Kiekvienas lietuvis vidutiniškai išmeta 60 kilogramų maisto per metus, kuris dar galėtų būti suvartotas, nurodo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Pasak „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės, šis skaičius verčia susimąstyti ne tik apie švaistomą maistą, bet ir apie iššvaistomą asmeninį biudžetą.

„Mūsų tyrimo tikslas buvo sužinoti gyventojų išlaidas, tarp kurių, žinoma, svarbią dalį užima maistas. Tai pinigai, kuriuos išleidžiame būtiniausiems maisto produktams, taip sumokėdami už derliaus nuėmimą, transportavimą, pakavimą, produktų laikymą ir net patį pirkimo procesą. Jei maistas atsiduria šiukšliadėžėje, ten pat keliauja ir mūsų pinigai“, – sako J. Cvilikienė.

Vidutinį rekomenduojamą krepšelį, pagrįstą Estijos mitybos mokslų draugijos bei Švedijos nacionalinės maisto agentūros norminiu metodu, sudaro įvairūs produktai, kurių per mėnesį bendras kiekis Lietuvoje siekia 71 kilogramą, arba mažiausiai 83 eurus vienam žmogui, skaičiuojant pagal 2021 m. kovo mėnesio kainas.

Maisto švaistymas – brangi problema

„Analizuodami ir lygindami duomenis, pamatėme, kad vienas žmogus kasmet gali nejučia išmesti maisto produktų krepšelį, kurio jam užtektų mėnesiui. Lyg apsipirkdami vis pamirštume ir paliktume produktus prie kasos, nors jau susimokėjome“, – teigia „Swedbank“ Finansų instituto vadovė.

Žinant išmetamo maisto kiekį, Lietuvos gyventojų statistiką bei mažiausios kainos visavertį produktų krepšelį, galima daryti gana grėsmingą prielaidą – Lietuvoje namų ūkiai iš viso per metus išmeta 167,7 tūkst. tonų maisto ir 195,6 mln. eurų.

Vienas žmogus kasmet gali nejučia išmesti maisto produktų krepšelį, kurio jam užtektų mėnesiui. Lyg apsipirkdami vis pamirštume ir paliktume produktus prie kasos, nors jau susimokėjome.

Europos mokslinių tyrimų projekto FUSIONS duomenimis, daugiau nei 50 proc. ES išvaistomo maisto susidaro būtent namų ūkiuose. Jis virsta net 47 mln. tonų atliekų, kurių kaina kasmet – 98 mlrd. eurų. Atsižvelgdama į Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus, ES siekia iki 2030 m. perpus sumažinti maisto atliekų kiekį, tenkantį vienam gyventojui.

„Ambicingas tikslas per pusę sumažinti maisto atliekas vis dar atrodo sunkiai pasiekiamas. Atsižvelgiant į maisto atliekų statistiką, akivaizdu, kad šiandieniniai skaičiai tiek Europoje, tiek Lietuvoje yra per dideli“, – komentuoja „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius.

Anot jo, maisto švaistymas reiškia ne tik, kad prarandami vertingi ir dažnai riboti ištekliai, tokie kaip vanduo, dirvožemis, energija, bet visa tai dar prisideda prie klimato kaitos. Maisto atliekų pasaulinis anglies dvideginio pėdsakas sudaro apie 8 proc. visų žmonių išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o kiekvienam maisto kilogramui pagaminti į atmosferą išleidžiama 4,5 kg CO2.

Kas susimoka už švaistymą

„Maisto banko“ vadovas atkreipia dėmesį ir į etinį aspektą – apie 690 mln. žmonių pasaulyje susiduria su prasta mityba, badu.

„Šis skaičius per pastaruosius metus, paženklintus koronaviruso pandemijos, tik augo. ES 6,7 proc. gyventojų negali sau leisti kokybiško maisto kas antrą dieną. Maisto švaistymas taip pat apsunkina kitą ekstremalią situaciją – klimato krizę. ES kasmet išmetama 170 mln. tonų CO2 vien gaminant ir pašalinant tas tonas švaistomo maisto“, – sako S. Gurevičius.

Maistas kasdien prarandamas arba išmetamas viešojo maitinimo įstaigose, mažmeninės bei didmeninės prekybos vietose ir namų ūkyje. Daugiausia atliekų ES susidaro namų ūkyje – apie 53 proc., tačiau nemažai maisto atliekų išmetama ir perdirbimo įmonėse (apie 19 proc.), viešojo maitinimo įmonėse (apie 12 proc.), žemės ūkyje (apie 10 proc.), didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje (apie 5 proc.).

Ką kiekvienas gali padaryti

ES vykdyto tyrimo rezultatai atskleidė, kad vos mažiau nei pusė apklaustųjų Lietuvoje (44 proc.) pripažino savo vaidmenį užkertant kelią maisto švaistymui, kai kitose šalyse šie rodikliai buvo daug aukštesni.

Pasak J. Cvilikienės, visada galime išsiugdyti saugiklius, padėsiančius nešvaistyti maisto ir pinigų, o kartu apsirūpinti kokybišku maistu sau ar savo šeimai. Pirmiausia yra planas − norėdami geriau kontroliuoti išlaidas maistui, svarbu planuoti meniu. Gera praktika yra prekes užsakinėti internetu, nes tada mažiau galimybių nukrypti nuo sąrašo.

Neplanuotam apsipirkimui irgi galima pasiruošti: iš anksto nusimatyti lėšas, neužsibūti parduotuvėje, neimti didelio pirkinių vežimėlio. Be to, galima pasitelkti mobiliąsias programėles, kurios padės patogiai pildyti pirkinių sąrašą ir racionaliau paskirstyti finansus. Reikėtų nepamiršti valgyti namuose pagaminto maisto, kuris dažnu atveju yra taupesnis bei sveikesnis, taip pat išmaniau panaudoti maisto likučius.

S. Gurevičius primena, jog vienas pagrindinių „Maisto banko“ tikslų yra siekti, kad tinkamas vartoti maistas nebūtų išmestas ir kiekvienas gali padėti gelbėti maistą. „Maisto bankas“ Lietuvoje kovoja su maisto švaistymu ir maistu padeda stokojantiems: vien 2020 m. buvo surinkta ir išdalinta 7724 tonos maisto, iš jų 5307 tonos yra išgelbėtas geras maistas. Kiekvienas 1 paaukotas euras „Maisto banko“ dėka virsta į 15 porcijų valgio arba 7,5 kg išgelbėto maisto.