Bet, pabrėžia ji, aktyviai ieškodami, darbą gali susirasti ir nepilnamečiai. Pavyzdžiui, jie gali būti pagalbiniais darbininkais, salės darbuotojais, apželdintojų padėjėjais, rūšiuoti smulkias prekes ar dirbti pas ūkininkus.

– Kodėl jauniems žmonėms, ypač nepilnamečiams, sudėtinga rasti darbą?

– Jaunimas yra aktyvesnis nei darbdaviai, vasarą siūlantys darbą, ir galėčiau išskirti dvi pagrindines kryptis. Pilnamečiai moksleiviai tikrai labai nesunkiai įsidarbina ir vasarą, jie darbdavių labai vertinami, o laisvų darbo vietų jiems yra daug daugiau.

Nepilnamečių galimybes įsidarbinti šiek tiek riboja tai, kad pagal teisės aktus jie gali dirbti ne visą darbo dieną, ne visus darbus, tarkim, negali dirbti kavinėse, ten, kur prekiaujama alkoholiu. Kai darbo rinkoje darbo ieškančių žmonių nemažai, darbdaviai noriau renkasi tą, kuris gali atlikti visas jam paskirtas užduotis.

– Kaip dažnai į Darbo biržą kreipiasi būtent moksleiviai?

– Labai dažnai. Jaunimo darbo centre, vien Vilniuje ir Vilniaus apskrityje, per dieną sulaukiame ne vienos dešimties moksleivių. Jie labai aktyvūs, tad labai skatinčiau darbdavius pagalvoti apie galimybes įdarbinti moksleivį, nes atsiliepimai – patys geriausi. Tai darbštūs, savimi pasitikintys žmonės, ateinantys užsidirbti. Tai reiškia, kad jie ateina nusiteikę dirbti rimtai.

– Kaip jaunuoliams ieškoti darbo?

– Reikia būti aktyviems ir naudotis Jaunimo darbo centro paslaugomis. Ten galima ir gyvenimo aprašymą pasirengti ar patobulinti, nes ne visi moka tai padaryti tinkamai. Taip pat siūlyčiau jaunuoliams adekvačiai vertinti savo galimybes, pradėti nuo paprastesnių darbų ir po žingsnelį įrodyti savo vertę ir įsitvirtinti darbo rinkoje. Bet labiausiai siūlyčiau klausti, domėtis, kalbėtis, būti atviriems.

– Paminėjote Jaunimo darbo centrą. Bet ten beveik visi darbai pilnamečiams.

– Šiuo metu turime keliasdešimt laisvų darbo vietų, siūlomų moksleiviams Vilniaus apskrityje. Kaip minėjau, darbas kavinėse, lauko prekyba siūloma pilnamečiams. Bet ieškoma ir pagalbinių darbininkų, ir salės darbuotojų, ir smulkių prekių rūšiavimo, ir apželdintojų padėjėjų. Jei jaunuoliai gyvena Vilniaus rajone, ūkininkai mielai priima padirbėti. Mes turime atskiras duomenų bazes, tad reikėtų arba pasiskambinti į Jaunimo darbo centrą, arba atvykti.

– Klausytojai rašo, kad lietuvių darbdavių bruožas – neatsakyti į atsiųstus laiškus. Kodėl mūsų darbdaviai nereaguoja?

– Padėtis tikrai keičiasi, bet aš siūlau darbo ieškančiam žmogui, išsiuntus gyvenimo aprašymą, mandagiai palaukti 2–3 dienas ir paskambinti bei pasiteirauti, ar gyvenimo aprašymas gautas.

– Bet juk taip nesudėtinga atsakyti?

– Taip, viena vertus, nesudėtinga. Kita vertus, ateina šimtai laiškų. Gal mes dar neturime aukštos komunikavimo kultūros, mūsų kompiuterinis raštingumas kiek mažėlesnis. Tai natūralu. Mes visi kartu turime ugdyti grįžtamojo ryšio veikimą. Bet jokia kliūtis ir jokia gėda pasiteirauti, ar gyvenimo aprašymas gautas.

Dar svarbu pastebėti – mūsų jaunuoliai labai dažnai savo elektroninius paštus susikūrę svetainėse, tokiose kaip inbox.lt ar pan., iš kurių gaunami laiškai dažnai vertinami kaip nerekomenduojami, todėl sukrinta į šlamšto aplanką. Dėl tos priežasties pasiklausti, ar CV gautas, yra natūralu ir reikia tai daryti.

– Vis dėlto efektyviausias kelias, norint rasti darbą, – kreiptis į jaunimo darbo centrus?

– Centrai yra visoje Lietuvoje ir aš tikrai siūlau kreiptis, nes jie ir sukurti tam, kad taptų tarpininkais tarp jaunuolio ir darbo rinkos.