Darbuotojams, kurie nemėgsta savo darbo ir neturi motyvacijos, gresia ilgalaikis stresas ir suprastėjusi gyvenimo kokybė. Anot ekspertų, dėl to kalti gali būti ne tik per mažai dėmesio savo pavaldiniams skiriantys vadovai, bet ir pačių darbuotojų įsitikinimas, kad darbas neturi teikti džiaugsmo.

Biudžetinėje įstaigoje dirbanti 25 metų Rugilė pasakoja, kad yra nusivylusi savo darbu. Mergina teigia, kad nemato jokio rezultato ir prasmės savo veikloje, tiesioginiai vadovai jai nepasako nei kritikos, nei pagyrimų už atliktą darbą. Ji teigia, kad dažnai darbo metu gali daryti tai, ką nori, todėl skaito naujienas internete, susirašinėja elektroniniais laiškais su draugais. Mergina tvirtina, kad svarbiausia darbo valandomis būti darbo vietoje.

„Kadangi tuo metu labai krenta savęs vertinimas, aš stengiuosi skaityti mokslinius straipsnius, kad žinočiau, kas vyksta mano srityje. Vienas mano kolega darbo metu užsiimdavo pašaliniais darbais, pavyzdžiui, klausydavosi muzikos, bendraudavo su draugais socialiniuose tinklalapiuose, rašydavo baigiamąjį darbą, žiūrėdavo filmukus. Mus pasiekdavo keisti garsai, pavyzdžiui, šaudymo, tad jis tiesiog pritildydavo kompiuterio kolonėlių garsą“, – pasakoja Rugilė.

Darbuotojams trūksta grįžtamojo ryšio

Darbo rinkos ekspertas, personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ atstovas Andrius Francas tvirtina, kad kai darbuotojai suvokia, jog darbe gali nieko neveikti, jiems iškart dingsta motyvacija.

„Darbuotojas turi žinoti, kad tai, ką jis daro, suteikia kokią nors vertę įmonei. Tai, kad žmogus ateina į darbą 9 val. ir išeina 17 val., nėra jo pasiekimas. Jis turi gauti kažkokį rezultatą“, – sako darbo rinkos ekspertas.

Tam, jog darbuotojai suprastų savo indėlį į įmonės ar įstaigos veiklą, svarbus tiesioginis bendravimas su darbdaviu. Tačiau, kaip tikina A. Francas, vadovams dažnai arba pritrūksta tam laiko, arba jie nemoka tinkamai bendrauti su savo pavaldiniais.

„Vadovas dažniausiai neturi daug laiko, jis nori greitai pasakyti informaciją, ir jam atrodo, kad visi žmonės viską supranta. O darbuotojas atkreipia dėmesį ne į tai, ką darbdavys pasako, bet kaip tai pasako. Tokiais atvejais forma tampa svarbesnė nei turinys“, – sako A. Francas.

Anot jo, svarbu su darbuotojais aptarti, kaip jie dirba. Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad tiek pagyrimai, tiek kritika turi būti konstruktyvūs.

„Vadovo kritika turėtų būti labai konkreti ir paremta faktais. Jei vadovas sako, kad jam nepatiko darbuotojo elgesys, jis turi pateikti konkrečius pavyzdžius, kas jam nepatiko. Tačiau vadovai ne visada tai moka. Kritiką reikėtų išsakyti ne prie kitų darbuotojų, nes tada žmogus jaučiasi papildomai pažemintas“, – aiškina darbo rinkos ekspertas.

Jis sako, kad vadovas kiekvienam savo tiesioginiam pavaldiniui kasdien turėtų skirti apie 15 minučių laiko ugdymui.

„SJ Solutions“ verslo ugdymo konsultantas Saulius Jovaišas taip pat tvirtina, kad darbuotojai jaučia įvertinimo ir grįžtamojo ryšio stoką.

„Kritiką darbuotojai gauna dažnai, bet ji įvertinama kaip nepelnyta arba nekonstruktyvi, o pagyrimo arba pozityvaus įvertinimo labai trūksta. Kodėl? Išskirčiau vadovavimo kompetencijos stoką. Be to, Lietuvoje vis dar nėra pozityvaus įvertinimo kultūros organizacijose“, – teigia S. Jovaišas.

