Nors besimokančių profesinėse mokyklose daugėja, darbdaviai sako nerandantys tinkamai kvalifikuotos darbo jėgos. Apie tai kokios permainos būtinos profesiniam mokymui laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene, Prezidentės patarėja švietimo klausimais Saule Mačiukaite-Žviniene ir Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu Valdu Sutkumi.

– Ponia Žviniene, trumpai pristatykite savo siūlymus, esminius dalykus kaip reiki keisti profesinio mokymo sistemą.

S. Mačiukaitė-Žvinienė: Apie šias problemas diskutuota dar nuo 2013 metų. Būtina tobulinti valdymą ir finansavimą, kad pritrauktume daugiau verslo, daugiau socialinių partnerių, papildomų pajamų. Antra, būtina tobulinti kokybės užtikrinimo sistemą, nes tai vienas esminių dalykų. Jei siekiame populiarinti profesinį mokymą ir kelti jo prestižą. Trečiasis blokas apima esminio profesinio mokymo keitimą, t. y. perėjimą prie dualinės sistemos, kai asmuo besimokantis profesinį mokymą, praktinį mokymą vykdytų realioje darbo vietoje. Tokios esminės nuostatos ir pokyčiai dėl kurių buvo kalbamasi su vyriausybės, Seimo atstovais, su verslu. Taigi tokį kelią mes visi matome vienodai.

– Stagnuojanti, nefunkcionuojanti, archaiška. Taip šiandieninę sistemą apibūdino Prezidentė. Ministre, sutinkate su tuo?

J. Petrauskienė: Šiandien švietimo pasiūla neatitinka darbo rinkos poreikių. Jei žiūrėtume į bendras lėšas tenkančias švietimui, tai matome, kad švietimo finansavimas yra labai neefektyvus ir nėra nukreiptas į kokybės didinimą. Tie dalykai, kuriuos matome profesiniame mokyme ir atskirų mokyklų atveju, pradeda aiškėti vaizdas, kuris slypi už profesinio mokymo šydo. Praskleidus jį matyti, kad efektyvumo yra mažai, daug kur trūksta skaidrumo. Todėl planuojant specialistų rengimą, profesinio mokymo sektorius yra ypatingai svarbus. Švietimo sistema ar profesinio mokymo sistema pati savaime neveikia. Ji suteikia žmonėms reikalingas kompetencijas, kvalifikaciją, kad žmonės galėtų sėkmingai save realizuoti darbo rinkoje. Atsižvelgiant į verslo poreikius, atsižvelgiant į tai, kokia yra darbų pasiūla konkrečiame regione. Tuos neatitikimus planuojant profesinio mokymo priėmimą, mes šiai dienai matome. Specialistai rengiami per ilgai, menkai atsižvelgiant į tai, ko reikia verslui, regionams. Matome neskaidrų ir neefektyvų profesinių mokyklų valdymą. Todėl pokyčiai yra reikalingi.

– Pone Sutkau, kokias Jūs matote didžiausiais problemas profesinio rengimo srityje? Pusė darbdavių sako nerandantys reikiamos kvalifikacijos darbininkų. Mokoma ne to, ko reikia, ar išmokoma prastai?

