Praėjusią savaitę Seimas apsisprendė, kad ateityje Lietuvoje būtų galima sudaryti neterminuotas ir terminuotas, laikinojo, pameistrystės, projektinio, sezoninio, nenustatytos apimties darbo sutartis, o taip pat darbo vietos dalijimosi bei darbo keliems darbdaviams sutartis. Antradienį tęsiant procesą buvo pritarta kelių sutarčių rūšių išsamiam reglamentavimui.

Pagal laikinojo įdarbinimo sutartį, darbuotojas būtų siunčiamas atlikti darbų nurodyto asmens naudai, o atlyginimą jam mokėtų laikinojo įdarbinimo įmonė. Siuntimas dirbti laikinajam darbuotojui turėtų būti įteiktas ne vėliau kaip prieš dvi darbo dienas, nebent darbuotojas pats sutiktų pradėti dirbti anksčiau.

Laikinasis darbuotojas turėtų teisę atsisakyti dirbti pas laikinojo darbo naudotoją, jei praneštų ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo siuntimo gavimo, ir tai nebūtų laikoma darbo pareigų pažeidimu.

Laikinojo įdarbinimo įmonė privalėtų užtikrinti, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu jis dirbtų pagal darbo sutartį. Laikotarpiai tarp siuntimų dirbti iki penkių darbo dienų iš eilės būtų neapmokami, už kitas dienas tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turėtų būti mokama ne mažiau kaip minimalioji mėnesinė alga.

Pameistrystės darbo sutartis būtų sudaroma priimant į darbą asmenį, siekiantį darbo vietoje įgyti profesijai reikalingą kvalifikaciją, o maksimalus jos terminas galėtų būti pusė metų, nebent sutartis būtų sudaroma kartu su mokymosi sutartimi, ir joje būtų nurodyta ilgesnė mokymo trukmė.

Už faktiškai dirbtą laiką pameistriui būtų mokamas sutartyje numatytas darbo užmokestis, kuris negali būti mažesnis negu minimalioji mėnesinė alga arba minimalusis valandinis atlygis. Teorinėms žinioms įgyti ir mokyti darbo vietoje darbovietėje praleistas laikas būtų įskaitomas į faktiškai dirbto laiko trukmę tada, jeigu jis viršytų 20 proc. faktiškai dirbto laiko.

Sezoninė darbo sutartis būtų sudaroma sezoniniams darbams atlikti, tai būtų darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais sezonais, ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai, ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.

Projektinio darbo sutartis būtų terminuota darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja pasiekti tam tikrą projekto rezultatą, dirbdamas savo nustatytu darbo laiko režimu darbovietėje arba už darbovietės ribų, o darbdavys įsipareigotų už tai sumokėti sulygtą atlyginimą, kuris turėtų būti mokamas reguliariai ne rečiau kaip kartą per mėnesį.

Seimas apibrėžė darbo vietos dalijimosi sutarties sąvoką – du darbuotojai galėtų susitarti su darbdaviu dėl vienos darbo vietos dalijimosi, neviršydami vienam darbuotojui nustatytos maksimaliosios darbo laiko normos.

Taip pat nustatyta, kad darbuotojas galėtų dirbti keliems darbdaviams. Darbo keliems darbdaviams sutartyje būtų privaloma nurodyti pirmąjį darbdavį, kuris atliktų visas darbdavio funkcijas, susijusias su darbo grafiko sudarymu, darbuotojo pajamų apmokestinimu, socialinio draudimo ir kitų įmokų už šį darbuotoją sumokėjimu, informacijos apie jį pateikimu.

Kiti darbdaviai pirmajam darbdaviui privalėtų kompensuoti išlaidas pagal jų sudarytą susitarimą, atsižvelgiant į darbo laiką, kurį jiems dirbo šis darbuotojas.

Kol kas Seimas yra apsvarstęs per šimtą naujojo Darbo kodekso straipsnių iš 260-ies. Iš esmės pritarta visiems Socialinių reikalų ir darbo komiteto siūlymams, kai kuriais iš jų darbdaviai yra nepatenkinti.

Planuojama, kad naujasis kodeksas bus priimtas iki vasaros ir jis įsigalios nuo 2017 metų.