„Kol kas situacija Lietuvoje išlieka nebloga, rugpjūčio mėnesį matėme netgi šiek tiek padidėjusias mažmeninės prekybos ir apdirbamosios gamybos apimtis. Šiuo metu yra daug dūmų, visi mažiname prognozes, ruošiamės sunkiai žiemai. Stebint tai, kaip elgėsi gyventojai šių metų vasarą, kaip atrodė įmonių rezultatai, tos problemos nebuvo. Bet rugsėjo mėnesį, žiūrėdami į gyventojų bankų kortelių duomenis, matydami, kam jie išleidžia pinigus, kam taupo, matome, kad ne pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms stengiasi išleisti mažiau – ruošiasi žiemos sezonui. Tikėtina, kad ta tendencija sustiprės. Įmonių eksporto užsakymai irgi pradėjo mažėti. Tai reiškia, kad nematysime ir tokio pramonės eksporto augimo. Visuose frontuose bus augimo sulėtėjimas. Bet tai nebus dramatiškas scenarijus. Mes prognozuojame gana švelnią ir nelabai ilgą recesiją“, – teigė ekonomistas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dabar visi uždėję koją ant stabdžių. Ir jų nepaspaudė galvodami, kad reikia pergyventi šitą brangią ir, tikėtina, šaltą žiemą. Ar teisūs jie taip manydami? Jūs sakote, kad ir kiti metai gali būti taip pat sudėtingi, neužteks tik peržiemoti?

– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad pastarieji keleri metai labai gerai iliustravo, kad mūsų gebėjimai prognozuoti ateitį yra labai riboti. Tai prasidėjo nuo pandemijos, po to pavirto į infliaciją tokią, kokios niekas neprognozavo. Dabar – energijos, karo Ukrainoje (kurio irgi niekas nesitikėjo) krizė. Todėl kalbos apie tai, kas bus po 2-3 metų yra hipotezių ir spėjimų lygyje. To negalima pavadinti prognozėmis.

Ką matome dabar? Praėjusiais metais Europa iš Rusijos importavo apie 40 proc. suvartojamų dujų. Dabar, rugsėjo mėn., tas lygis buvo nukritęs iki 5 proc. – kai užsidarė „Yamal- Europe“ vamzdynai, liko šiek tiek per „TurkStream“ ir per Ukrainą. Labai tikėtina, kad kitais metais arba ir liks tie 5 proc., arba visai nieko neliks.

Tai reiškia, kad tos dujų saugyklos, kurios yra dabar užpildytos, rodo, jog šiemet esame pasiruošę ateinančiai žiemai. Kitais metais jas reikės užpildyti kitomis dujomis, kitais šaltiniais. Taip, Europa stato daug suskystintų gamtinių dujų išdujinimo terminalų, vysto infrastruktūrą, pradėjo veikti dujų tiekimo vamzdis tarp Norvegijos ir Lenkijos, atsiranda nauji tiekėjai iš Afrikos, Vidurinių Rytų valstybių. Labiausiai tikėtinos prognozės rodo, kad vis tik gali neužtekti tų suskystintų dujų ir struktūros tam, kad pilnai užpildytume saugyklas ir pasiruoštume jau 2023-2023 metų žiemai. Tai reiškia, kad ta energijos transformacija – Europos visiškas atsiribojimas nuo Rusijos – tikrai truks daugiau nei pusmetį ar metus. Tikrai reikia nusiteikti tam, kad ir įmonės, ir gyventojai ateinančius kelis metus turės daug taupiau vartoti elektros energiją ir dujas.

Matome, kad ne pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms stengiasi išleisti mažiau – ruošiasi žiemos sezonui.

– Ar valstybė turėtų padėti visų pirma verslui? Nes kol kas net pažadų nėra jokių.

– Valstybės vaidmuo čia yra labai svarbus dvejuose frontuose. Vienas frontas – ilgalaikė strategija ir veiksmai, kaip užtikrinti energijos nepriklausomybę. Tai didžiulės investicijos į saulės, vėjo energiją, į naujas jungtis, elektros gamybos pajėgumus. Visa tai, ko mes turime nepakankamai tam, kad galėtume būti visiškai nepriklausomi nuo Rusijos ir kitų valstybių Rytų fronte. Kita sritis – tas trumpas laikotarpis: šis ruduo, žiema, pavasaris. Toms įmonėms, kurioms iš tiesų energijos sąnaudos jau dabar pradeda kenkti jų konkurencingumui, gali pavirsti į nemokumą, bankrotus, didesnį nedarbo lygį.

