Kainos krito į bedugnę

Supirkimo kainomis nepatenkinti ūkininkai kovo 23 d. prie Seimo surengė protesto akciją. Jie reikalavo 40 mln. vietoj siūlomų 8 mln. eurų paramos ir žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko atsistatydinimo.

Ūkininkams sąnaudos augo jau nuo 2021 m. rudens. Kilo ne dešimtimis procentų, o kartų. Nuo vasario vidurio dalis ūkininkų jau nusprendė nebeparduoti supirkėjams. Vieni pila į laukus, kiti nemokamai dalija žmonėms.

„Mums reikia gauti tokią kainą, kad nebankrutuotume. Šiandien esamomis kainomis išgyventi negalime. Turime kovoti vieni už kitus, o ne laukti, kol kas ateis ir padarys už mus“, – mitinge kalbėjo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.

Karvių nemelžti galimybės nėra, todėl kiekviena diena sparčiai artina ūkių bankrotą. Pieno krizei jau antras mėnuo, ūkių rezervai senka, todėl žemdirbiai, nematydami šviesos tunelio gale, griebiasi šiaudo ir priima sprendimus skubiai likviduoti fermas.

Pasak Klaipėdos rajono ūkininkų sąjungos pirmininko Vidmanto Buivydo, per visus atkurtos nepriklausomybės metus tik du kartus pienininkystės sektoriuje buvo taip sunku, kad žmonės masiškai naikino pieno ūkius.

„Aš pats kažkada turėjau pienininkystės ūkį. Tačiau apie 1997 m. pieno supirkimo kainos buvo tokios mažos, kad ūkis nešė vien nuostolius. Tada išpjovėme karves, pardavėme mėsą. Perėjome prie augalininkystės, mėsinės galvijininkystės. Dabar vėl Lietuva priėjo tokią ribą, kai žmonės likviduoja karves“, – pastebėjo ūkininkas.

Kas turi skirti paramą?

Kalbinamas apie pienininkų mitingą, Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas Viktoras Pranckietis teigė, kad, kai savo darbo nepadaro Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), turi įsikišti Seimas.

„Jau per sausio 24-osios Pieno gamintojų asociacijos susirinkimą, trukusį penkias valandas, pasakiau, kad kitokio sprendimo nei valstybės dotacijos negali būti. Pirmiausia – tai, o paskui sprendimai dėl ilgalaikių priemonių, – aiškino V. Pranckietis. – Vyriausybė, t. y. ŽŪM, du mėnesius trepsėjo ir sukėlė didžiulį šurmulį, nepasitenkinimą. Jei sausio 24-ąją būtų iš karto pasakę, kad turime 8 mln. eurų, imkite ir pasidalykite, o jie žiūrės, kaip toliau keisis situacija, tokių protestų nebūtume sulaukę. Prisiminkime, kaip valstybė elgėsi pandemijos metu. Buvo skiriama parama visiems tiems, kam stoja verslai. Žemdirbiams tada jos neprireikė. Tačiau dabar reikia. Valstybė visada privalo remti tuos, kam labiausiai skauda.“

Iki šiol neaiški Europos Komisijos (EK) pozicija, ar bus parama žemdirbiams iš ES biudžeto.

„EK pozicija aiški, – įsitikinęs V. Pranckietis. – Parama turi būti skiriama iš valstybės biudžeto, nes pieno krizė yra tik dviejose ES šalyse – pas mus ir Latvijoje. Kitose valstybėse nebuvo tokio pieno supirkimo kainų pakilimo kaip Lietuvoje praeitą vasarą, todėl nebuvo ir kritimo. Perdirbėjai prisigamino daug brangios produkcijos, jos nebegali parduoti (eksportuoti), todėl kilo krizė."

Žemės ūkio ministras K. Navickas kovo 20 d. pranešė, kad Lietuva sunkumų patiriantiems šalies pieno gamintojams EK paprašė skirti po 18,6 mln. eurų paramos kas ketvirtį, kol kainos normalizuosis. Tačiau tokiai paramai reikia visų ES šalių narių ministrų pritarimo, o jo laukti teks apie dvi savaites.

Naštą turi dalytis visi

Paklaustas, kada Lietuvoje baigsis pieno krizė, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus, teigė, kad krizės iš tiesų nėra. Ši, jo manymu, dirbtinė: „Atkreipsiu dėmesį – Lietuvoje iš ūkininkų superkamo pieno kainos skiriasi net keturis kartus. Vieniems mokama daug, kitiems mažai. Vidutinė kaina yra normali. Todėl, pasiskundus EK, ši atsako, kad kainos normalios, siekia ES vidurkį.

