Maršrutinių taksi versle – blogi įpročiai

Klaipėda buvo pirmasis miestas, kuriame atsirado viešojo transporto paslauga maršrutiniai taksi. Dar prieš porą metų gatvėmis zujo tiek mikroautobusiukų, kad kitiems transporto eismo dalyviams būdavo sunku pravažiuoti. Maršrutinių taksi vairuotojai, besivaikydami keleivių ir pelno, iki šiol nelabai paiso eismo taisyklių, stoja bet kur. Neatsakingas jų manevravimas intensyvaus eismo gatvėse daugybę kartų sukėlė avarijas.

Nors šiuo metu maršrutinių taksi kiekis mieste sumažintas, tačiau likusios mašinos neretai kelia tikrą pasibjaurėjimą. Didžiųjų miesto autobusų vežėjai nuolat atnaujina mašinas, perkami nors naudoti, bet gerai išsilaikę autobusai, o maršrutiniai taksi, atrodo, lyg ir sustingo praeityje: gatvėse tebevažinėja autobusiukai, neaiškiomis sąlygomis iš krovininių perdaryti į keleivinius.

Už keleivio vežimą imdami po pusantro lito, „mikriukų“ savininkai neskiria lėšų deramai salonų priežiūrai. Apie sėdynių plovimą, jų užvalkalų skalbimą, jeigu būtina – ir salono dezinfekavimą, niekas girdėti nenori.

Miestiečiai pripranta prie savo aplinkos net ir tada, kai ji ne visada graži, patogi, švari. Tačiau ką gali pamanyti Klaipėdos svečiai, įsėdę į maršrutinį taksi, kuriame neaiškios spalvos dėmėti užvalkalai, nušiurusios sėdynės, o vairuotojų išvaizda - lyg kokių benamių. Toks viešasis transportas negražina miesto įvaizdžio.

Pokalbiui prie apskrito stalo apie mikroautobusiukų vairuotojų kultūrą, autobusiukų išvaizdą ir vidaus salono būklę „Klaipėdos“ redakcija pakvietė maršrutinių taksi vežėjus

Aldoną Mariją Vaitkevičienę (maršrutas nr. 3), Antaną Anužį (maršrutai nr. 5 ir 14), Vytautą Mėlinavičių (maršrutai nr. 8A ir 11), savivaldybės tarybos sekretorių

Artūrą Šulcą, Transporto tarnybos vedėją Saulių Gudavičių ir viešosios įstaigos „Klaipėdos keleivinis transportas“ (KKT) direktorių Gintarą Neniškį.

Valdžiai rūpesčių nedaug

- Savivaldybės administracijos Licencijų, leidimų ir vartotojų teisių apsaugos skyriaus vedėja Zita Žižytė pasakojo, kad jos darbuotojai licencijas maršrutinių taksi vežėjams formina greit ir paprastai: jeigu būtini dokumentai tvarkingi, nėra priežasčių neišduoti licencijos. O kaip vėliau vežėjai dirba, kaip jų mašinos atrodo – ne šio skyriaus rūpestis.

Tai kas gi rūpinasi, kad į maršrutinį taksi įlipęs keleivis nepašiurptų, išvydęs nevalyvą vairuotoją, skuduro ir šepečio neliestą saloną, bjaurias sėdynes?

A.Šulcas:

- Jeigu jau spauda ir visuomenė kelia mikroautobusiukų kokybės problemą, tai, matyt, gyvenimas gerėja. Vis dažniau kalbame ne tik apie būtinybę apskritai iš taško A nuvažiuoti į tašką B, bet ir apie tai, kad važiuoti jau norime patogiau, gražiau. Kalbame apie paslaugos kokybę, o ši tema labai svarbi.

Didžiųjų miesto autobusų parkai atsinaujina, jų paslaugos kokybė vis geresnė. Man atrodo, kad abejonių kelia ir lengvųjų taksi paslaugos kokybė: mieste netrūksta mašinų, į kurias įsėdus darosi nejauku ir gėda. Maršrutiniai ir lengvieji taksi – žmonių pragyvenimo šaltinis. Automobiliai, kuriais vežami žmonės, atrodo prastai, o jų pačių automobiliai, galiu spėti, visada švarūs ir tvarkingi. Keisti maršrutinių taksi kokybę – būtina. Klausimas kitas: kaip ir kada. Uždrausti, neleisti – ne geriausias kelias. Visai atsisakydami maršrutinių taksi sutrikdytume viešojo transporto sistemą, darbo netektų šimtai žmonių. Manau, kad ir vežėjai norėtų važinėti su naujais ir švariais mikroautobusiukais, tačiau jie neturtingi, naujų mašinų staiga nenusipirks.