V. Sutkus: Esminė problema, kad profesinis mokymas yra sau, o darbdaviai yra sau. To iš tiesų trūko. Ta veikla labiau buvo nukreipta į tam tikrą pinigų įsisavinimą. Mokymo įstaigos tiesiog žiūrėdavo kur jie gali gauti pinigų, o kas iš to bus, tai ne taip jau svarbu. Dar ir šiandien to bendravimo stokojame, tai reikėtų iš principo keisti požiūrį. Profesinio mokymo įstaigų vadovai turėtų labai aiškiai suprasti, kad jie ir jų įstaigos yra reikalingos tiek, kiek jų paruoštų absolventų reikia verslui. Jei verslui nereikia tų paruoštų absolventų arba jie neruošia tų, kurių reikia, tai jų egzistavimas yra beprasmis ir archaiška, nedinamiška, nesivystanti, uždara, nereaguojanti į poreikius, orientuota į vidinių poreikių tenkinimą. Mes už tai, kad sistema būtų atvira, kad į valdymo organus būtų įtrauktos verslo struktūros. Aš manau, kad verslo atstovai turėtų dominuoti valdymo ar priežiūros organuose ir formuoti tas kryptis, kuriomis turėtų eiti profesinis mokslas. Kad tai reikalinga, tą rodo skaičiai. Apie 16 proc. šiemet įstojusių į profesines mokyklas turi aukštąjį išsilavinimą. Kasmet jų daugėja. Mane asmeniškai tai džiugina. Profesinėje mokykloje žmogų paruošti trunka trumpiau nei aukštojoje mokykloje. Geras pavyzdys yra tarkime java programuotojai, juos ruošia profesinės mokyklos. Jie paruošiami greitai, jie greitai gauna darbą ir svarbiausia – gerai apmokamą. Mes turime ruošti specialistus, kurių reikia rinkai, kurie yra kvalifikuoti kuria didelę pridėtinę vertę, uždirba didesnius atlyginimus ir dėl to jie lieka Lietuvoje, neišvažiuoja į užsienį.

Mes turime ruošti specialistus, kurių reikia rinkai, kurie yra kvalifikuoti.

– Sistema nekeista 20 metų. Ministre, kaip manote kodėl? Labai ilgai į profesinį mokymą buvo žiūrima tarsi neigiamai – jei jau niekur neįstojai, lieka tik profesinė mokykla.

J. Petrauskienė: Sunku pasakyti kodėl kažkas buvo daryta ar nedaryta. Žiūrint į darbo rinkos struktūrą ir tai, ko reikia verslui, tai ta piramidė, kurią turime, kad didžioji dalis abiturientų renkasi aukštąjį mokslą, o pasiūla darbo rinkoje yra tiems darbams, kuriems reikalinga profesinė kvalifikacija. Be to, kad reikia skaidrinti sektorių, be to, kad reikia keisti planavimą ir sieti jį su realiais darbo rinkos poreikiais, reikia keisti požiūrį į profesinį mokymą. Yra likęs stereotipas, kad tai tiems, kuriems kažkas nepavyko. Jei pažiūrėtume kiek uždirba profesinę kvalifikaciją turintys atskirų sričių specialistai ir kaip veikia kai kurios profesinės mokyklos, tai galime pasakyti, kad atlyginimai yra patrauklūs. Keisti požiūrį į profesinį mokymą, didinti prestižą, investuoti į kokybę – tai ta kryptis, kuri be galo reikalinga. Ir verslas, investuotojai pirmiausia ateina ten, kur yra žmonių turinčių tam tikras kompetencijas ir kurie gali dirbti. Jei tokių žmonių nėra, verslui tai pat nėra erdvės veikti.

– Ponia Žviniene, galbūt reikėtų mąstyti apie profesinių mokyklų tinklo mažinimą? Jų Lietuvoje yra apie 70, kasmet tai kainuoja apie 85 milijonus eurų. Akivaizdu, kad dalis baigusiųjų išeina į niekur. Gal reikėtų mažinti jas specifikuojant konkrečiomis kryptimis, kurių reikia valstybei.

S. Mačiukaitė-Žvinienė: Šiandien nekalba apie profesinių mokyklų skaičiaus mažinimą, bet kalbama apie kokybės gerinimą. Kokybės faktorius ir finansavimo instrumentai yra tie, kurie padėtų susiorientuoti pačioms profesinėms mokykloms. Socialinių partnerių įtraukimas su labai aiškia atsakomybe ir labai aiškiomis funkcijomis padėtų išgryninti profesinių mokyklų portfolio, kur jie turėtų judėti, kaip turėtų atliepti tiek verslo, tiek regionų poreikius.