Daugelis Europos sąjungos valstybių pasiūlys ir siūlo įvairias priemones, kaip toms įmonėms padėti. Kartais tiesiog subsidijos, kompensacijos už tai, kad kuriam laikui yra stabdoma veikla, nes jos neįmanoma vykdyti prie tokių energijos kainų. Kitais atvejais yra pasiūloma bent dalis energijos ir dujų už mažesnę kainą. Manau, kad ir Lietuvos vyriausybė neišsišoks ir neeksperimentuos bei pasiūlys kompensacines priemones.

Noriu pabrėžti, kad tai neturi būti tokios kompensacijos, kurios visiškai nuima stresą, susijusį su energijos išteklių kainomis. Praėjusį penktadienį energijos ministrai nusprendė, kad visos valstybės privalo sumažinti 5 proc. energijos vartojimą. Nes jos tiesiog trūksta Europoje. Čia yra ne tik kainos klausimas, bet jos prieinamumo ir gebėjimo pasigaminti tą energiją klausimas. Jei kaina nepadidėja nei gyventojams, nei įmonėms, nėra motyvacijų, jokių paskatų taupiau naudoti energiją. Čia turės visi įsijungti. Savivaldybės turės nuspręsti, kada neapšviesti gatvių, kur mažiau apšviesti, kur sutaupyti elektros energijos. Galbūt mažiau šildyti viešuosius pastatus, kad temperatūra nebūtų tokiame aukštame komforto lygyje. Jei kompensuosime visas įmonių energijos sąnaudas, nebus paskatų greitai investuoti į energijos gavybą, energijos efektyvumo didinimo priemones. Kompensavimas irgi turi būti protingas, su tam tikromis ribomis. Pavyzdžiui, atsispiriant nuo to, kiek energijos, dujų buvo suvartota praėjusiais metais, 80 proc. to kainų lygio galima įšaldyti, likusią dalį įmonė susimoka rinkos kaina. Reiškia, kad turi labai aiškias paskatas taupyti, vartoti mažiau.

– Bet ar teisinga kryptis, apie kurią kalba Aušrinė Armonaitė – kad tuoj bus paskolos, mokesčių atidėjimai. Bet jie bus labai kryptingi, toms įmonėms, kurių energijos sąnaudos sudaro didžiąją dalį jų sąnaudų. Ar tai padės nesustabdyti ekonomikos variklio Lietuvoje?

– Vien paskolos ir mokesčių atidėjimas nelabai padeda, nes tai nėra vien šios žiemos krizė. Taip, įmonėms padėtų atidėti mokesčių mokėjimai, lengvatinės paskolos, jeigu reiktų išgyventi 2-4 mėnesius. Bet jei matome, kad tai yra aukštesnių energijos kainų problema, kuri tęsis dar 1-2 metus, nenorės ir negalės daug verslų tiesiog skolintis ir nuostolingai vykdyti veiklą 1-2 metus matydami ribotas galimybes finansinių įsipareigojimų vykdymui ateityje. Reikia kompleksinių priemonių.

Taip, kai kurioms įmonėms reikia likvidumą padėti – trūksta lėšų dabar, čia. Bet turi būti ir tos priemonės, kurios išsaugo įmonių konkurencingumą. Ir tai ne tik didžiausios įmonės. Didelės, stambios pramonės įmonės, kurios naudoja daug energijos išteklių, labai dažnai jau yra pagalvojusios apie tokias rizikas ir scenarijus bei turi savo elektrines: vėjo, saulės, biokuro. Turime daug mažų ir vidutinių įmonių. Maitinimo, apgyvendinimo ar kt. sektoriuose. Jos neturi savo elektrinių. Ten net jeigu elektra arba dujos sudaro 5 proc. visų sąnaudų, bet kai kaina pakyla 2-4 kartus, tai yra didelis šokas. Kai greta dar kyla ir visos kitos sąnaudos – minimalus darbo užmokestis didės 15 proc., vidutinis darbo užmokestis irgi sparčiai auga – reikia galvoti ne tik apie tai, kaip padėti įmonėms trumpalaikėmis, vienkartinėmis priemonėmis, bet ir sukurti tam tikrą kainų įšaldymo sistemą, kuri padėtų išgyventi šią energijos krizę.