Rengiamos taisyklės

- Tačiau reikia skirti du dalykus: naujas ir švarus. Švarus gali būti ir senas autobusiukas.

A.Šulcas:

- Taip, sutinku. O miesto įvaizdį iš tikrųjų formuoja gatvės, pastatai, viešasis transportas, žmonės. O kad visiems svarbus ir viešojo transporto vidus, jų salonai – nekelia abejonių.

Jau rengiami specialūs norminiai aktai, kurie reglamentuos viešojo transporto išorę ir vidų. Tie dalykai šiek tiek reguliuojami ir dabar, tačiau problemos supratimas dažnai menkas: mašina šiaip taip veža, techninė apžiūra atlikta, talonas – kišenėje. Ko dar? Galiu tik pastebėti, kad tolesni žingsniai formuojant viešojo transporto estetiką bus nelengvi.

Vairuotojus valdyti sunku

- Kaip maršrutų savininkai kontroliuoja mikroautobusiukų salonus, ar reikalauja juos valyti, prižiūrėti sėdynes? Ar keliami reikalavimai vairuotojų išvaizdai?

A.Anužis:

- Kiekvieną rytą asmeniškai pažiūriu, kokie autobusai išvyksta į maršrutus. Turėjau vieną vairuotoją, kuriam galėjai sakyti nesakęs dėl išvaizdos – jam vis tiek. Nors kiti vairuotojai ir nėra per daug apsileidę, bet sutinku su A.Šulcu, kad vairuotojų išvaizda negali gadinti bendro miesto įvaizdžio. O mašinų išvaizda priklauso ir nuo oro: dabar pats nepalankiausias metas, visur daug purvo.

A. M.Vaitkevičienė:

- Iš tikrųjų yra labai prastai atrodančių mikroautobusiukų. Tačiau net centrinėmis gatvėmis važinėjančios mašinos su sulankstytais buferiais, apšepusiais numeriais niekam nekelia rūpesčių. Argi retenybė, kad įlipus į mikroautobusą pinigus reikia paduoti nevalyvam vairuotojui? Ne mašinos amžius svarbu, o kaip ja rūpinasi vairuotojai. Viskas priklauso nuo vairuotojo.

- Tai kas galų gale turi rūpintis autobusiukais? Ar jūs, maršrutų savininkai, ar vairuotojai?

V.Mėlinavičius:

- Maršrutinių taksi priklausomybės sistema mieste paini. Kai kurias mašinas turi maršrutų savininkai, bet nedaug. Daugelį mašinų mes nuomojame. Vadinasi, dirbdamas bet kuriame maršrute, vairuotojas važinėja su savo mašina. Nuosavybės pagrindu Klaipėdoje nesukurtas nė vienas maršrutas, nė viena maršrutinių taksi įmonė. Jeigu kada nors tai įvyktų, padėtis pasikeistų tik į gera. Bet apie tai galima tik svajoti, mes neturime pinigų nusipirkti apynaujų mašinų.

- Ar maršrutų savininkai kalbasi su vairuotojais, kviečia susirinkimus, aptaria keleivių aptarnavimo klausimus? Ar sakote vairuotojams, kad jie deramai atrodytų?

A.Anužis:

- Taip, kalbame apie tai. Vairuotojai į tai reaguoja, lyg ir pasistengia.

- O ar maršrutų savininkai gali atsisakyti nevalyvų, apsileidusių vairuotojų paslaugų?

A.Anužis:

- Mano maršrutuose tvarka paprasta: porą kartų perspėju, po to – viso gero.

Kontrolės nepakanka

- Savivaldybės Transporto tarnyboje dirba tik du žmonės. Ar pakanka tiek darbuotojų, kad būtų kontroliuojama mikroautobusiukų teikiama paslauga? Ar jums taip pat pakanka tik vairuotojų pateikiamų popierių, techninės apžiūros talonų – ir po to niekas jums nerūpi?

