiurkštūs plaukai kruopščiai atskiriami. Iš vieno gyvulio prišukuojama iki 200 g pirminės žaliavos. Vienam megztiniui prireikia trijų–penkių ožkų vilnos.

Beveik tobulos klastotės

30 metų pluošto analitiku Vokietijos vilnos tyrimų institute Achene (šiandien – Interaktyvių medžiagų Leibnitzo institutas) dirbęs tekstilės ekspertas prisimena laikus, kai madingi buvo gaminiai su moheriu – anuomet ieškota būdų, kaip atskirti būtent šį pluoštą nuo klastočių. Vėliau rinkoje pasirodė kašmyro klastotės – mokslo įstaiga susidomėjo jomis.

Keletą metų Kim-Ho Phanas teikia paslaugas privačiame biure – atlieka kašmyro ir kitokio prabangaus pluošto tyrimus. Jo klientai – gamintojai ir pirkėjai iš Europos, JAV, Azijos, ketinantys pirkti kašmyro žaliavos ar kelių dešimčių tūkstančių megztinių partiją ir norintys apsisaugoti nuo klastočių.

Kim Ho-Phanas atviras: kas antras tyrimo mėginys – 50–60 proc. – yra neteisingai deklaruojamas. Savaime suprantama, mėginiai patenka jau po pirminės apžiūros – tik tie, kurių autentiškumas eiliniam specialistui nekelia abejonių.

"Kuo didesnė kašmyro kaina, tuo daugiau klastočių rinkoje", – sako vokiečių leidinio pašnekovas.

Kaip atskirti gryną kašmyrą nuo mišinio? Anot Kim-Ho Phano, tai praktiškai neįmanoma. Kašmyru paversti galima net ir šiurkštų vilnos pluoštą. Klastotojai jį suminkština, pvz., silikonu, taip, kad net liečiant neįmanoma atskirti, tikras tai kašmyras, ar ne.

Jei kitos rūšies vilnos dalis yra ne didesnė nei 15 proc., tikriausiai net tada neatskirtume, kad esama priemaišų. "Tačiau jei primaišyta daugiau kitokios medžiagos, ilgainiui po skalbimo minkštiklio poveikis sumažėja, pluoštas vėl tampa šiurkštus", – sako ekspertas.

Gal iš nusidėvėjimo – pumpuravimosi, vėlimosi – galima suprasti, kad drabužis yra iš pigesnės medžiagos? Anot Kim-Ho Phano, pumpuravimasis yra būdingas labai trumpam, menkaverčiam kašmyro pluoštui. Kuo ilgesnis plaukas, tuo geriau jie išsilaiko siūluose. Tik perdirbimo menininkai italai ir japonai sugeba puikiai dirbti ir su labai trumpais kašmyro plaukais.

DNR analizė nepadeda

Kokybė vertinama ir klastočių rinkoje, todėl net ir garbingos mokslo įstaigos atsisako tirti kašmyrą. Anot Kim-Ho Phano, atskirti tariamą nuo tikrojo kašmyro galima pasitelkus gerą optinį mikroskopą, juo mokantį dirbti ekspertą ir žinias. Prie tokios išvados jis priėjo po daugybės metų tyrinėjimų, kai bandyta tirti net klastotės ir originalo DNR. Deja, pasirodė, kad daugkartinis pluošto apdirbimas, dažymas iškreipia pastaruosius rodiklius, todėl buvo grįžta prie darbo mikroskopu.

Šiandien pluoštas apžiūrimas pasitelkus rastrinį elektroninį mikroskopą. "Kiekvienas pluoštas turi savotišką topografinį atspaudą, kiekvienos pluošto rūšies plaukas yra savitos struktūros, kašmyro plauko žvyneliai skiriasi nuo kitų vilnos ir prabangių pluoštų plauko žvynelių", – vieną kriterijų įvardija ekspertas. Jei mėginio plauko skersmuo yra daugiau nei 20 mikrometrų, tai nėra kašmyras: pastarojo plauko skersmuo neviršija 19 mikrometrų.

Savaime suprantama, tai puikiai žino ir klastočių verslo atstovai. Kašmyro plauko žvyneliai dažniausiai yra bambuko formos, perpus plonesni nei avies vilnos – maždaug 0,4 mikrometrų storio, todėl vilna dažniausiai būna keletą sekundžių cheminiu būdu ėsdinama. "Klastotojų darbo kokybė mums kelia nuostabą", – neslepia ekspertas.

Įmaišo jako vilnos

Galimybių suklastoti kašmyrą yra daugybė ir tai daroma bet kurioje šio verslo grandyje: parduodant ir perkant žaliavą, verpiant siūlus, prieš jų eksportą. Dažnai įmaišoma jako vilnos – panašios į kašmyrą, bet šiurkštesnės, todėl pigesnės. Pirmą kartą Kim-Ho Phanas jako vilnos rado 1986-aisiais, tąkart ji buvo deklaruota kaip grynas kašmyras.

"Tai buvo pirmas kartas ir manimi niekas netikėjo. Tiekėjas turėjo ne vienos garsios laboratorijos sertifikatą. Koks jako pluoštas, niekas gerai nežinojo, nes jo dar nebuvo rinkoje. Tačiau aš jau buvau tyrinėjęs Acheno ir Miuncheno zoologijos soduose gyvenusių jakų vilną bei pavyzdžius iš Kinijos. Manimi patikėjo tik 2006-aisiais", – pisiminė jis. Anot Kim-Ho Phano, jako vilna taip pat yra labai gera, turi puikių terminių savybių, tik  ne tokia švelni kaip kašmyras.

Kaip prižiūrėti gaminius iš kašmyro – tikrojo, jei pasisekė įsigyti ne tobulą klastotę? Skalbti skalbyklėje, įjungus vilnos programą, arba rankomis. Svarbiausia, anot eksperto, negręžti, džiovinti ištiesus, kad nepakistų gaminio forma.

Viena, prieš ką bajėgės net Kim-Ho Phano žinios: tai kandys. Vos sužinojusios, kad spintoje atsirado kašmyro, jos paliks ramybėje vilną ir pasiners į šilko švelnumo kašmyro patalus.