Naująjį Darbo kodeksą kelerius metus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu kūrė grupė mokslininkų, o šiam darbui vadovavo VU Teisės fakulteto dekanas profesorius Tomas Davulis. LRT televizijos laidai „Savaitė“ T. Davulis plačiau papasakojo apie Darbo kodeksą ir jo pakeitimus.

Naujasis Darbo kodeksas numato, kad, jei dirbama 5 dienas per savaitę, kasmetinės minimalios atostogos bus 20 darbo dienų, iš kurių 10 turės būti išnaudotos nepertraukiamai.

Jei darbuotojas iš darbo atleidžiamas darbdavio iniciatyva be savo kaltės, jis turės būti įspėtas prieš vieną mėnesį, jei bus išdirbęs daugiau nei vienus metus, jei trumpiau nei vienus metus, įspėti apie atleidimą pakaks prieš 2 savaites.

Jei atleidžiamas darbuotojas bus išdirbęs trumpiau nei metus, bus išmokama 2 savaičių dydžio vidutinio darbo užmokesčio išmoka, jei ilgiau nei metus – 2 mėnesių dydžio.

Naujajame Darbo kodekse yra naujas atleidimo iš darbo pagrindas – darbavio valia. Tai reiškia, kad darbdavys darbuotoją apie atleidimą įspėja prieš 3 dienas ir išmoka 6 mėnesių išeitinę kompensaciją.

Nuo liepos 1 d. maksimalus darbo laikas su viršvalandžiais ir papildomu darbu negalės viršyti 60 valandų per savaitę, o darbuotojo viršvalandinis darbas per metus negali viršyti 180 valandų, nors kolektyvinėje sutartyje galima susitarti dėl daugiau viršvalandžių.

Atsiras daugiau darbo sutarčių rūšių, iš viso jų bus 8 – neterminuotos, terminuotos, laikinojo darbo, pameistrystės, projektinio darbo, darbo vietos dalijimosi, darbo keliems darbdaviams ir sezoninio darbo.

Maksimalus vienos terminuotos sutarties terminas bus dveji metai, o kai su darbuotoju sudaroma terminuota sutartis skirtingoms funkcijoms atlikti, tuomet maksimalus terminas – penkeri metai. Terminuotas sutartis galima sudaryti nuolatinio pobūdžio darbams.

– Ar priimtas Darbo kodeksas labai skiriasi savo raide ir dvasia nuo to, kurį jūs pateikėte ministerijai?

– Na, iš tiesų tenka džiaugtis tuo, kad tie pakeitimai, kurie buvo padaryti tiek praeitos kadencijos Seime, tiek ir Trišalėje taryboje, tiek ir vėl Seime, jie iš esmės neiškreipė pagrindinės idėjos, kurią buvo bandoma įtvirtinti naujajame Darbo kodekse, t. y. pasiekti naują tam tikro pobūdžio balansą tarp darbuotojo interesų ir darbdavio interesų, ir tokiu būdu sudaryti prielaidas Lietuvos ekonomikai augti. Ir, kita vertus, mes tam tikra prasme ir panaikiname norams, kurios neveikdavo Lietuvoje.

– Na, bet vis dėlto. Po  to, kai jūs jau pateikėte savo variantą, buvo nemažai mėginimų jį tobulinti, keisti. Pirmiausia, tą padarė prezidentė, vetavusi ir pateikusi 22 pasiūlymus, sakydama, kad trūksta socialinio jautrumo, socialinio teisingumo, socialinių garantijų. Pataisos buvo geros, jūs iš tiesų pamiršote apie socialines garantijas?

– Na, gal skiriasi mūsų požiūriai į atskirus aspektus. Galbūt nėra nesutarimo dėl priemonių arba tikslų, bet yra klausimas, kaip pasiekti tikslą detalių lygmenyje. Taigi, tos detalės vieniems gali atrodyti labai reikšmingos, kitiems – mažiau reikšmingos, tačiau, kas galbūt buvo dar kartą padaryta, tai buvo dar kartą grįžta prie atskirų nuostatų, jos dar labiau išdiskutuotos. Ir šiandien pasiektas kompromisas yra reikšmingas tuo, kad tai jau yra kompromisas, kur šalys susėdo, derėjosi ir susitarė.

– Kai LVŽS dar kartą Darbo kodeksą sustabdė atėję į valdžią, tai dabar iš visų pusių skamba, kad sugaišta pusė metų, nes niekas nepasikeitė nuo priimtojo A.Butkevičiaus vyriausybės laikais.