S.Gudavičius:

- Anksčiau buvo patvirtintos lengvųjų taksi keleivių vežimo taisyklės. Dabar Vilniuje rengiamos maršrutinių ir lengvųjų taksi keleivių aptarnavimo kultūros taisyklės, kurios įsigalios nuo rugpjūčio mėnesio. Mes pažiūrėsime, kaip jos veikia, kiek veiksmingos, o tada taikysime Klaipėdoje.

- Ar tai reiškia, kad kol nėra tam tikrų dokumentų, nuostatų, taisyklių, savivaldybė negali iš vairuotojų reikalauti kultūringo elgesio, keleivių salonų standartų?

S.Gudavičius:

- Ne tik mums sunku apibrėžti, ką reikštų kultūros stygius viešajame transporte. To nenurodo jokie įstatymai, o mes privalome jais vadovautis.

A.Šulcas:

- Savivaldybės taryboje netrukus bus svarstoma viešojo transporto apipavidalinimo tvarka. Ją patvirtinus bus vertinama ne tik transporto priemonių techninė būklė, bet ir išvaizda.

V.Mėlinavičius:

- O kas įvertins autobusiuko salono kokybę, išvaizdą, kas nustatys, kad mašina tinka vežioti keleivius?

A.Šulcas:

- Kriterijus atitinkamu sprendimu turi nustatyti savivaldybės taryba. Kiek žinau, visame pasaulyje kokybinius viešojo transporto parametrus nustato savivaldybės. Kas tai kontroliuos? Man atrodo, tinkamiausia būtų savivaldybės įkurta viešoji įstaiga „Klaipėdos keleivinis transportas“. Tačiau jos darbuotojai turi turėti aiškius vertinimo kriterijus. Vertinimo savivalės, asmeniškumų čia būti negali.

Su šlepetėmis spaudžia pedalus

A. M.Vaitkevičienė:

- Man pačiai vasarą būna gėda žiūrėti, kokie vairuotojai veža keleivius. Neretai pamatysi prie vairo pusnuogį vyrą, tik su šortais, su šlepetėmis, su kuriomis vairuoti apskritai pavojinga, draudžiama.

A.Šulcas:

- Galiu tik pasidžiaugti, kad vežėjų pozicija sutampa su savivaldybės nuostatomis. Vadinasi, tvarka bus. Gal dar ne rytoj, bet svarbiausia, kad abiejų pusių norai sutampa.

S.Gudavičius:

- Man taip pat atrodė, kad vežėjai aimanuos, jog jiems nepakanka pinigų, autobusiukų priežiūra brangiai kainuoja. Jeigu mes žiūrime viena kryptimi, tvarką galėsime padaryti.

Trūksta investicijų

- Klausantis diskusijos kyla klausimas: ar kituose dideliuose miestuose, ypač kalbant apie Europos patirtį, taip pat yra maršrutinių taksi paslauga? Man lyg ir neteko matyti...

G.Neniškis:

- Maršrutinių taksi paslaugos paplitusios tik buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Netgi Rytų Europoje to nėra. Taip susiklostė istoriškai: nei mūsų miestai, nei valstybė neturi pakankamai lėšų viešojo transporto investicijoms. Viešojo transporto paslauga būtina, o ji nepakankamai išvystyta, todėl nišą užėmė maršrutiniai taksi. Visi sutinka, kad didieji autobusai ne tokie greiti, manevringi. Tačiau dideliuose miestuose į viešojo transporto sistemą įsijungia tramvajai, priemiestiniai traukiniai. Autobusai paprastai atlieka privežamąją funkciją: jie atveža keleivius prie pagrindinių magistralių, stočių, kur keleiviai vyksta toliau. Išsivysčiusiose šalyse miesto autobusų parkai dideli, jų investicijos pakankamai didelės, todėl jie teikia kokybiškas paslaugas. Tiesa, keleiviams tai kainuoja nepigiai, bet autobusai visada švarūs, vairuotojai uniformuoti. Mes ne tokie turtingi, todėl tenka versti taip, kaip galime.