– Pone Sutkau, tai verslas randa tų darbuotojų, bet jie netinkami ar jų tiesiog nėra, nėra tokių, kokių reikėtų?

V. Sutkus: Neranda tinkamų arba randa jų nepakankamai. Noriu grįžti prie to, kad nėra kontakto ir tas kontaktas turi būti didesnis. Pvz. pameistrystės institutas yra absoliučiai neišvystytas. Aš čia matau didžiulį potencialą ir raginu visas institucijas atkreipti dėmesį į tai. Tie žmonės, kurie studijuoja galėtų atlikti praktikas savo būsimose darbo vietose ir tam reikėtų skirti tinkamą finansavimą. Kuo daugiau bus tų kontaktų ir sąlyčio taškų, tuo mes turėsime geresnį rezultatą. O Dabar rezultatas toks, kad yra mokykla kokiame miestelyje X ir ji žiūri, kaip jai išsidažyti sienas, pasistatyti priestatą ar gauti krepšelių papildomai. O ką paskui veiks tie absolventai, tai ne taip jau ir svarbu. O grįžtant prie to požiūrio klausimo, tai yra dar gajus tas požiūris, kad reikia gauti aukštojo mokslo diplomą ir tada bus gerai. Bet taip nėra. Tie žmonės, kurie su aukštojo mokslo diplomais eina į profesines mokyklas, jie realiai sugaišta keletą savo gyvenimo metų, panaudoja dalį biudžeto pinigų mokydamiesi aukštajame moksle, nes paskui tik dalį tos patirties panaudoja. Keisti požiūrį ir vėl toks bendras visų darbas.

– Dar viena  kai kurių profesinių mokyklų bėda – fiktyvus mokslas. Skandalas, kilęs Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre parodė šią problemą. Ar žinoma, kaip ją spręsti? Ar įmanoma kontroliuoti, kas mokosi fiktyviai, o kas ne, ministre?

J. Petrauskienė: Šiemet pradedant priėmimą į profesines mokyklas centralizuotu būdu ir leidžia pamatyti, kokie yra tie realūs žmonės ir kiek jų yra profesinio mokymo sistemoje. Kiek yra žmonių, kurie profesinėje mokykloje mokosi kelis kartus ir t.t. Manau, kad tai yra labai stiprus skaidrinimo žingsnis. Jei išleidžiami pinigai sistemai funkcionuoti, tai kyla didelis klausimas ar pasiekiama tas pagrindinis rezultatas dėl ko ta mokykla veikia. Tai yra neskaidrus valstybės pinigų naudojimas. Šiai dienai kurdami informacinę platformą, galime daug skaidriau matyti visus procesus, atskirų mokyklų veiklą, programų dubliavimąsi. Tai leidžia skaidriau planuoti investicijas į profesinį mokymą. Turime labai aiškių pavyzdžių kai kilometro atstumu dvi skirtingos profesinės mokyklos moko to paties. Viena rengia 20 virėjų, kita – 200. Tai tikrai nėra efektyvu. Nemanau, kad valstybė gali sau leisti tokius dalykus. Todėl finansavimo ir priėmimo sistemų pertvarka yra tie pirmieji žingsniai, kuriuos jau žengiame.

Turime labai aiškių pavyzdžių kai kilometro atstumu dvi skirtingos profesinės mokyklos moko to paties.

– Ponia Žviniene, kada galime tikėtis tų pokyčių?

S. Mačiukaitė-Žvinienė: Dabar planuojama, kad dalis įstatymo nuostatų įsigaliotų sausio 1 d., bet didžioji dalis nuo rugsėjo 1d. Dėl to bus kalbamasi tiek su švietimo, tiek su ūkio ministerija ir kitomis. Svarbu kada jos bus pasirengusios įgyvendinimo procesui. Nuo to ir priklausys tolimesnis sėkmingas profesinio mokymo vystymasis.