– Mano galva, Darbo kodekso sugrąžinimas į Trišalę tarybą ir Trišalės tarybos pasiekti kompromisai leidžia mums tikėtis naujos socialinio dialogo kultūros Lietuvoje. Kitaip tariant, mes nenumeskime darbo santykių reguliavimo vien tik politikų valiai, nes vis dėlto yra ir darbuotojai, ir darbdaviai, ir jų atstovai. Ir, ko gero, jie geriausiai žino, kaip tie santykiai turėtų būti sureguliuoti. Todėl Trišalės tarybos vaidmuo čia yra labai išaugęs ir tą reikia sveikinti.

– Dabar mes labai daug kalbame, kad reikia didelio socialinio jautrumo, kad socialines garantijas reikia užtikrinti, kad reikia kurti naujas darbo vietas, bet ne vienąkart iš verslininkų esu girdėjusi, kad darbo yra, dirbančių nėra. Netgi iš Darbo biržos ateina su raštu, bet sako, „pasirašyk man, kad esu nereikalingas“, nes pašalpas gauti geriau. Kaime ūkininkai sako, „mes turime darbo, jie nenori dirbti“. Gal mes per daug čia apie tą jautrumą ir visokias garantijas šnekam? Ir nuo ko čia ginam, jei jau nėra kam dirbti?

– Pats savaime kodeksas ar joks įstatymas algų nepakelia ir darbo vietų nesukuria. Jis tik sukuria prielaidas, kad vyktų procesas – ekonominis procesas, ekonominio rezultato siekimo procesas, – kuriame tiek darbuotojas, tiek darbdavys galėtų dirbti ir uždirbti. Taigi, iš tos pusės žiūrint, mums yra reikalingi sprendimai, prielaidos, kad tai vyktų. O situacija, kurioje dabar mes esame, ir kurią jūs puikiai pavaizdavote, yra prieš tai buvusios politikos rezultatas. Ir ekonominės politikos formavimas turėtų būti peržiūrėtas iš pagrindų.

– Smulkieji ir vidutiniai verslininkai jau po to, kai Darbo kodeksas buvo priimtas, sako, kad nieko gero nesitiki. Didesnė dalis nieko gero nesitiki ir verslo plėtros taip pat nesitiki.

– Na, matote, išėjo tokia situacija, kad galutiniu Darbo kodekso rezultatu nėra patenkinta nė viena pusė. Vadinasi, jei yra susitarimas, kuris visiškai netenkina kurios nors vienos pusės, tai reiškia yra geras susitarimas. Mes negalime pasakyti, kad viena kuri nors šalis yra laimėtoja. Laimėtoja yra Lietuva, mano supratimu. Tiesiog galbūt ne visi arba ne iš karto pamato tuos teigiamus dalykus, kurie kodekse yra įtvirtinti.

– Profsąjungos suabejojo, kad naujasis Darbo kodeksas padės pritraukti naujų investicijų, ką jūs manote? Investuotojams patiks korekcijos ar jie tikėjosi didesnių?

– Kiekvienas šiame procese tikisi kažkokių sau palankių sprendimų, dividendų ar panaudoja tam tikrus argumentus, kurie yra jiems palankūs ir abejoja tuo. Aš galvočiau, kad visa tai yra leistina ir teisinga, tačiau mes turėtume matyti Lietuvos paveikslą platesniame kontekste, kaip mes atrodome tarp kitų šalių. Ir, jeigu mes, pavyzdžiui, Lietuvoje įsivaizduojame, kad orlaivių pilotai turėtų du mėnesius atostogų, tai Latvijoje jie turi tik vieną mėnesį. Tai dėl to mes VGTU, investuodami valstybės pinigus į pilotų rengimą, išleidžiame į darbo rinką keliasdešimt pilotų per metus, ir šitie pilotai dirba daugiausia Latvijos įmonėse. Nepaisant to, kad jie gyvena čia, Lietuvoje, ir jų vaikai eina į lietuviškus darželius. Kitaip tariant, per tokį darbo santykių reguliavimą, kuris nekoreliuoja su užsienio šalių praktika, mes patys iš savęs atiminėjame darbo vietas čia, Lietuvoje, neskatiname dirbti Lietuvoje, neskatiname kurti darbo vietų Lietuvoje. Taigi, matymas kaip Lietuva pozicionuoja save tarp Lenkijos, Latvijos, net Baltarusijos, kuri keičiasi, ir Ukrainos, rodo, kad mes užsimirštame kokiame pasaulyje gyvename, ir kad pasaulis juda į priekį, ir tos reformos yra neišvengiamos.

– Tai jūs patenkintas galutiniu variantu?

– Iš tikrųjų tai yra labai geras rezultatas. Ir aš manau, kad Lietuvai atneš labai artimu laikotarpiu teigiamos naudos.

– Ačiū už pokalbį.