Apie apklausos rezultatus ir tai, kaip žmonės elgiasi pakliuvus į sukčių pinkles pasakojo „Citadele“ banko plėtros vadovas Romas Čereška.

– Kiek žmonių, anot apklausos, būtų gėda prisipažinti tapus sukčių auka?

– Pagal mūsų apklausą, maždaug ketvirčiui lietuvių būtų gėda prisipažinti, kad jie tapo sukčių auka. 50 proc. sakė, jog nebūtų gėda ir prisipažintų, ketvirtadaliui būtų gėda, o likusi dalis nežinojo, kaip į tokią situaciją reaguotų.

Tai nėra tik aukos kaltė – ji tiesiog pakliuvo į tokią sistemą.

– Kokios tos gėdos ir nenoro pasakotis priežastys?

– Kai žmogus pakliūva į tokią situaciją, pirmiausia jis žiūri į save ir galvoja, kad kažkur susimovė. Žmonės nenori prisipažinti, kad buvo apgauti. Bet reikia suprasti, kad finansinės apgavystės yra labai gerai suplanuoti projektai – sukčiai dirba profesionaliai, pasitelkia dirbtinį intelektą, kitas priemones. Tai nėra tik aukos kaltė – ji tiesiog pakliuvo į tokią sistemą. Todėl neturėtų būti gėda prisipažinti. Atvirkščiai – kuo daugiau apie tai kalbama aplinkoje ar viešai, tuo sunkiau sukčiams apgauti kitus ar pritaikyti tą pačią schemą.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Bet jeigu nesipasakoji apie savo situaciją, gali dar giliau klimpti?

– Taip. Jei slepi, gali ir negauti patarimo iš draugo ar pažįstamo, kuris buvo panašioje situacijoje. Taip pat nepasidalinsi informacija su aplinkiniais ir neužkirsi kelio kitiems būti apgautiems.

– Kaip pagal amžių pasiskirsto šis gėdos jausmas?

– Apklausa atskleidė, kad vyresni nei 60 metų žmonės dažniau linkę pasidalinti viešai – taip atsakė apie 30 proc. Tuo tarpu jauniausioje kategorijoje tik 20 proc. sutiktų apie tai kalbėti viešai. Priežastis gali būti ta, kad jaunesni žmonės jaučiasi labiau skaitmeniškai ir finansiškai išprusę, todėl jiems dar sunkiau pripažinti, kad buvo apgauti.

– Prisipažinti reikėtų ir dar kreiptis ne tik į artimuosius, bet ir į policiją, banką – gal dar įmanoma užkardyti pinigų ištekėjimą?

– Taip, jeigu supratote, kad esate apgautas, būtina kreiptis į policiją – tai nusikaltimas, kurį ji turi tirti. Tuo pat metu ar net sinchroniškai reikia kreiptis ir į banką, nes dar galima užkirsti kelią tęstiniam nusikaltimui.

– Kaip keičiasi sukčiavimo schemos ir kaip bankui pavyksta jas užkardyti?

– Šiuo metu sukčiavimo schemose vis labiau pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Anksčiau buvo galima įtarti sukčiavimą pagal netaisyklingą kalbą ar kitus požymius, dabar tai tampa beveik neįmanoma. Todėl reikia vadovautis bendromis taisyklėmis – būti skeptiškiems, nesitikėti didžiulių nuolaidų, nespausti visų gautų nuorodų. Informaciją būtina pasitikrinti kitu kanalu ar šaltiniu. Pavyzdžiui, jei gaunate žinutę, kad reikia sumokėti muitą už prekę, nespauskite nuorodos – nueikite į oficialų pašto puslapį ir pasitikrinkite. Jei du šaltiniai rodo tą pačią informaciją, ji, tikėtina, teisinga.

– Kaip dažnai klientai kreipiasi, kad buvo apgauti, ir kokie atvejai dažniausi?

– Iš visos transakcijų apimties tai yra labai reti atvejai. Tačiau kiekvienam žmogui tokia patirtis skaudi. Pirmo ketvirčio statistika rodo, kad apie pusę visų atvejų susiję su SMS žinutėmis ir elektroniniais laiškais. Telefoninių sukčių bandymų – apie 5 proc., o dar 4 proc. sudaro vadinamasis romantinis sukčiavimas, kai žmonės užmezga pažintis „Facebook“, „Instagram“, įsimyli ir galiausiai būna apgauti.