Kas pasikeis šilumos rinkoje, jei VKEKK priims naują tvarką?, – pasiteiravome V.Kisieliaus.

– Visų pirma, gyventojai pagaliau turės galimybę šilumą gauti iš tų, kas ją pagamina pigiausiai. Tie gamintojai, kurie pasiūlys mažiausias kainas, parduos daugiausiai šilumos, todėl dėl aktyvios konkurencijos gyventojai tik sutaupys.

Iki šiol situacija buvo priešinga – savivaldybėse šilumą tiekiančios įmonės pirma susipirkdavo savo gaminamą šilumą, nors ją gamindavo brangiau už nepriklausomus gamintojus.

Šią situaciją lengviau įsivaizduoti, jei lygintume, tarkim, su prekyba turguje. Įsivaizduokite, kad norite nusipirkti savo mėgstamiausių obuolių, kainuojančių 20 centų už kilogramą. Tačiau pardavėjas į jūsų krepšį pirmiausia prikrauna savo parinktų obuolių, kurie kainuoja 50 centų už kilogramą, o tik likutį užpildo pigesniais, jūsų mėgstamais obuoliais. Ir, galiausiai, jūs esate priverčiamas už juos sumokėti. Tai ar nesijausite apgauti?

Kitas svarbus pokytis, kurį lems nauja tvarka – didesnis skaidrumas. Todėl gyventojai pagaliau aiškiai matys, kiek iš tikrųjų kainuoja šilumos gamyba.

– Bet ar siūlomi pakeitimai sumažins šildymo kainas?

– Be jokios abejonės. Tai aiškiai rodo tiek VKEKK, tiek mūsų pačių skaičiavimai. Komisija skaičiuoja, kad šiluma didžiuosiuose miestuose gali atpigti net iki 16 proc.

Mūsų skaičiavimai panašūs, manome, kad ilguoju laikotarpiu pokyčių naudą sąskaitose išvys visi vartotojai, prisijungę prie centralizuotų šilumos tinklų.

Akivaizdu viena – dabartinis gyventojų piktinimasis šildymo sąskaitomis yra pagrįstas, todėl rinkai būtini pokyčiai ir sprendimai, leisiantys jas sumažinti.

– Tačiau šilumą tiekiančios įmonės teigia, kad VKEKK siūlomi pokyčiai bus naudingi tik nepriklausomiems gamintojams, o vartotojams šiluma brangs.

– Tiesa yra tokia, kad šilumos tiekėjai bijo lygiavertės konkurencijos su nepriklausomais gamintojais, todėl griebiasi paskutinio šiaudo ir gąsdina gyventojus bei sprendimus priimančias institucijas aukštomis šilumos kainomis. Nieko nuostabaus – artėja laikas, kuomet VKEKK nebegarantuos šilumos tiekėjams gyventojų sąskaita ilgus metus generuotų pelnų.

Tiesa yra tokia, kad šilumos tiekėjai bijo lygiavertės konkurencijos su nepriklausomais gamintojais, todėl griebiasi paskutinio šiaudo ir gąsdina gyventojus bei sprendimus priimančias institucijas aukštomis šilumos kainomis.

Šiandien pelnas šilumos tiekėjams yra garantuojamas automatiškai, nepriklausomai nuo to, ar jie dirba efektyviai ar ne. Įsivaizduokite panašią situaciją, pavyzdžiui, mokslo srityje – mokinys eina į egzaminą, jau žinodamas, kad jame gaus 10 balų. Kokia tuomet būtų tokio mokinio motyvacija nepriekaištingai pasiruošti egzaminui?

Panaši situacija dabar yra šilumos rinkoje. Dabar galiojanti šilumos supirkimo tvarka yra nenaudinga gyventojams. Naudą jaučia tik šilumą tiekiančios įmonės ir tai labai aiškiai atsispindi jų pelnuose. Yra pavyzdžių, kai tokių įmonių pelningumas vos per penkmetį išaugo net ne procentais, o dešimtimis kartų.

Manome, kad gyventojų bauginimas didėsiančiomis kainomis ne tik neturi pagrindo, ką rodo ir VKEKK skaičiavimai, bet netgi yra neetiškas. Tai reikėtų vertinti kaip spaudimą Komisijai.