A.Šulcas:

- Galiu priminti istorinį aspektą. Posovietinėje erdvėje Klaipėda buvo pirmasis miestas, kuriame atsirado maršrutiniai taksi. O viskas prasidėjo nuo garsaus 1989 metų autobusų vairuotojų streiko. Tada ir buvo iš butelio išleistas savotiškas džinas: miesto valdžia pasakė, kad tegu keleivius veža kas gali, kas nori. Niekas nepaneigs, kad maršrutiniai taksi miesto transporto istorijoje suvaidino reikšmingą vaidmenį. Miestiečiai, manau, dėkingi už tokią transporto paslaugą: už „mikriukus“ gyventojai balsavo savo piniginėmis.

S.Gudavičius:

- Galiu priminti, kad dar ne taip seniai porą kartų per metus visus mikroautobusus mes tikrindavome aikštėje prie Autobusų parko. Žiūrėdavome ir įvertindavome viską – nuo techninės būklės iki salono išvaizdos. Tada „mikriukams“ techninės apžiūros vykdavo kas dveji metai, dabar – kas pusmetį. Tačiau, tikrindami jų techninę būklę, niekas nekreipia dėmesio į salono vidų. Pastangos vienoje vietoje virto praradimais kitoje. Jeigu būtų mikroautobusiukų įmonės, jeigu jos konkuruotų tarpusavyje, jau šiandien paslaugos kokybė būtų kitokia.

Sėdynėse – odos ligų užkratai?

- Ponas Gudavičius minėjo, kad Vilniuje naujos taksi paslaugų taisyklės įsigalios rugpjūčio mėnesį, o Klaipėda dar pažiūrės, dar palauks. Suprantu, kad savivaldybei nesinori daryti klaidų. Tačiau tai reiškia, kad šiais metais mikroautobusiukų ūkyje niekas nepasikeis. Klaipėdiečių laukia vasara, kai ant abejotinos kokybės sėdynių sėsis pusnuogiai žmonės, vaikai. Ar niekam nekilo minčių, kad nuo baisių sėdynių, niekada neplaunamų jų užvalkalų galima apsikrėsti netgi odos ligomis? Ar kas nors tai kontroliuoja, stebi? Ar vairuotojai bent retkarčiais plauna, skalbia sėdynių užvalkalus, plauna sėdynes, o gal dezinfekuoja? Toks veiksmas būtų prasmingas, nes kai kurie sėdynių užvalkalai pasiūti kuo pigesni.

V.Mėlinavičius:

- Yra minčių ir apie tokius pavojus. Kaip to išvengti? Ne vienas vairuotojas, kuriam padaromos tokio pobūdžio pastabos, atšauna paprastai: mašina mano, sėdynė – mano, nekišk nagų, kur nereikia. Ir toliau veža keleivius. Ir nieko jam nepadarysi, aš tik nuomoju jį su autobusu. Jeigu priekaištai būna dar aštresni, jis palieka darbą ir eina ieškoti geresnės vietos.

Išnykimas bus natūralus

- Tai kokia prognozuojama miesto „mikriukų“ ateitis?

V.Mėlinavičius:

- Mes laipsniškai mirsime natūralia mirtimi. Daugelis maršrutų nuostolingi, pelnai mažėja, mes nepajėgūs įsigyti naujų ar gerai atrodančių naudotų mašinų.

A. M. Vaitkevičienė:

- Taip, mes mirsime pamažu, jeigu tik miesto valdžia nesiims ryžtingų priemonių ir anksčiau laiko visų neišvaikys.

A.Šulcas:

- Miesto valdžia jau anksčiau galėjo veikti ryžtingiau. Reikėjo skelbti tarptautinius šios paslaugos konkursus, tada būtų atėjusios solidžios kompanijos. O gal būtų pakakę ir rimto vidaus konkurso. Bet drastiškų priemonių nebus, keli šimtai šeimų vieną dieną negali likti be pragyvenimo šaltinio. Sutartys su vežėjais galioja iki 2009 metų. Iki to laiko savivaldybė turi nuspręsti, kiek ir kokių maršrutinių taksi reikalinga. Manau, kad konkurse dalyvaus tie, kurie išliks konkurencinėje kovoje.