Motyvuoti gali ir kondicionierius

Kaip tvirtina S. Jovaišas, darbuotojų motyvacijai labai svarbus bendradarbių kolektyvas. Anot jo, prasta darbo komanda, komunikacijos ir bendradarbiavimo trūkumas lemia prastą atmosferą darbe. Jam pritaria ir A. Francas, teigiantis, kad svarbu laiku pastebėti, kas griauna kolektyvą.

„Organizacijose būna tokių židinių, kurie mažina kolektyvo motyvaciją. Galbūt tai yra pavieniai asmenys – kartais organizacijose būna didelių pesimistų. Tada vadovams juos reikia laiku pastebėti“, – sako A. Francas ir priduria, kad tokie asmenys gali net sugriauti kolektyvą.

Ekspertai aiškina, kad darbuotojų motyvaciją mažina ir neaiškios perspektyvos darbe. „Tai apima neaiškius organizacijos tikslus, neaiškias karjeros galimybes, finansines perspektyvas“, – sako S. Jovaišas.

A. Francas pabrėžia, kad darbuotojų motyvacijai ir norui dirbti privalomos tinkamos higieninės sąlygos. Anot jo, darbuotojams svarbu, kur pasikabinti striukę, ar yra spintų, ar gamybinėse kompanijose yra dušai, ar geri darbo drabužiai, ar biure yra kondicionierius, ar žiemą pakankamai šilta, ar geras kompiuteris ir pan.

„OVC Consulting“ organizacijų psichologas Mantas Tvarijonavičius sako, kad atlyginimo pakėlimas darbuotojus motyvuoja tik labai trumpam.

„Jei pinigų užtenka, ir žmogus gali sau leisti taupydamas patogiai gyventi, tai suvokiama kaip norma. Jei atlyginimas padidėja šiek tiek, tai neveikia kaip ilgalaikė motyvacija. Darbuotojas gan greitai įpranta prie to padidėjimo, po kokių trijų mėnesių atrodo, kad taip ir turi būti. O labai didelis atlyginimo padidėjimas gali net sukelti papildoma įtampą. Žmogus išsigąsta, kad jo atsakomybės tampa didesnės“, – aiškina psichologas.

Tam, kad pinigai yra vienas mažiausiai motyvuojančių veiksnių, pritaria ir kiti pašnekovai.

Manoma, kad valstybinio sektoriaus darbuotojai – sustabarėję

Darbo rinkos ekspertas A. Francas pažymi, kad gan smarkiai skiriasi darbuotojų kartos, todėl vadovai turi mokėti dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis.

„Jauni žmonės iškart nori grįžtamojo ryšio, reikalauja, kad jiems pasakytų, ar jie gerai atlieka savo darbą, ar ne. Prieš tai buvusios kartos žmonės yra daug paprastesni, santūresni. Jauni žmonės nori iškart susidėlioti savo karjeros planą“, – sako A. Francas.

Jis taip pat pabrėžia, kad nepanašūs ir skirtinguose sektoriuose dirbantys žmonės.

„Versle darbdaviai dažnai nenori darbuotojų iš valstybinio sektoriaus, nes mano, kad jie yra apkiautę, sustabarėję, nepripratę prie staigių pokyčių, kurie yra būdingi verslui. Dažnai kai kurie valstybinio sektoriaus darbuotojai vadinami nedinamiškais“, – sako A. Francas.

Darbas neturi teikti džiaugsmo?

Kalbėdamas apie žmones, kurie nekenčia savo darbo, tačiau daugybę metų jo nekeičia, S. Jovaišas sako, kad tokie darbuotojai įpranta prie rutininio nepasitenkinimo ir sunkiai įsivaizduoja, kad gali būti kitaip.

„Žmonės mano, kad nepasitenkinimas darbo vieta yra norma, nes darbas yra tai, kas neturi teikti džiaugsmo. Yra laukiama, kol kažkas kitas išspręs jų problemą. Dažnai žmonės bijo keisti darbą, nes jaudinasi, kad gali būti dar blogiau, bijo neįsitvirtinti naujoje vietoje“, – aiškina verslo ugdymo konsultantas.

Psichologas M. Tvarijonavičius tvirtina, kad ilgalaikė įtampa ir nepasitenkinimas darbu daro didelę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei.

„Įtampa darbo aplinkoje veikia asmeninius santykius. Jei žmogus diena iš dienos, 5 dienas per savaitę darbe patiria įtampą dėl santykių su vadovais, atlyginimo, trinties kolektyve, tai gresia ilgalaikiu stresu, emocinėmis pasekmėmis, kurios gali prasiveržti namuose“, – sako M. Tvarijonavičius.