Po Tytuvėnų vienuolyno gaisro daug kas stebėjosi, kodėl buvo apdraustos tik pastato sienos, o ne bažnytinio paveldo muziejaus eksponatai. Aiškėja, kad Lietuvoje ne visos kultūrinio paveldo vertybės apdraustos, tačiau neišnaudotos rinkos draudikai neįžvelgia.

Drausti turėjo bažnyčios

Paveldosaugininkai jau suskaičiavo, kad per Tytuvėnų vienuolyno gaisrą sunaikinta 60 vertybių, iš kurių 23 buvo įrašytos į Kultūros vertybių registrą, 37 – neregistrinės. Nors tai nesudaro nė procento visų kilnojamųjų vertybių registre įregistruotų vertybių, kultūrinio paveldo požiūriu nuostoliai yra milžiniški.

Teigiama, kad neformaliame Šiaulių vyskupijos bažnytinio paveldo muziejuje, kuris pernai birželį buvo atidarytas restauruotose Tytuvėnų bernardinų vienuolyno patalpose, sudegė vertingiausi eksponatai. Tai buvo XVI–XIX a. liturginiai reikmenys, drabužiai, paveikslai, bažnytinės knygos. Eksponatai į muziejų buvo suvežti iš įvairių Šiaulių vyskupijos parapijų ir turėjo būti eksponuojami dar bent porą mėnesių. Neabejojama, kad žinomiausių Europos ir Lietuvos auksakalių darbai iš sidabro ir vario, puošti brangakmeniais, savo verte prilygo Vilniaus katedros lobyno eksponatams.

Kaip pasakojo muziejaus vadovė Rūta Krencienė, dėl gaisro labiausiai nukentėjo Šiaulėnų parapija, iš kurios bažnyčios buvo paimta daugiausia eksponatų.

„Eksponatai nebuvo auksiniai, tai buvo sidabro ir vario lydinių dirbiniai, tačiau liturginiu atžvilgiu jie buvo labai vertingi. Išsilydė labai sena Antano Poliūtos monstrancija, sudegė vienintelė Lietuvoje kryžiaus formos monstrancija“, – vardijo R.Krencienė.

Dabar galima tik spėlioti, kiek milijonų litų buvo vertas bažnytinis paveldas, kuris sudegė, nes niekas niekada jų nevertino. „Sudegusios vertybės nebuvo apdraustos, tačiau tai buvo ne mūsų, o tų vertybių savininkų pareiga. Vertybės iš bažnyčių buvo paimtos pagal vyskupo dekretą ir perdavimo–priėmimo aktą laikinai naudoti. Savininkai turėjo spręsti patys, drausti jas ar ne“, – atsakomybę nuo savęs nusiimdamas kalbėjo Pranas Jurkaitis, neformalų muziejų įsikūrusio Tytuvėnų piligrimų centro direktorius.

Apdrausti sudėtinga

Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios pastatai buvo apdrausti nuo ugnies, gamtinių jėgų, vandens ir trečiųjų asmenų veiklos. Tytuvėnų vienuolynas – 10,5 mln. litų, bažnyčia – 6 mln. litų suma. Draudikai skaičiuoja gaisro padarytą žalą pastatams, rezervavo 3 mln. litų, tačiau nė vienas litas nebus skirtas žalai dėl prarastų vertybių atlyginti.

Pasak draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo Turto draudimo skyriaus vadovės Violetos Milčiūnienės, draudžiant Tytuvėnų vienuolyno pastatą bažnytinio paveldo vertybių draudimo apsauga nebuvo pageidaujama.

„Tokių objektų, kaip paveldo vertybių, meninių kūrinių ir pan. draudimas netaikomas kaip kitų standartinių daiktų (baldų, kompiuterinės įrangos ar įvairių prekių) draudimas. Turto draudimo principas – atkurti klientui daiktus analogiškais, kokius jis turėjo iki nelaimingo įvykio. Kadangi tokių vertybių neįmanoma atkurti analogiškais daiktais, nes analogiškų daiktų tiesiog nėra, reikėtų pirmiausia įvertinti šias vertybes, kokia galėtų būti draudimo suma, tuomet ji suderinama su klientu, kaip žalos atveju būtų atlyginama, jei šios vertybės nukentėtų iš dalies arba jei nukentėtų visiškai. Tokio pobūdžio draudimui visad būtų kuriamos specialios draudimo sąlygos, kurios turėtų būti priimtinos tiek klientui, tiek draudikui, nes standartinės draudimo sąlygos šiuo atveju netinka“, – kalbėjo V.Milčiūnienė.

Pasak draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ atstovės, kadangi standartinės sąlygos tokių objektų draudimui negali būti taikomos, todėl ir draudimo įmoka kiekvienu atveju būtų individuali, priklausomai nuo draudžiamų objektų pobūdžio, nustatytų draudimo sumų, esančios apsaugos draudimo vietoje.

Vertę sužino, kai išveža

Draudikai neslepia, kad pagrindinė problema ta, jog paveldo vertybės turi būti įvertintos tiek prieš jas apdraudžiant, tiek išmokant išmoką. Natūralu, kad paveldo vertybių draudimo suma gali būti labai didelė, o įvertinę milžinišką riziką draudikai pagrįstai gali paprašyti didelių draudimo įmokų.

Draudimo įmoka yra viena priežasčių, kurios atbaido muziejus ir bažnyčias drausti savo saugomą kultūrinio paveldo turtą. Muziejininkai pabrėžia, kad pagrindinė priežastis, kodėl vertingi eksponatai neapdrausti, – jie neįkainojami.