Manau, Lietuvoje tik daliai pieno ūkininkų reikia paramos. ŽŪM pateikė sausio kainų analizę. Mažiausia – 14 ct už kilogramą, didžiausia – 80 ct. Priklausomai nuo to, koks pieno kiekis parduodamas.“

„Turime žemiausias visoje ES supirkimo kainas iš ūkininkų ir didžiausias savo pačių pagamintos produkcijos kainas lentynose. Reikia struktūrinių pokyčių. Jei norime iš krizės išeiti stipresni, turime sutelkti visas priemones, kad ūkiai, ypač smulkūs ir vidutiniai, dalyvaujantys modernizavimo programose, nebankrutuotų. Žinia vienintelė – jei nutiko krizė, tai dėl jos neturi kentėti tik ūkininkas. Našta turi dalytis visi, esantys pieno sektoriaus grandinėje. Deja, kol kas nematome, kad dalytųsi perdirbėjai“, – sakė žemės ūkio ministras K. Navickas.

„Mums reikia keisti maisto tiekimo struktūrą, – neabejojo A. Svitojus. – Sena problema: monopolį turi perdirbėjai, monopolį turi prekybininkai, o žemdirbiai nedaro jokios įtakos.“ Pašnekovo teigimu, vienintelis Kaunas su savo kooperatyvu „Pienas LT“ išsiskiria iš kitų ūkių.

„Jei jo nebūtų, būtų visai blogai. Kooperatyve esantys ūkininkai už pieną gauna visiškai normaliai. Pavieniams žmonėms mokama žymiai mažiau. Jie sutinka su bet kokiomis sąlygomis, nes neturi, kur dėti to pieno, – teigė ŽŪR pirmininkas. – Suskaičiuota, kad ūkininkas už 1 kg pieno turėtų gauti 50 ct, o pirkėjas pirktų ne daugiau nei už 1 eurą. Tačiau dabar žemdirbiui mokama maždaug 30 centų, o parduotuvėje kainuoja 1,60 euro. Tačiau yra įstatymų, kuriuos turėtų keisti Seimas. ES yra priimtas Nesąžiningų veiksmų reglamentas, kurio mes neįgyvendiname. Nesutvarkome savo teisinės bazės, kad būtų nustatytas teisingas pirkimo–pardavimo santykis."

Konkurencijos taryba tyli

Ūkininkai prieš mėnesį siūlė Konkurencijos tarybai atlikti  Lietuvos pieno sektoriaus grandinės analizę ir palyginti ją su kitomis ES šalimis. Deja, taryba atsisakė.

Sena problema: monopolį turi perdirbėjai, monopolį turi prekybininkai, o žemdirbiai nedaro jokios įtakos.

„Seimo KRK dar sausio viduryje kreipėsi, – paaiškino V. Pranckietis. – Gavome atsakymą iš Konkurencijos tarybos, kad ji neturi pagrindo tirti nesąžiningų veiksmų.“

Tokį tarybos atsisakymą A. Svitojus vertino labai blogai: „Kyla klausimas, kam sukurtos tokios tarnybos, kam jos atstovauja, ką apskritai veikia. Aišku, Konkurencijos taryba negali tirti verslo įmonių tarpusavio santykių, tačiau privalo aiškintis kartelinius susitarimus. Mes įtariame, kad tokių yra, bet institucija nesugeba pagauti nesąžiningų. Farmacininkus pagauna, kitus pagauna, o čia – ne.“

Ką reikėtų remti?

Pasak ŽŪR pirmininko, jei norime išsaugoti pieno sektorių, 90 proc. ūkininkų turi kooperuotis. Jie ne tik gamintų, bet ir perdirbtų pieną, net turėtų savo prekybos taškų. Tada būtų teisingos kainos. Taip yra visame pasaulyje. Tačiau Lietuvoje pinigai, kurie buvo skirti ūkininkams, kad jie kurtų savo perdirbimo sistemą, atiduoti stambiesiems perdirbėjams – įmonėms.

Visai neseniai A. Svitojus lankėsi Prancūzijoje, Olandijoje, domėjosi, kaip ten veikia pieno sektorius. ŽŪR pirmininkas pasakojo klausęs, kas pas mus negerai. Išgirdo atsakymą, kad Lietuvoje bloga struktūra nuo ūkininko iki prekybos. Apskritai, ekonomikos struktūra: pinigus pasiėmė koncernai (o ne mažesni gamintojai), tapo monopolininkais, diktuoja visiems savo sąlygas.

Pasak ŽŪR vadovo, turėtų būti mokama parama tiems pieno ūkininkams, kurie laiko 50–100 karvių, kad ūkiai būtų stabilūs. Tada būtų perspektyva.

A. Svitojus atkreipė dėmesį į dar didesnę problemą: „Vyksta žemės persiskirstymas. Matome, keičiamas Ūkininko ūkio įstatymas, siūloma neleisti žemdirbiams statytis namų. Siūloma leisti Lietuvoje bet kam, bet kokiais kiekiais pirkti žemės. Tai yra tendencingi suplanuoti veiksmai.

Kas nutiks? Užsienietiški prekybos tinklai perka dirbamą žemę tūkstančiais hektarų. Norėtų pereiti prie to, kad patys gamintų, perdirbtų ir pardavinėtų. Spaus ūkininkus, nuvarys juos iki bankroto, perims dar daugiau žemės. Visa maisto grandinė atsidurs korporacijų rankose. Dabartinius vadžios veiksmus keičiant teisės aktus pavadinčiau sabotažu.“