Stojant į ES Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui (atsižvelgus į kainų skirtumus), nesiekė 50 proc. ES vidurkio. Šiandien pagal šį rodiklį mes pasiekėme net 90 proc. ES vidurkio ir prie turtingiausių Vakarų valstybių artėjome sparčiau ir arčiau nei bet kuri kita prie ES 2004-aisiais prisijungusi valstybė, tuomet buvusi labai panašiose startinėse pozicijose.

Skeptikai galėtų suabejoti, kad prie tokio ekonominio progreso labiausiai prisidėjo būtent Lietuvos narystė ES ir glaudesnė integracija su Vakarų valstybėmis. Šį skepticizmą greitai užgesina žvilgsnis į Lietuvos ekonomikos augimo priežastis ir į kitas iš Sovietų Sąjungos ištrūkusias, bet Vakarų link nepasukusias valstybes. Pavyzdžiui, Baltarusijos BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra tris kartus mažesnis nei Lietuvos.

Pagrindinis Lietuvos ekonomikos augimo variklis buvo eksportas, kuris per šį laikotarpį išaugo keturis kartus, o didžioji dalis lietuviškos kilmės prekių eksporto augimo buvo nukreipta būtent į ES. Prieš du dešimtmečius visų prekių eksportas sudarė tik apie trečdalį Lietuvos BVP, dabar ši dalis yra beveik dvigubai didesnė.

Dar įspūdingiau atrodo Lietuvos paslaugų eksportas, išaugęs nuo 2 mlrd. iki 17 mlrd. eurų per metus. Prie to labai daug prisidėjo transporto sektorius, kuris sudaro pusę visų paslaugų eksporto. Labiausiai džiugina aukštesnės pridėtinės vertės – informacinių ir ryšių technologijų, finansinių ir kitų verslo paslaugų sektorių suklestėjimas. Šių paslaugų eksportas 2004-aisiais beveik neegzistavo, o šiuo metu sudaro apie 6 mlrd. eurų per metus.

Žinoma, pasaulyje galima rasti pavyzdžių, kai daugelis gyventojų nejaučia eksporto ir BVP augimo, o visą naudą susižeria keli išrinktieji. Taip dažniausiai būna daug gamtos išteklių turinčiose, nedemokratinėse, labai korumpuotose valstybėse. Lietuva šios smegduobės išvengė – per šį laikotarpį vidutinis darbo užmokestis, atskaičiavus mokesčius, padidėjo daugiau kaip penkis kartus – nuo 256 iki 1 304 eurų. Dar sparčiau augo vidutinė senatvės pensija, 2004-aisiais siekusi 109 eurus, o šiemet – jau 644 eurus.

Tai nereiškia, kad atlyginimai ar pensijos yra pakankamai dideli – tam tikras nepasitenkinimas status quo yra ir progreso variklis. Tačiau svarbu neignoruoti paprasto fakto – tokio pajamų augimo gali pavydėti ne tik rytuose likusios, bet ir visos kitos naujosios ES valstybės.

Gerai girdžiu ir skeptikų balsą – o kaip su kainomis? Vidutinės prekių kainos per du dešimtmečius padidėjo maždaug dvigubai, o paslaugų – du su puse karto. Taip, kai kurių prekių ir paslaugų kainų didėjimas buvo dar spartesnis. Tačiau net ir atsižvelgus į tai, matome, kad realus vidutinis darbo užmokestis, atskaičiavus mokesčius, – dirbančiųjų perkamoji galia – padidėjo du su puse karto, o pensininkų – beveik tris kartus.

Padidėjusią gyventojų perkamąją galią, finansines galimybes ir vartojimą rodo ir kitas „Eurostat“ skelbiamas rodiklis – faktinės individualios vartojimo išlaidos, kurios apima ne tik pačių gyventojų įsigytas, bet ir valstybės suteiktas nemokamas prekes ar paslaugas. Pagal šį rodiklį vartojimas Lietuvoje siekia apie 95 proc. ES vidurkio, yra didesnis nei visose kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse ir yra panašus kaip Airijoje ar Ispanijoje.

Galiausiai skeptikai atkreips dėmesį į su vidurkiu susijusias problemas ir primins visus jau klasika tapusius juokelius – vieni valgo bulves, kiti mėsą, o vidutiniškai išeina cepelinai; vidutinis Neries gylis maždaug tik 1 m, bet perbristi nepavyktų; vieni ligoniai karščiuoja, kiti jau atvėsę, bet vidutinė ligoninės temperatūra yra normali ir t. t.

Iš tiesų pajamų nelygybė – ją matuojant pagal tai, kokia dalis gyventojų negauna bent 60 proc. šalies pajamų medianos, – Lietuvoje per du dešimtmečius beveik nepasikeitė ir išlieka didesnė nei ES vidurkis (bet mažesnė nei Latvijoje ir Estijoje). Tačiau turbūt svarbiau yra paminėti tai, kaip per šį laikotarpį pasikeitė giliame materialiniame nepritekliuje gyvenančių žmonių skaičius. „Eurostat“ duomenimis, stojant į ES Lietuvoje tokių buvo daugiau kaip 1 mln., maždaug kas trečias gyventojas. Šiandien – maždaug tik vienas iš dvidešimties.

Narystė NATO nebuvo ekonominis sprendimas, bet turėjo ir turės netiesioginės įtakos ekonomikai – padėjo pritraukti tiesioginių užsienio investicijų, kurios padidėjo nuo 5 mlrd. iki 33 mlrd. eurų. Įdomu tai, kad, palyginti su BVP, Lietuva pritraukė mažiau tiesioginių užsienio investicijų nei Latvija ar Estija, bet pagal ekonominę konvergenciją pralenkė kitas Baltijos šalis. Kokia šios sėkmės priežastis?

Lietuvių kalboje žodis „sėkmė“ turi dvi reikšmes. Pirmoji – sėkmė yra tai, kas atsitiko netyčia, atsitiktinai (anglų k. „luck“). Tačiau kalbėdami apie Lietuvos ekonominę sėkmę čia omenyje turime antrąją šio žodžio reikšmę – tai yra rezultatas, kuris yra pasiekiamas kryptingomis pastangomis (anglų k. „success“).

Vienas pagrindinių šių sėkmės veiksnių – Lietuvos žmogiškasis kapitalas. Apie besikeičiantį gyventojų skaičių, požiūrius ir savijautą, emigraciją, pavirtusią į imigraciją, lyderystę laimės indeksuose, pasitenkinimą gyvenimo kokybe, išsilavinimą ir kitus išskirtinumus – antroje dalyje, kitą savaitę. Trečioje šios trilogijos dalyje aptarsime kitus Lietuvos sėkmės veiksnius, neišspręstas problemas ir ką reikia padaryti, norint užtikrinti tolesnį progresą.