Labai svarbu paminėti, kad priėmusi naują supirkimo tvarką VKEKK turės ir svertus, leisiančius reguliuoti kainas, nustatyti ribas, neleisiančias kainoms augti. Taigi šilumos tiekėjų grasinimai dėl augsiančių kainų yra laužti iš piršto.

Kaip jau minėjau, pokyčiai šilumos rinkoje gali atsiliepti tik iki šiol buvusiam šilumos tiekėjų pelningumui. Nauja tvarka iki šiol buvusius aukštus, garantuotus šilumos tiekėjų pelnus sumažins. Būtent todėl šios įmonės stengiasi išsaugoti savo pozicijas prisidengdamos vartotojų interesu.

– Tačiau juk pelno tikisi ir nepriklausomi šilumos gamintojai, tad ar pasikeitus tvarkai jis jiems padidės?

– Pelno siekimas yra normalus ir suprantamas bet kokio verslo tikslas. Tačiau ne vien tai svarbu – į šilumos rinką privatus kapitalas neatėjo tam, kad greitai užsidirbtų ir iš jos pasitrauktų. Investuotojams yra svarbus rinkos skaidrumas, konkurencinės sąlygos bei investicinis stabilumas ilgalaikėje perspektyvoje.

Todėl žemos šildymo kainos yra mūsų prioritetas. Šilumos vartotojai – visa šio ūkio ašis. Jei nepasirūpinsime mažesnėmis vartotojų sąskaitomis dabar, galbūt greitai situacija taps tokia, kad nebebus kuo rūpintis.

Akivaizdu, kad pigesnė šiluma paskatintų prie centralizuoto šildymo jungtis daugiau vartotojų, jie neieškotų alternatyvų. Tai vėlgi skatintų investicijas tiek į naujus, tiek į jau esamus šilumos gamybos įrenginius, jų modernizavimą.

Grįžtant prie pelno klausimo – yra miestų, kuriuose nepriklausomi gamintojai dirba pelningai. Tačiau yra ir tokių, kur nuolat patiria nuostolius. Ir ne todėl, kad yra neefektyvūs ar gamina brangiai, o todėl, kad pagal dabartinę tvarką jiems nėra leidžiama realizuoti pigios šilumos. Tokia situacija yra grėsmė tiek verslui, tiek vartotojui – jeigu leisime nepriklausomiems gamintojams bankrutuoti, šilumos kaina mieste reikšmingai pakils.

Tiesa, oponentai nemeluoja sakydami, kad pirmosios nepriklausomų gamintojų katilinės dirbo itin pelningai ir jiems jau atsipirko. Tačiau šioje vietoje svarbu suprasti, kad dėl nepriklausomų gamintojų atėjimo į rinką nenukentėjo nė vienas vartotojas. Vienintelis, kas dėl to pralošė buvo Rusija ir jos valdoma „Gazprom“, kadangi labai smarkiai sumažėjo gamtinių dujų importas į Lietuvą.

Faktas – nepriklausomi gamintojai uždirbo pinigus, kuriuos anksčiau už šilumą vartotojai sumokėdavo „Gazprom“. Svarbiausia, kad didelė dalis tų pinigų liko Lietuvos ekonomikoje – buvo kuriamos naujos darbo vietos, atsiskaitoma su biokuro tiekėjais, įrangos gamintojais, konsultantais, miškų savininkais ir panašiai.

– Kaip konkurencija šilumos rinkoje veikia kitose valstybėse?

– Vienas iš Europos Sąjungos šildymo ir vėsinimo strategijoje bei žiemos energetikos pakete numatytų ilgalaikių uždavinių – rasti būdų į šildymo sektorių pritraukti privataus kapitalo. Lietuvos nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje taip pat nurodyta, kad investicijos į naujus šilumos gamybos įrenginius turi ateiti tiek iš viešojo sektoriaus, tiek ir iš privataus kapitalo.

Tenka pripažinti, kad privataus kapitalo pritraukimas į egzistuojančią šildymo rinką ir konkurencinių sąlygų gerinimas joje Lietuvai dar yra naujas iššūkis. Mūsų šalis šioje srityje neturėjo galimybių pasisemti patirties iš kitų valstybių, todėl pati ėmėsi kurti savo istoriją. Manau, kad greitai priartėsime prie dienos, kai galėsime pasakyti, ar toks bandymas pavyko. Mes juo tikime ir manome, kad būtent Lietuva ateityje gali tapti sektinu pavyzdžiu kitoms valstybėms.