10 tūkst. kilometrų iki Taškento per mėnesį pasiryžusi įveikti tris senutėlius mersedesus „pasikinkiusi“ penkių lietuvių kompanija balandžio 19-ąją pajudėjo iš Vilniaus. Kol kas jų tikslai nepasikeitę – praėjusį savaitgalį vadinamuoju Šilko keliu keliaujantys avantiūristai pasiekė Stambulą.

Šilko kelią – prekybos kelius, kuriais dar prieš mūsų erą pirkliai iš Kinijos į kitas Azijos šalis ir Europą gabendavo ne tik šilką, bet ir kitas vertingas prekes, lietuviai įveikti bandys iš kito galo. Ir netgi vizitą į Kiniją atidėjo poolimpiniams metams – nusprendę, kad šiemet jos pasiekti nespės.

Lenkija–Ukraina–Slovakija–Vengrija–Rumunija–Bulgarija–Turkija–Iranas–Turkmėnija–Uzbekija – tokius orientyrus žurnalistai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus įvedė į jų automobilyje „Pagieža“ įmontuotą navigacinę GPS sistemą. Jų bendrakeleivis režisierius Jonas Juozapaitis, vairuojantis „Slibiną“, pasiryžęs vadovautis žemėlapiais. O šios kompanijos naujokams, pernai panašioje ekspedicijoje į Afriką („Afrika.LT“) nedalyvavusiems operatoriui Jonui ir jo draugei Jelenai, telieka savo „Drąsučiu“ sekti patyrusius bendrakeleivius. Jonas šiemet atsakingas už tai, kad LTV žiūrovai, kurie jau liepos mėnesį išvys penkių dalių dokumentinę juostą apie šią kelionę, neburnotų dėl vaizdo medžiagos kokybės...

Priklausomi nuo automobilių

Šeštadienio naktį į didžiausią Turkijos miestą atvykę keliautojai buvo pavargę: visą dieną praleidus kelyje jiems teko gerokai paklaidžioti judriomis gatvėmis. „Samanta“ (taip V.Radzevičius praminė automobilio navigacinę GPS sistemą) ekipažą vis vedė iš teisingo kelio. Sulaukus solidaus amžiaus, Stambulą įveikti nėra taip paprasta – techninės pagalbos, karbiuratoriaus remonto, prireikė senutėlei „Pagiežai“. Šis daugiau nei 30 metų senumo „Mercedes“ automobilis dabar – didžioji jų vyriškos kompanijos meilė. Kol keliautojų ekipažas, svaidydamasis juokeliais ir niūniuodamas dainas klaidžiojo Stambulo gatvėmis ir požeminėmis perėjomis, „Pagieža“ rūpinosi turkų mechanikai. Tuo metu Martynas ir Vytaras ieškojo jai puošybos detalių ir nuolat skambinėjo meistrams pasiteirauti, kokia „mielosios“ būklė.
Kitų ekipažo automobilių – „Slibino“ ir „Drąsučio“ – būklė buvo puiki. Kol jų vairuotojai vaikštinėjo po turgus ieškodami prieskonių karaliumi tituluojamo šafrano, jie ramiai ilsėjosi aikštelėje, iš kurios atsiveria vaizdas į jūrą.

Lietuvių ieškos Taškente

Per Teheraną pasiekti Taškentą keliautojai planuoja per ekspedicijai likusias tris savaites. Galutiniame kelionės taške – jei jį pasieks – automobiliai bus parduoti (kažin, ką keliautojai tikisi gauti už byrančius automobilius?..), o gautos lėšos padovanotos Uzbekijos sostinėje įsikūrusiai lietuvių bendruomenei. Tačiau J.Juozapaitis puse lūpų prasitarė, kad kol kas ta lietuvių bendruomenė – „mistinis reikalas“, mat neaišku, ar ji tebeegzistuoja. Labiausiai kompanija romantizuoja Turkmėniją – šalį, kurioje esą ne tik už vandenį bei elektrą mokėti nereikia, bet ir benzinas liejasi laisvai. O jo seni mersedesai sunaudoja tikrai nemažai. Tad keliauninkams kaip pasaka skambėjo istorijos apie tai, kad ten vietos gyventojams degalai „porcijomis“ dalijami nemokamai...

Kostiumo neįsigijo

Ekspedicijos „Šilko kelias.LT“ dalyviai, siekiantys per trumpą laiką perprasti skirtingas šalių kultūras, Stambule išties turėjo ką veikti. Keliautojų fotoaparatai spragsėjo keltuose, požeminėse perėjose, mirgančiose nuo prekystalių, nukrautų Kinijoje pagamintais žaislais ir batais, Mėlynojoje mečetėje, kurioje kur kas daugiau turistų nei besimeldžiančiųjų, ir užkandinėje, kurioje kebabus pardavinėja striptizo šokėjas. Beje, M.Starkus planavo turguje įsigyti „padorų“ kostiumą, o V.Radzevičius – „geros firmos“ džinsus, tačiau po turistinių vietų lankymo pavargusiems keliautojams tam neliko jėgų.

Futbolas – per „Šilelį“

V.Radzevičiui kiek neramesnis buvo sekmadienio vakaras. Ir ne tik todėl, kad „Pagieža“ vis dar kankinosi remonto dirbtuvėse. Tą vakarą vyko dviejų pagrindinių Turkijos futbolo klubų „Fenerbah?e“ ir „Galatasaray“ varžybos. Juodojoje rinkoje bilietai buvo neįkandami, tad žurnalisto pažymėjimą namie palikęs V.Radzevičius varžybas nusprendė stebėti per mažutį „Šilelio“ televizorių. Jį keliautojai vežasi „vietos žinioms sekti“. Tuo metu, kai V.Radzevičius iš paskutiniųjų bandė mirgančiame ekrane įžvelgti varžybų rezultatą, o M.Starkus sąžiningai rašė kelionės dienoraštį, J.Juozapaitis su bendraminčiais džiaugėsi turkiškos pirties – hamamo – malonumais.