Liks tik 1 mln. darbingųjų

"Turime bene labiausiai pastaraisiais dešimtmečiais nukraujavusią darbo rinką ES. Darbingo amžiaus gyventojų per 20 metų Lietuvoje sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Jei nebus reikšmingų pokyčių, darbuotojų pasiūla per ateinančius dešimt metų dar sumažės maždaug tiek, kiek ji dabar sudaro Klaipėdoje ir Šiauliuose kartu", – sakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas.

Pasak V.Vasiliausko, nevienodos sąlygos jauniems žmonėms sėkmingai baigti mokslus, įgyti aukštą kvalifikaciją ir susirasti gerai apmokamą darbą – itin neteisinga galimybių nelygybės forma.

Šiandien teturime apie 1,8 mln. darbingo amžiaus žmonių. Jei situacija reikšmingai nesikeis, 2030 m. jų bus mažiau nei 1,5 mln., 2060 m. – tik šiek tiek daugiau nei 1 mln.

Anot jo, menkstanti darbo jėgos pasiūla gali lemti ateityje didėsiančią įtampą darbo rinkoje, netvarų atlyginimų augimą, kylančias konkurencingumo problemas, ribotas verslo plėtros galimybes. Tai gali lemti lėtesnį ekonomikos augimą ir turėti neigiamos įtakos viešiesiems finansams. Darbuotojų trūkumo problemą bent iš dalies padeda spręsti šiemet po dešimtmečių pertraukos į teigiamą pusę besikeičiantis migracijos balansas.

"Tačiau imigracija – bent jau tokiais tempais, kokius matome dabar, – savaime neišspręs visų demografinių problemų, –  sveikindamas konferencijos dalyvius aiškino Lietuvos banko vadovas. – Darbingo amžiaus gyventojų mažės ir toliau – visuomenės senėjimas nusvers pozityvią imigracijos įtaką."

Ateitis – robotų rankose

Tokiomis aplinkybėmis darbdaviai, ypač kai kuriuose sektoriuose, jau dabar yra priversti varžytis dėl kiekvieno darbuotojo keldami darbo užmokestį. Pasak V.Vasiliausko, tai yra gera žinia darbuotojams. Tačiau jis teigė, kad, atlyginimams kylant sparčiau nei darbo našumui, ilgainiui rizikuojame prarasti konkurencingumą ir iškovotas pozicijas užsienio rinkose. O tai jau būtų labai blogos žinios visiems. Todėl tikėtina, kad, siekdami jų išvengti, mūsų šalies darbdaviai ne tik siūlys didesnius atlyginimus, bet ir ieškos kitų būdų prisitaikyti prie mažėjančio darbuotojų skaičiaus.

"Tyrimai rodo, kad su demografinėmis problemomis susidūrusiose šalyse tikėtina spartesnė užduočių, kurias atlieka žmonės, automatizacijos plėtra, – sakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas. – Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, vidutinė tikimybė, kad darbo vieta Lietuvoje bus automatizuota, siekia daugiau nei 50 proc. Tai reiškia, kad kas antroje šiandienėje darbo vietoje žmogų gali pakeisti robotas. Taigi tikrai bus pralaimėtojų – tų, kuriuos pažangos banga nublokš į blogesnę padėtį. Tai sukurs papildomą naštą socialinės apsaugos sistemai. Tačiau kiek turėsime laimėtojų – tų, kuriems atiteks naujos darbo vietos, kurias sukurs technologinė pažanga? Ar esame pasirengę nuimti ketvirtosios pramonės revoliucijos derlių – sėkmingai ir produktyviai taikyti didžiuosius duomenis, dirbtinį intelektą, nanotechnologijas? Kad tam pasirengtume, reikės aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Deja, jų mums trūksta jau šiandien."