Todėl net ir vertingiausia Lietuvos sakralinio meno kolekcija – Vilniaus katedros lobynas – taip pat neapdrausta. Tai dienraščiui patikino Bažnytinio paveldo muziejaus, kuriame šiuo metu eksponuojama dalis Vilniaus katedros lobyno, vadovė Sigita Maslauskaitė.

„Labai išskirtiniais atvejais kultūrinio paveldo vertybės yra apdraudžiamos – tuomet, kai jos išvežamos į parodas kitose šalyse ar miestuose. Mūsų muziejaus praktikoje tai jau yra įvykę, kai Vilniaus katedros lobyną skolinome Vavelio ir Varšuvos karališkųjų rūmų rengiamoms parodoms. Tuomet Goštautų monstrancija buvo įvertinta 1 mln. eurų (3,45 mln. litų). Ji yra labai brangi, nes jos meninė vertė labai didelė. Jeigu būtų skaičiuojama tik materialinė vertė, ji būtų gerokai mažesnė, nes ši monstrancija yra sidabrinė“, – pasakojo S.Maslauskaitė. Pasak jos, muziejuje yra ir kitų labai brangių eksponatų, kaip antai kalnų krištolo kryžius, tačiau esą jo vertė nežinoma, nes jis niekada nebuvo išvežtas į kitą parodą ir įvertintas.

Paklausta, kiek siekia laikinai išvežamų eksponatų draudimo įmoka, S.Maslauskaitė neslėpė, kad jos būna didelės. „Prieš trejus metus Vilniaus katedros lobyno išvežimo draudimu rūpinosi Lenkija, todėl draudimo įmoka man nežinoma. Dabar esame pasiskolinę Vilniaus auksakalystei brangų daiktą iš Krokuvos. Savininkai šį Krokuvos Švč. Trejybės vienuolynui priklausančią Šv. Kryžiaus relikvinę įvertino 70 tūkst. eurų suma. Vertės kainą mums šiek tiek pavyko nuderėti. Nuo vertės priklausė 3 tūkst. litų siekianti draudimo įmoka“, – pasakojo Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė. Ši suma sumokėta už išskirtinį parodos „Vilniaus sakralinė auksakalystė“, veikiančios nuo praėjusių metų spalio vidurio iki šio mėnesio pabaigos, eksponatą. Relikvinė paženklinta ypač retu Vilniaus miesto kontroliniu ženklu – Gedimino stulpais, o jį 1637 m. nukalė Vilniaus auksakalys Hornas Rentelis.

Tytuvėnų pamoką išmoks?

Bažnytinio paveldo muziejaus vadovės S.Maslauskaitės teigimu, drausti visus muziejaus eksponatus nėra prasmės. Esą visa juos supanti aplinka yra akylai stebima ir saugi, todėl papildomai išlaidauti muziejai nemato poreikio, o ir galimybių neturi.

„Labiausiai muziejinių eksponatų nenori drausti draudikai. Kai ieškojome, kas galėtų apdrausti Krokuvos relikvinę, bendravome ne su viena draudimo bendrove. Dalis jų, išgirdę, kad reiks apdrausti XVII a. daiktą, iškart nutraukdavo pokalbį. Kitos bendrovės muziejininkų jau yra prijaukintos, bet kultūros paveldo vertybes sutinkančių drausti bendrovių yra vienetai“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Paklausta, o gal po Tytuvėnų vienuolyno gaisro kilo minčių vis dėlto apdrausti bent vertingiausius muziejaus eksponatus, S.Maslauskaitė užtikrintai atkirto, kad ne draudimo bendrovės, o tvarkinga patalpų priešgaisrinė apsauga gali padėti apsaugoti kultūros paveldo vertybes, kad jos neišnyktų.

„Nors mūsų priešgaisrinė sistema yra ideali ir jos patikra vyksta kas pusę metų, po Tytuvėnų vienuolyno gaisro užsakėme pakartotinę patikrą. Galima apdrausti, bet jeigu vertybės bus prarastos, tai net ir gavus draudimo išmoką to daikto kitu nepakeisi“, – kalbėjo pašnekovė. Jos nuomone, Tytuvėnų vienuolyno atvejis turėtų atkreipti muziejininkų dėmesį, kad taupyti pačioje svarbiausioje – muziejaus eksponatų apsaugos – srityje negalima. „Nelaimė didelė, bet pamoka gera“, – pabrėžė ji.

Laukia naujos tvarkos

Paklaustas, ar ateityje draus muziejaus eksponatus, VšĮ Tytuvėnų piligrimų centro direktorius P.Jurkaitis sakė, jog tai priklausys nuo to, ką pasakys valdžia. „Po šio įvykio bus Kultūros paveldo departamento rekomendacijos, tvarka turės keistis, bet dar neaišku kaip“, – sakė jis.

Kaip dienraščiui sakė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, kultūros paveldo vertybių apsaugos pokyčių po Tytuvėnų nelaimės tiesiog privalo būti, tačiau esą kalbėti apie konkrečius dalykus dar per anksti. „Šiuo metu peržiūrimi teisės aktai, tą darbą atlikus paaiškės, ką vertėtų keisti ar tikslinti“, – sakė ji.

Kultūros paveldo departamento vadovės nuomone, kultūros vertybių draudimas labai reikalingas, tačiau esą nėra jokių teisinių svertų priversti eksponatų valdytojus apdrausti kultūros vertybes.