AKM pirmą kartą Lietuvoje užfiksuotas prieš ketverius metus – 2014-ųjų sausio pabaigoje. VMVT specialistė pažymi, kad nuo tada nustatyti 68 šios ligos židiniai kiaulių laikymo vietose (3 komerciniuose ūkiuose ir 65 nekomerciniuose).

„Šiais metais AKM kiaulių laikymo vietose nenustatytas, bet kasmet ligos situacija laukinėje gamtoje tampa vis sudėtingesnė, liga vis sparčiau plinta nuo rytinės Lietuvos dalies į vakarinę, o tai kelia riziką kiaulių laikymo vietoms ne tik AKM užkrėstose zonose, bet ir dar AKM nepaliestuose regionuose.

2017-aisiais ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse buvo nustatytas didžiausias AKM protrūkių skaičius kiaulių laikymo vietose, užregistruota ir daugiausia užsikrėtusių šernų. 2017-aisiais Jurbarke, Mažeikiuose, Kalvarijose, Vilkaviškyje, Raseiniuose, o 2018-aisias – Akmenėje ir Joniškyje nustatyti nauji AKM atvejai šernų populiacijoje rodo viruso plitimo mastą, vadinasi, ir rizikos augimo tendencijas vis naujuose regionuose. 2018-ųjų sausio–kovo mėnesiais (iki kovo 19 d.) AKM atvejų laukinėje faunoje ir surastų šernų gaišenų skaičius jau viršijo per visus 2016-uosius užregistruotą skaičių“, – apgailestauja V. Grigaliūnienė.

Dešimtadalis ūkių nesilaiko saugos reikalavimų

Pasak pašnekovės, vadovaujantis ankstesnių metų patirtimi bei Europos maisto saugos tarnybos duomenimis, natūraliai (jei neįsikiša žmogus) AKM virusas gamtoje gali plisti 2–3 km/mėn. Todėl lemiamas faktorius spartesniam ligos plitimui yra žmogiškasis, kai ūkininkai ar medžiotojai nesilaiko biologinio saugumo reikalavimų.

Dažniausiai ji užklumpa tuos, kurie nepasiruošę, tikisi, kad visi perspėjimai skirti ne jiems.

„Reikia suprasti – liga prasideda nuo vieno ūkio, nuo vieno židinio. Dažniausiai ji užklumpa tuos, kurie nepasiruošę, tikisi, kad visi perspėjimai skirti ne jiems. Vieno žmogaus nerūpestingumas gali sukelti problemų visam regionui.

Todėl ypatingą dėmesį VMVT specialistai skiria ūkių patikroms. Komerciniai ūkiai tikrinami ne rečiau kaip du kartus per metus. Šioms patikroms vykdyti yra sudaryta 20-ies didžiausią patirtį turinčių VMVT pareigūnų darbo grupė. Nekomerciniai ūkiai tikrinimai ne rečiau kaip kartą per metus. Šių ūkių patikroms yra pasitelkti įgaliotieji privatūs veterinarijos gydytojai“, – kalba V. Grigaliūnienė.

VMVT atstovės teigimu, ankstesnių metų statistika rodo, kad biologinio saugumo reikalavimų neatitikimų nustatoma vidutiniškai 10–15-oje proc. patikrintų ūkių. Šia statistika vadovaujamasi ir skelbiant išplėstas AKM buferines zonas.

„Pavyzdžiui, 2017-aisiais paskelbtoje buferinėje zonoje jos nustatymo pradžioje buvo registruoti 3736 smulkūs kiaulių laikytojai, kurie augino 14169 kiaules. Įvedus buferinę zoną per nustatytą terminą buvo paskerstos 1857 kiaulės (apie 14 proc.), kiti ūkininkai suintensyvino biologinio saugumo priemonių taikymą ir toliau augino kiaules.

Taigi, kelerių metų VMVT patirtis rodo, jog buferinių zonų paskelbimas anaiptol nereiškia, kad toje zonoje išskerdžiamos visos kiaulės“, – sako ji.

Kova gali trukti dešimtmečius

Pasak pašnekovės, konstatuoti, kad liga pasibaigė, galima tik tuomet, kai nėra registruojama nė vieno susirgimo atvejo nei laukinėje faunoje, nei kiaulių laikymo vietose.

„Deja, kol kas visuose regionuose, kuriuose nustatytas AKM, jis turi tendenciją plėstis ir pereiti į naujas vietoves.

Ispanijos ir Portugalijos, kuriose AKM virusas išplito 1960 metais ir tapo endemine liga, pavyzdžiai rodo, kad AKM – sunkiai įveikiama liga. Šios šalys su liga kovojo iki 1995 metų. O Italijoje, Sardinijos saloje, AKM pirmą kartą užregistruotas 1978 m., bet liga vis dar nepažabota – su ja kovojama iki šiol“, – pasakoja V. Grigaliūnienė.