Pajūris vertas solidesnių stogų

Skardos – pigiausios, bet ne pačios gražiausios stogų dengimo medžiagos

Inžinieriaus konstruktoriaus Jurijaus Bachitovo nuomone, pajūryje stinga stogų dangų įvairovės.

Klaipėdos krašte yra labai senos skalūno plokštelių naudojimo tradicijos. Tačiau šiandien, atsiradus naujai neasbestinei stogo dangai ir turint fasado plokščių sėkmingo montavimo pavyzdžių, šias tradicijas galima tęsti ir plėtoti. Jei dar pavyktų įjungti į šį procesą mažų miestelių gyvenamojo fondo stogų renovacijos ir fasadų šiltinimo programas, išspręstume ir svarbią socialinę problemą – dalį darbo jėgos panaudotume kaimo statybose, sudarytume žmonėms galimybę atnaujinti savo būstus.

Tai padėtų šalies viduje panaudoti daugiau vietinės produkcijos, padidinti rinkos aktyvumą ir BVP.

Kas būdinga senovinei Klaipėdai

Pasak Jurijaus Bachitovo, XVIII a. pabaigoje Europoje buvo sukaupta didelė įvairių stogo dangų eksploatavimo patirtis. Tuo metu ir XIX a. pirmąją pusę Klaipėdoje pradėta stogus dengti gamtinio skalūno plokštelėmis, nes buvo žinoma, kad jos labiau tinka drėgnais ir vėjuotais orais išsiskiriančiose vietovėse, mažiau bijo temperatūros svyravimų, rečiau už čerpes dūžta, skyla.

1887 metais Prūsijoje buvo išleistos stogų dengimo rekomendacijos, pateikti lietlovių sistemų tipiniai brėžiniai. Pagal šiuos nurodymus stambesniuose uostamiesčio objektuose buvo įrengiamos lietaus vandenų pašalinamo sistemų viršutinės bei apatinės dalys.

Lietaus latakai ir karnizai buvo daromi skirtingų konstrukcijų, kai stogo nuolydžio kampas siekė iki 30° (Dramos teatras, Karalienės Luizės mergaičių gimnazija, miesto rotušė), ir tada, kai jis buvo 45° ir didesnis, pavyzdžiui, Klaipėdos centrinio pašto būstinėje, pirmojoje vandenvietėje. Šiuose pastatuose stogo danga buvo padaryta iš skalūno plokštelių. O senųjų kareivinių (Klaipėdos universitetas) stogai buvo dengti čerpėmis (Prahos tipas). Taigi žvelgiant iš Kuršių marių pusės miestas neatrodė vienspalvis, nes stogų spalva buvo juoda, tamsiai arba šviesiai pilka, būdinga tik visuomenės paskirties pastatams.

Atliekant archeologinius kasinėjimus, Dramos teatro aikštėje buvo rasta šio pastato stogo dangos liekanų – gamtinio šiferio (skalūno) plokštelių. Ruošiant teatro rekonstrukcijos projektą 1978 – 1980 m., stogo dangai buvo panaudotos šlakositalo plokštelės, tačiau vėliau jos buvo pakeistos į vario skardą. 1985 metais, remontuojant Jaunimo centrą (Karalienės Luizės gimnazija), tuometinė jo stogo danga - banguoti asbocemento lakštai - buvo pakeisti į “S” tipo molines čerpes. Šią pastato dangą matome iki šiol, nors tikėtina, kad kada nors bus sugrąžinta autentiška istorinio statinio danga.

Juolab kad precedentą jau turime. 2002 metais remonto metu buvo atstatyta autentiška miesto rotušės pastato danga.

Susipažinus su šiais duomenimis, kyla klausimas: kada atsibos projektuotojams ir statybininkams Nidoje taikyti profiliuotos skardos stogų dangas, o Klaipėdoje renovuoti galinius fasadus pagal minimalią programą (penkių centimetrų storio šiluminė izoliacija ir tie patys skardiniai profiliai)? Juk tai dvelkia greitai įgrįstančia monotonija, kuri anksčiau ar vėliau tikrai bus atmesta.

Kuo dengti stogus

Namo stogas - viena pagrindinių pastato dalių. Jis saugo nuo atmosferos išdaigų – lietaus, sniego, vėjo, saulės ir kt. ne tik mus, bet ir svarbias pastato dalis, konstrukcijas, gaminius. Beje, stogas – viena iš brangiausių pastato dalių – tiek pati medžiaga, tiek darbo (dengimo) sąnaudos. Todėl labai svarbu pasirinkti stogo dangą, atsižvelgiant į namo architektūrinę išraišką, namo tipą, stogo nuolydį, techninius ir ekonominius reikalavimus.

Anot Jurijaus Bachitovo, stogų dangos turi pranašumų ir trūkumų. Vienos iš jų brangesnės, kitos – pigesnės. Tad jų pasirinkimas priklauso nuo užsakovo pageidavimų, finansinių galimybių ir projektuotojų išradingumo. Pavyzdžiui, puikios kokybės skalūno plokštelės, panaudotos prestižiniuose pastatuose, gerokai paįvairintų miestų panoramą. Bet jos palyginti brangios. Pravartu panagrinėti ir kitų dangų ypatumus.

Inžinierius siūlo prisiminti kai kurių, mūsų krašte labiau žinomų, medžiagų kilmę. Anot jo, skalūnas (vok. Schiefer, rus. Aspid) – tai plokštelės, kurios kadaise buvo išpjaunamos iš Tiuringijos kalnų uolienos. Jos pasižymi tvirtumu ir atsparumu atmosferos poveikiams, ilgaamžiškumu.

Asbocementas – dirbtinė medžiaga, kuri gaunama kietėjant mišiniui iš cemento, asbesto ir vandens.

Asbesto plaušeliai armuoja cemento akmenį, suteikdami šiems gaminiams atsparumą tempimui ir lenkimui.

Asbocementiniai gaminiai pasižymi mechaniniu stiprumu lenkimui, nedidele tūrio mase ir vandens įgeriamumu, žemu šilumos laidumu, be to, jie atsparūs šalčiams ir ugniai. Pagrindinės asbocemento gamybos medžiagos - portlandcementas (80-90 proc.) ir chrizotilas – asbestas (10-20 proc.).

Chrizotilas – asbestas – yra plaušinė nedegi medžiaga, tačiau, kai aplinkos temperatūra padidėja iki 110