Regioninė atskirtis didės

Tiems žmonėms, kurių darbo vietas užims robotai ir mašinos, teks persikvalifikuoti ir įgyti naujų įgūdžių, kad galėtų dirbti aukštesnės kvalifikacijos darbus. Tačiau, pasak V.Vasiliausko, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Lietuvoje apie trečdalis žmonių patenka į kvalifikacijos neatitikimo statistiką – jų įgūdžiai neatitinka darbo rinkos reikalavimų. Todėl menkiau urbanizuotos vietovės dėl jose vyraujančių darbų pobūdžio greičiausiai susidurs su spartesne automatizacijos plėtra. Šie procesai gali dar labiau pagilinti darbo rinkos netolygumą tarp Lietuvos regionų. Kitaip tariant, greičiausiai dar padidins regioninę atskirtį.

"Jau dabar matome, kad darbo vietų kūrimas vis labiau koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, – sakė V.Vasiliauskas. – Iki 2008-ųjų krizės tiek didmiesčiuose, tiek atokesniuose regionuose nedarbo lygis buvo beveik identiškas. Po krizės išryškėjo aštrūs skirtumai: vidutinis nedarbo lygis regionuose – dvigubai didesnis nei didmiesčiuose. Lietuvos ekonomikos struktūros pokyčiai lėmė mažėjančią žemės ūkio ir didėjančią paslaugų sektoriaus svarbą. Akivaizdu, kad regionai sunkiai prisitaiko prie šių struktūrinių pokyčių, todėl juose turime suvešėjusį struktūrinį nedarbą, kurio negali sumažinti net ir spartus bendrasis šalies ūkio augimas.

Tiems žmonėms, kurių darbo vietas užims robotai ir mašinos, teks persikvalifikuoti ir įgyti naujų įgūdžių, kad galėtų dirbti aukštesnės kvalifikacijos darbus.

Matome ir to nulemtus padarinius. Gyventojai palieka regionus. Lietuvos apskrityse gimstamumas ir mirtingumas yra gana panašūs, tačiau migracijos paveikslas skiriasi reikšmingai. Per pastaruosius 20 metų darbingiausio amžiaus gyventojų skaičius regionuose, išskyrus tris didžiuosius miestus, sumažėjo perpus."

Turėtų nulemti švietimas

Sprendžiant problemą, kad nemažos dalies darbuotojų darbingo įgūdžiai neatitinka darbo rinkos reikalavimų, Lietuva esą turi judėti tokios švietimo sistemos link, kuri būtų lanksti ir orientuota į visą gyvenimą trunkantį mokymą – formalųjį ir neformalųjį, apimantį suaugusiųjų švietimą ir efektyvų perkvalifikavimą. Tai  vienintelė galimybė parengti žmones spartiems struktūriniams pokyčiams. Priešingu atveju, pasak V.Vasiliausko, pajamų nelygybė tik didės dėl technologinės pažangos užribyje likusių žmonių.

"Ypač svarbi vieta turėtų tekti tam pačiam švietimui – tam, kad užtikrintume vienodai kokybišką išsilavinimą visiems vaikams visose šalies dalyse, – teigė šalies centrinio banko vadovas. –  Lietuvoje miestų moksleiviai, vertinant matematikos gebėjimus, kaimiškų vietovių vaikus lenkia net vienais metais. Šis skirtumas yra dukart didesnis už išsivysčiusių šalių vidurkį. Vadinasi, sudarome nevienodas sąlygas jauniems žmonėms sėkmingai baigti mokyklą, įgyti aukštą kvalifikaciją ir susirasti gerai apmokamą darbą. Tai itin neteisinga galimybių nelygybės forma. Ji užsuka ydingą ratą: regionuose nedaugėja, bent tiek, kiek norėtume, orias pajamas garantuojančių darbo vietų. Tačiau, trūkstant kvalifikuotos darbo jėgos, į regionus neateina aukštą pridėtinę vertę kuriantys investuotojai, kurie tokias darbo vietas sukurtų."